Jaunas lenkų kinas

Gausių rudens kino renginių paradą papildys spalio 20 d. prasidedantis Jauno lenkų kino festivalis. Jį rengia Lenkijos institutas Vilniuje ir Lenkijos televizija (TVP). Filmai bus rodomi Vilniuje, Kaune, Mažeikiuose ir Šalčininkuose. Programą sudaro skirtingų kartų lenkų kūrėjų, skirtingų žanrų vaidybiniai ir dokumentiniai filmai, prie kurių atsiradimo prisidėjo TVP. Filmuose daug dėmesio skiriama Lenkijos istorijai, išskirtinėms asmenybėms, šių dienų problemoms. Programa bus rodoma iki lapkričio 20 dienos.

Ne vienus metus kurtas Dariuszo Gajewskio filmas „Legionai“ („Legiony“, 2019) nukels į 1916 metus, kai Pirmojo pasaulinio karo kovose formavosi Józefo Piłsudskio Lenkų legionai, iškovoję Lenkijai laisvę ir 1918-aisiais atkūrę nepriklausomą valstybę. Gajewskis rodo svarbias legionų pradžios, pirmųjų mūšių akimirkas. Filmo kūrėjai orientavosi į jaunuosius žiūrovus, todėl legionų istorija pasakojama pasitelkus meilės trikampį: drąsią, nepriklausomą kovotoją ir karių slaugytoją Aleksandrą (Wiktoria Wolańska) myli ir kilnus bajoras Tadeušas (Bartosz Gelner), ir iš caro kariuomenės dezertyravęs analfabetas Juzekas (Sebastian Fabijański). Pasakojimą apie meilę „Legionuose“ nuolat permuša įspūdingos batalinės scenos – neatsitiktinai tai vienas brangiausių pastarųjų metų lenkų filmų. Jame gausu įvykių, personažų, tarp jų ir istorinių asmenybių, bet pirmiausia tai pasakojimas apie labai skirtingų jaunų žmonių pasirinkimą kovoti už tėvynės laisvę, sukurti šalį iš naujo.

Sudėtingą Lenkijos istorijos tarpsnį po to, kai 1981 m. gruodį Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis ir prasidėjo represijos prieš „Solidarumo“ narius, rodo vaidybinis režisūros srityje debiutuojančio populiarių serialų aktoriaus Mareko Bukowskio filmas „Babilonas. Raportas apie karo padėtį“(„Babilon. Raport o stanie wojennym“, 2021). Jis sukurtas pagal Mareko Nowakowskio knygą „Raportas apie karo padėtį. Kasdienybės užrašai“. Toji kasdienybė buvo daug sudėtingesnė, nei galima pamatyti dažname dokumentiniame filme. Pasakojimo fonu tapo 1982 m. gegužės 3-iosios įvykiai Varšuvos gatvėse, kai milicininkai ir specialieji būriai žiauriai malšino vieną didžiausių demonstracijų. Filme panaudota unikali archyvinė medžiaga, animacijos elementai.

Ridley Scotto „Likvidatoriaus“ („Blade Runner“) įkvėpto Michało Krzywickio filmo „Diena, kai šiukšlėse radau merginą“ („Dzień, w którym znalazłem w śmieciach dziewczynę“, 2021) herojus – buvęs aktyvistas (jį vaidina pats režisierius) – paskelbia, kad Naujųjų metų naktį nusižudys, protestuodamas prieš Lenkijoje įsigalėjusią vergvaldystę. Tačiau planas pakimba ore, kai vaikinas šiukšlėse randa išmestą vergę ir nusprendžia padėti merginai atgauti laisvę. Šios distopijos fonas – 2028-ųjų Lenkija, kurioje nuteistiems už sunkius nusikaltimus žmonėms atimama atmintis, intelektas ir jie tampa vergais.

