Autorius: VDA inf.

VDA inf.

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda keliolikai Lietuvos piliečių skyrė aukštus valstybinius apdovanojimus už nuopelnus plėtojant lenkų ir lietuvių kultūros, mokslo ir žiniasklaidos bendradarbiavimą, veiklą Lietuvos lenkų bendruomenės labui.
Apdovanotieji – garsūs Lietuvos muziejininkai, literatūrologai, meno kritikai. Tarp jų ir VDA Dailės istorijos ir teorijos katedros dėstytojos doc. dr. Lolita Jablonskienė ir prof. dr. Raminta Jurėnaitė.

Ordino Už nuopelnus Lenkijos Respublikai Kavalieriaus kryžius doc. dr. Lolitai Jablonskienei skirtas už išskirtinius nuopelnus plėtojant lenkų ir lietuvių kultūrinį bendradarbiavimą, lenkų kultūros sklaidą organizuojant Lenkijos kūrėjų parodas ir projektus.

Auksinis Kryžius už nuopelnus prof. dr. Ramintai Jurėnaitei skirtas už nuopelnus plėtojant lenkų ir lietuvių kultūrinį bendradarbiavimą, lenkų kultūros, ypač šiuolaikinio lenkų meno sklaidą.

Apdovanojimų teikimo iškilmės vyko 2019 m. sausio 22 dieną Pacų rūmuose Vilniuje – Lenkijos Respublikos ambasadoje per naujametinį susitikimą su kultūros pasaulio atstovais, rengiamą Lenkijos Respublikos ambasadorės Lietuvoje Urszulos Doroszewskos ir Lenkijos instituto Vilniuje direktoriaus, Lenkijos ambasados patarėjo Marcino Łapczyńskio. Apdovanojimus įteikė Lenkijos Respublikos Prezidento kanceliarijos valstybės pasekretorius Wojciech Kolarski.

Išsamiau – Lenkijos instituto pranešime žinsiasklaidai

https://vda.lt/uploads/documents/files/2019_01_17-Prane%C5%A1imasSpaudai-apdovanojimaiKULT%C5%AARA%20(1).pdf

VDA inf.

Kviečiame į Gintarės Kuznecovaitės parodą „Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje“, kurios atidarymas vyks VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ sausio 15 d. (antradienį) 18 val.! Paroda vyks iki vasario 2 d.! Adresas: Gaono g. 1, Vilnius. II-V: 12-18. VI: 12-17.
 

Tekstilės, interjero, aprangos ir knygų iliustracijų kūrėja, Gintarė Kuznecovaitė, remdamasi rašytojo Charles Lutwidge Dodgson (labiau žinomu slapyvardžiu Lewis Carroll) knygų „Alisa Stebuklų šalyje” (1865) ir “Alisa Veidrodžio karalystėje“ (1871) siužetais, savo kūriniuose vaizduoja savaip interpretuotus pasakos personažus: besišypsantį Česyro katiną, triušį, neišskiriamuosius dvynukus Dudutį ir Tututį, širdžių damą – karalienę, grybus, kalbančias rožes. Linksmi, žaismingi, ryškių spalvų personažai, perkelti sublimacinės spaudos būdu ant blizgaus satininio audinio, ekspozicijai suteikia gyvybingumo ir unikalumo.
    

Pasak parodos autorės, tai, kad ji savo kūryboje pasirinko interpretuoti L. Carroll literatūros kūrinius lėmė keletas veiksnių: „Pirmiausia, šie kūriniai yra įdomūs, smagūs ir universalūs. Antra, jie man asocijuojasi su vaikystės nerūpestingumu ir lengvumu, iškrėstomis išdaigomis ir nuotykiais. Trečia, jie mane intriguoja užslėptais simboliais, metaforomis ir dviprasmiškumu. Ketvirta, ši pasaka puikiai atspindi, kad kiekvienas turi savo fantazijų pasaulį, stebuklų šalį, karalystę – tai, ką pats žmogus susikuria“.
    

Šias pasakas G. Kuznecovaitė savo kūryboje atskleidžia įvairiais aspektais: humoristiniu, susireikšminimo, susitapatinimo, vaikystės vaizdinių. Kurdama, menininkė išgyvena savotišką fantazijų pasaulį, kai aplinkui viskas kinta ir kaskart viskas suvokiama kitaip. Šia ekspozicija, personažų įtaigumu ji siekia dar kartą žiūrovą sugrąžinti į vaikystę, įtraukti jį į stebuklų kupiną pasaulį. Įsijausdama į personažų charakterius, autorė susitapatina su veikėjais ir kviečia parodos lankytoją žvelgti į pasaulį Alisos akimis. Kūriniuose vaizduojamais motyvais Gintarė taip pat nori įnešti humoro, sumaišties, keistenybių, daugiau spalvų bei įdomesnių kompozicijų į žmonių aprangą ir namus.

Instaliaciją sudaro autorės magistro darbo projekto dalis (VDA VK fakultetas, tekstilės katedra, vadovės: doc. Jūratė Petruškeviečienė, doc. Loreta Švaikauskienė).

VDA inf.

 2019 m. sausio 14 – 18 dienomis VDA ekspozicinėje erdvėje  „Krematoriumas“ (Maironio g. 6, VDA vidinis kiemas) veiks magistrantų paroda CREMO. Ši skirtingus menininkus jungianti paroda yra paskaitų ciklo “Perdirbinys. Perdirbimas kaip kūrybos metodas” (doc. Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė) praktinė dalis. Paskaitų ciklo metu buvo gilinamasi į kūrybos strategijas, susijusias su jau egzistuojančio konteksto panaudojimu meno praktikoje. Analizuojamos antrinio naudojimo (ready-made, apropriacijos) strategijos.
         

Buvusios VDA keramikų dirbtuvės su išskirtinio dydžio (nors ir nebenaudojamomis) keramikos degimo krosnimis nuo 2016 m. tapo VDA alternatyvia meno erdve, pavadinta “Krematoriumu”. Čia reguliariai vyksta parodos ir kiti meno renginiai. Tačiau parodoje CREMO ši erdvė tampa ne tik ekspoziciniu plotu, bet ir visų parodos eksponatų idėjiniu pagrindu. Visi menininkai skirtingais būdais reflektuoja pačią erdvę. Vieni atsispiria nuo istorijos, kiti, priešingai, nesigilindami į praeitį, mezga dialogą su konkrečiomis šioje erdvėje atrastomis detalėmis, pvz. fiksuoja tamsiame pusrūsyje tik tam tikru paros metu atsirandančius natūralios šviesos siluetus. Taigi, “meno laboratorija” pati tampa tiriamuoju objektu, kuriame autoriai, tarsi archeologai ar restauratoriai, krapšto sienų paviršių, lopo atrastus joje plyšius.
         

Parodos pavadinimas CREMO nurodo tiek autentišką erdvės su degimo krosnimis paskirtį, tiek ir vėliau prigijusį makabrišką šios erdvės pavadinimą. Be to žodžių žaismas (sąskambis su žodžiu “kremas”) atpalaiduoja ir lengvesnėms, žaismingesnėms interpretacijoms, pvz. yra kepama kulinarinė replika atkreipianti dėmesį į bendrus tiek keramikoje, tiek kulinarijoje naudojamus terminus (biskvitas, glazūra…kt.).

Parodos dalyviai: Morta Nakaitė, Marta Frėjutė, Beatričė Mockevičiūtė, Anne Philippe, Lola Merel, Gabrielė Elena Šimulynaitė, Milda Skukauskaitė, Ieva Baltrėnaitė, Kornelija Maslovaitė, Severija Žukauskytė, Agnė Varpukevičiūtė, Laura Slavinskaitė.

Parodos laikas: 2019.01.14-01.18
Parodos atidarymas: 2019.01.14     18.00 val.
Paroda veiks kasdien nuo 16.00  iki 18.00 val. (šiuo metu - visada sutiksite parodos dalyvius).

*Krematoriumas [lot. crematorium ˂ CREMO – sudeginu], pastatas su įrenginiu lavonams deginti. Šaltinis: Tarptautinių žodžių žodynas, © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 

*Krematoriumas | Meno krosnys – tai antrajame vidiniame Vilniaus dailės akademijos Senųjų rūmų kieme (prie valgyklos) esantis raudonos spalvos pastatas su aukštu kaminu, kuriame nuo 9 dešimtmečio vidurio veikė dujomis kūrenamos keramikos degimo krosnys. Jos abi (tiesa – neveikiančios) yra išlikusios ir kuria specifinę vietos atmosferą. Paskutiniais metais Krematoriumas naudotas kaip VDA muziejaus eksponatų laikymo vieta. 2016 metų vasarą ši erdvė pradėjo funkcionuoti kaip alternatyvus ekspozicinis plotas. […] Krematoriumas veikia kaip ekpsozicinė laboratorija ir yra skirta menininkų parodoms, koncertams, literatūriniams skaitymams bei kitokiai kūrybinei raiškai ir komunikacijai.” http://vda.lt/lt/krematoriumas-meno-krosnys/apie 

VDA inf.