Šių dienų Lenkijos kasdienybės problemos – dviejų vaidybinių filmų tema. Andrzejaus Mańkowskio „Meilės beieškant“(„Po miłość“, 2021) herojė Marlena išgyvena šeimos krizę – jos vyras yra alkoholikas. Internete Marlena susipažįsta su senegaliečiu Brunu. Šis pažadina Marlenos moteriškumą, meilės ilgesį, bet turi ir savų planų. Internetinis meilės romanas ir jo pasekmės – kine ne naujiena. Bet šią kamerinę Lenkijos provincijoje besirutuliojančią psichologinę dramą išskirtine paverčia Marleną vaidinančios Jowitos Budnik talentas. 

Filipo Geldono filmas „Magdalena“ (2021) – taip pat moters istorija. Magdalena (Magdalena Żak) dieną užsiima penkerių metų dukrele, kurią augina kartu su motina, o naktimis bando savo jėgas muzikos klube ir svajoja apie didžėjės karjerą. Magdalena nekalba, todėl jai sunku rasti darbą, bet sutikusi Julią (Natalia Sikora), kuri pažada kelionę į Berlyną, patiki, kad svajonės gali išsipildyti. Tačiau filmo heroję pasiveja praeities traumos ir jai teks rinktis: duktė ar pabėgimas.

Dokumentiniame Joannos Kaczmarek filme „Chopinas. Nebijau tamsos“ („Chopin. Nie boję się ciemności“, 2022) rodomi trys koncertai, kuriuos surengė išskirtiniai menininkai. Lenkų pianistas Leszekas Możdżeris ruošiasi koncertui Aušvico-Birkenau muziejuje, buvusioje nacių koncentracijos stovykloje. Korėjos pianistas Won Jae-Yeonas planuoja groti Chopino koncertą ant Seung-il-gyo tilto, kurio vieną pusę statė Pietų Korėja, o kitą – Šiaurės Korėja. Sirijoje, dabar rusų samdinių jau sunaikintame Alepe, gimęs Faresas Basmadji rengia koncertą Libane. Bet filmas nėra tik koncertų įrašas. Jame rodomas kelias, kurį turi įveikti pianistai, kad sugrotų Chopino koncertus.

Baltarusių dokumentininko Andrejaus Kutsilos filmas „Kai gėlės negali tylėti“(„Gdy kwiaty nie milczą“, 2021) pasakoja apie baltarusių šeimas, kurios nepaisydamos po 2020 m. Aliaksandro Lukašenkos režimo rengiamų represijų ir patirtų traumų stengiasi toliau gyventi ir daryti tai, ką darė. Šių žmonių likimai atspindi jų skausmą, viltį ir baimę. Kitas Kutsilos filmas „Summa“ (2018) – tai dvigubas portretas, įkomponuotas į Suvalkų gamtovaizdį. Tapytojas Andrzejus Strumiłło pakviečia baltarusių tapytoją Mariją į netoli Vygrių ežero esantį XIX a. dvarelį. Marijai viešnagė suteikia galimybę pasijusti kitame pasaulyje, toli nuo miesto ir prievolių, pasiūlo arabiškų arklių ir dviejų meilių šunų draugiją.

Garsi lenkų žurnalistė Barbara Włodarczyk yra dešimčių reportažų apie Rusijos, Ukrainos, Lietuvos, Latvijos, Kazachstano, Čekijos, Slovakijos, Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos, Bulgarijos ir kitų šalių žmones autorė. 2020-aisiais, iškart po Ukrainos prezidento rinkimų, ji sukūrė filmą „Ukrainiečių tautos tarnas“ („Ukraiński sługa narodu“) apie ką tik prezidentu tapusį Volodymyrą Zelenskį. Filme Włodarczyk svarsto, kaip nutiko, kad tiek daug ukrainiečių pasitikėjo Zelenskiu, analizuoja jo karjerą.

Plačiau apie programą – svetainėje www.lenkukinas.lt.