Menininko Sauliaus Vaitiekūno (g. 1953) kūrybinė biografija (it koks Klajojančio olando korpusas bekraščiuose vandenynuose ar mistiškasis „La Bateu ivre“ à la Arthur Rimbaud) sušmėžuoja kažkur dar praeito – dvidešimtojo amžiaus paskutiniojo dešimtmečio ūkuose.

Būtent tuomet – atsikuriant Lietuvos valstybingumui, 1990 ir 1991 metais S. Vaitiekūno pavardė pasirodo grupinėje taikomosios dailės parodoje Šiuolaikinio meno centre, o netrukus – tik po metų – galerijoje „Vartai“ surengiama šio menininko personalinė paroda „Jūros akmenėlių žaidimai“.
XX amžiaus 10 dešimtmetį S. Vaitiekūnas į Lietuvos (ir ne tik) meno lauką įsiveržia kaip ryški, visus apakinanti, iš dangaus tartum netikėtai, bet kartu visiškai lauktai įsiveržusi uoliena – meteoritas. Uolienos sąvoka šiuo atveju pavartota neatsitiktinai – šia menininko ypač mėgstama, naudojama ir vartojama kūrybine materija (tai gali būti ir pilkas laukų riedulys, ir neolitinis titnagas ar Baltijos akmenėlis) bei ją apibrėžiančiu terminu nusakytinas ir jo „svoris“ lokalaus šiuolaikinio meno scenoje.
Kaip teigia pats menininkas, kūryba yra pati adekvačiausia žmogaus reakcija į jį ištikusį gyvenimo stebuklą. Būtent tuo – greita ir taiklia reakcija pasižymi S. Vaitiekūno instaliacijos, objektai, netgi juvelyriniai dirbiniai (pagrįstai laikomi vienais pirmųjų konceptualių šio žanro atstovų Lietuvos meno scenoje).

Paradoksalu, o gal visiškai simptomiška, jog jau tuomet, o ir peržengus 2000-ųjų metų slenkstį, Saulius Vaitiekūnas kūrė ir kuria savotišką mūsų tūkstantmečio, mūsiškės gyvenamosios epochos muziejų. Subtiliai ir intelektualiai, ironiškai ir kritiškai menininkas ne tik komentuoja tarp mūsų vykstančius ir besiplėtojančius nūdienos politinius, socialinius, kultūrinius įvykius (žiūrėti jo darbus prilygsta vartyti pastarųjų poros dešimtmečių faktų kronikas), bet ir, it koks Delfų (ne delfi.lt!) orakulas ar Kumų sibilė, pranašauja ateitį.

„XXI amžiaus muziejus“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ – abiejuose aukštuose, o taip pat erdvėje aplink VDA, ne tik retrospektyviai pristato žymiausius menininko Sauliaus Vaitiekūno darbus, bet ir vizionieriškai numato, kas mūsų visų laukia netolimuose Lietuvos, Europos bei pasaulio politikos, ekonomikos, kultūros procesų horizontuose.

Parodoje pristatomos chrestomatinės S. Vaitiekūno instaliacijos, tokios kaip Requiem orkestrui, Rožinis, Raudų siena ar Bon Voyage, klasikiniais jau tapę objektai – Švytuoklė, Pax vobiscum populi Lithuania. Pilatus, Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Kaip ir dera tikram, ne tik XXI amžiaus, muziejui, tai yra žinios iš praeities, dabarties pranešimai ir signalai ateitin. Gal visai nesimboliška, kad vasario 16 pasibaigsianti paroda pradedami prezidentinių rinkimų metai Lietuvoje...

Parodos kuratorius – Vidas Poškus
Parodos rėmėjai – Vilniaus dailės akademija, galerija „Terra recognita“, Žvėryno odontologijos klinika, „Aštuntoji diena“

VDA inf.

Kveičiame į Marijos (Marijonos) Rinkevičiūtės-Žilevičienės personalinės parodos atidarymą (kuratorė – Eglė Ganda Bogdanienė) VDA tekstilės galerijoje ARTIFEX gruodžio 18 d. 18 val.! Po jo vyks knygos “Marija (Marijona) Rinkevičiūtė-Žilevičienė. Tapatybės paieškos mene ir dizaine” pristatymas (sudarytojos Eglė Ganda Bogdanienė ir Lijana Natalevičienė) A. ir A. Tamošaičių galerijoje “Židinys” (adresas: Gaono g.1, Dominikonų g. 15).

Atidarymas gruodžio 18 d. 18 val.
Paroda veiks iki 2019 m. sausio 12 d.
VDA Artifex galerija, A. ir A. Tamošaičių galerija “Židinys”.
Adresas: Gaono g. 1, Vilnius.

 Ši paroda– tai pirmas bandymas apžvelgti tekstilininkės ir kostiumo dizainerės Marijos (Marijonos) Rinkevičiūtės-Žilevičienės kūrybinį palikimą: pristatyti jos gyvenimo istoriją, įvairiapusę kūrybinę ir pedagoginę veiklą, įvertinti jos nuveiktus darbus klojant kostiumo dizaino mokyklos pagrindus. Būdama kostiumo dizaino programos pradininkė (su Genorata Kėkštaite-Razmiene) tuometiniame Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), ši patraukli ir energinga asmenybė atvėrė duris į mados ir tekstilės dizaino pasaulį ne vienai kostiumo dizainerių kartai.
              

Marijona Rinkevičiūtė gimė 1933 metų balandžio 7 dieną Ukmergės rajono Balnininkų valsčiaus Trakų kaime Vinco ir Apolonijos Rinkevičių šeimoje. Būsimoji menininkė augo ir brendo sudėtingu karo ir pokario laikotarpiu, jai teko patirti pokario materialinius vargus, pilietinės rezistencijos įtampą, stalininio režimo suvaržymus ir „liaudies priešo“ (1945 m. tėvas pasitraukė į JAV) dukters dalią, o vėliau – nelengvus įsitvirtinimo meno pasaulyje ir siekio būti tiesiog laiminga moterimi dramą. 1951–1954 metais Marijona mokėsi grafikos Kauno taikomosios dailės mokykloje (vėliau – Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas), studijas tęsė 1955–1961 m. Lietuvos dailes instituto Tekstilės katedroje, nuo 1961 iki 1986 m. spalio mėnesio joje dėstė.
              

Marija Rinkevičiūtė-Žilevičienė buvo apdovanota ne vienu talentu. Savo energiją ji dalijo unikaliajai tekstilei, audinių dizainui ir sceninių bei tautinių drabužių projektavimui. Kaip menininkė ji brendo modernizmo lūžio laikotarpiu, kai plečiamai audimo pramonei buvo reikalingi dailininkai, gebantys kurti modernistinius projektus masinei gamybai, todėl tekstilininkai dar studentai buvo skatinami savo talentus pritaikyti praktiniams poreikiams. M. Rinkevičiūtė-Žilevičienė išgarsėjo dar studentė, kai pagal jos projektus „Kauno audinių“ fabrike pagaminti audiniai pradėti gaminti masiniu būdu, jie keliavo po vietines ir tarptautines parodas, prisidėdami prie lietuviško tekstilės dizaino modernizavimo. Menininkės dekoratyviniai audiniai pasižymėjo folklorine tematika, lakonišku piešiniu, raiškia stilizacija, žaismingais spalvų ir linijų deriniais, prilygstančiais sovietmečiu draudžiamai modernistinei tapybai. Taip tekstilės fabrike niekad nedirbusi menininkė nemažai prisidėjo prie naujojo stiliaus audinių dizaine įsitvirtinimo.

Daugiau kūrybinio polėkio dailininkei teikė unikalioji tekstilė. Septintame-aštuntame dešimtmetyje ji išbandė rankinį audimą staklėmis (Lietuvos dailės muziejuje saugomi grindų kilimai, 1962, 1963), rištinę ir riju techniką („Sadutė“, 1965), vėliau – tapiseriją („Jaunystė“, 1968; „Amžinoji ugnis“, 1970; „Žemė ir kosmosas“, 1972), praturtintą inovatyviomis žaliavomis (džiutu, liureksu). Kaip ir kiti tekstilininkai Marijona atliko užsakymus viešiesiems interjerams. Didelio formato gobelenas „Saulutės“ (1975) papuošė Pasvalio restorano „Šilas“ svečių salę. Dailininkę galėtume apibūdinti kaip gana tipišką to laikotarpio tekstilininkę, kurios kūrybai būdingos gamtos ir epinės, laiko dvasią įkūnijančios temos, dekoratyvi kompozicija, polinkis į poetines metaforas, medžiaginių tekstilės galimybių išnaudojimą.

 Augant tautinių drabužių paklausai, teko atidėti kūrybinius sumanymus ir imtis sceninių kostiumų projektavimo. Tautinės muzikos ir šokių kolektyvai buvo itin populiarūs sovietinėje Lietuvoje. M. Rinkevičiūtė-Žilevičienė suprojektavo drabužius 1964, 1980, 1990 metų respublikinių dainų švenčių dalyviams, o aštunto dešimtmečio pradžioje įsitraukė į tautinių drabužių  saviveikliniams liaudies muzikos ir šokių kolektyvams kūrybą. Daugiausia pastangų ji įdėjo kurdama kostiumus liaudies dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ koncertinei programai „Per tėviškėlę“ (1974). Jos sukurtais kostiumais „Lietuvos“ ansambliečiai pasipuošdavo ir vėliau, nepriklausomybės laikais.

Marija suprojektavo tautinius kostiumus net trims Kauno politechnikos instituto dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“ programoms (1975, 1977, 1980), taip pat Lietuvos pedagoginio instituto dainų ir šokių ansambliui „Šviesa“, Švenčionių dainų ir šokių ansambliui „Aukštaitija“, Trakų kaimo kapelai „Galvė“ bei kitiems. Šie ansambliai sėkmingai koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, tapo ne vieno respublikinio, sąjunginio ir tarptautinio konkurso laureatais. Scenos specifikai pritaikyta apranga nemaža dalimi nulėmė Lietuvos liaudies dainų ir šokių ansamblių populiarumą bei sėkmę. Dailininkė buvo apdovanota kostiumo dizainerės talentu ir gebėjimu atskleisti scenoje pasirodančių atlikėjų išskirtinumą, suteikti jų išvaizdai romantinio polėkio.

VDA inf.

Katu su  studentais, alumnais, garbingais svečiais ir pasveikinta Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės,  Aukščiausiosios Lietuvos tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko profesoriaus Vytauto Landsbergio, Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus ir Universitetų rektorių, Vilniaus dailės akademija paminėjo 225-ąjį jubiliejų.

„Prieš 225 metus paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos Karaliaus, didelio menų globėjo, Stanislovo Augusto Poniatovskio mecenatystės ir kryptingos Edukacinės komisijos veiklos dėka, XVII ir XIX amžių sandūroje susiformavo Vilniaus meno mokykla, sujungusi vaizduojamuosius menus – piešimą, tapybą, grafiką ir skulptūrą su taikomaisiais menais – architektūra ir meno istorijos dėstymu. Ši sėkminga jungtis tebėra svarbiausias mūsų mokyklos bruožas ir stiprybė, pastaruosius du dešimtmečius lemianti mūsų Akademijos prestižą tarp Europos meno mokyklų“, –  renginio metu apie VDA istoriją ir tarptautinę institucijos reikšmę kalbėjo VDA rektorius Audrius Klimas.
Jam netiesiogiai antrino ir VDA bendruomenei sveikinimą atsiuntusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Nuo pat ištakų VDA istoriją  kūrė daug iškilių asmenybių, meno ir kultūros žmonių. Ši sukaktis pagerbia neišmatuojamai didelį jų įnašą valstybei ir kartu kreipia žvilgsnį į ateitį – ir toliau išlaikyti akademiją kaip laisvą ir kūrybiškai tobulėti įkvepiančią erdvę, kaip lyderę tarp aukštųjų dailės mokyklų Baltijos šalyse“, – sveikinime rašė valstybės vadovė.

Iškilmingame Senato posėdyje, suteikdama VDA garbės daktaro vardą, Akademija pagerbė vieną iš šiuolaikinės Lietuvos dailės istorijos mokyklos pradininkių dr. Ingridą Korsakaitę ir įžymųjį avangardinio kino kūrėją Joną Meką. Garsiajam išeivijos lietuviui skirtas garbės daktaro regalijas atsiėmė ir sveikinimo žodį tarė geras jo bičiulis profesorius Vytautas Landsbergis.

Dėkodama posėdžio svečiams, trumpą žodį tarė pati I. Korsakaitė, o J. Meko sveikinimą VDA bendruomenei, ir menininkams apskritai, susirinkusieji išvydo TV ekrane. „Pirmiausiai, sveikinu Jus visus iš šalto Bruklino. Visi Jūs esate ateityje ir didžiausias darbas yra dirbti su savimi. Menininkas turi būti “instrumentu“, kuris kauptų visa tai kas kuriama, kas paliekama ateities kartoms, kad visa žmonija eitų į priekį. Tai ir yra sunkiausias darbas, o ne tai kas mokoma akademijose, institucijose. Mes turime iš praeities pasiimti viską, kas padaryta. Ačiū, kad mane pakvietėte. Jaučiuosi labai pagerbtas tuo. Ir dar kartą – linkėjimai iš šalto Bruklino“, – paties filmuotame vaizdo įraše kalbėjo J. Mekas.  

Minėdama jubiliejų, VDA dar kartą pateisino vienus gabiausių ir talentingiausių šiuolaikinės dailės, architektūros, dizaino kūrėjus ir menotyrininkus ugdančios aukštosios meno mokyklos vardą. Išskirtiniu šventės akcentu tapusioje VDA Alumnų konferencijoje savo sėkmės istorijomis pasidalino viena skaitomiausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų, meno istorikė Kristina Sabaliauskaitė, vienas nuosekliausių ir labiausiai tarptautinėje šiuolaikinio meno scenoje pripažintų Lietuvos menininkų Deimantas Narkevičius, Masačiusetso Technologijos Instituto profesorius Gediminas Urbonas, Seimo narys, kultūros filosofas Arūnas Gelūnas.

 
Jubiliejinę šventę papuošė tarsi protestu prieš pompastišką gimtadienių šventimą virtęs studentų performansas, grupių „Pilnatys“ ir „Garbanotas“ koncertai.
 

VDA inf.

Gruodžio 7 d. 14 val. kviečiame į diskusiją

Dekolonizacija
Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje
(Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Moderuoja: prof. dr. Marquard Smith (tyrėjas, Vizualinės kultūros asociacijos įkūrėjas, Londono menų universitetas, VDA)

Dalyvauja: prof. dr. Almira Ousmanova (tyrėja, dėstytoja, Europos Humanitarinis Universitetas); dr. Danah Abdulla (dizainerė, dėstytoja, Brunel Universitetas Londonas); dr. Michelle Williams Gamaker (menininkė, aktyvistė, dėstytoja Goldsmiths koledžas, Londono Universitetas); dr. Ieva Mazūraitė-Novickienė (kuratorė, tyrėja, NDG)

Ši diskusija yra sudėtinė prof dr. Marquardo Smitho dėstomo VDA meno doktorantūros dalyko „Tyrimas kaip praktika“ dalis.

Dekolonizacijos tema šiuo metu itin aktuali, diskutuojama įvairiose institucijose, universitetuose, meno mokyklose, gatvėse. Menininkai, dizaineriai, akademikai, kritikai, kuratoriai, aktyvistai reikalauja dekolonizuoti muziejus, studijų programas, žinias, mąstymą... Kodėl? Dėl to, kad vakarietiškame požiūryje į globalų pasaulį, muziejų, universitetinį išsilavinimą, meno ir dizaino lauką visada pastebima kolonializmo logika. Šiame kontekste būtinos ir sveikintinos skirtingose pasaulio vietose kylančios dekolonizavimo iniciatyvos. Jos ypač svarbios turint minty sudėtingą šiandienos politinę situaciją. Naujas galimybes ir iššūkius kelia alternatyvūs balsai girdimi iš Pietų Amerikos, sovietų įtakoje buvusių šalių, Birtų imperijos pakraščių. Jie skatina permąstyti vyraujantį požiūrį, dėstyti, rašyti ir kurti kitaip. Vadinasi, dekolonizuoti reiškia demokratizuoti. Kokia dekolonizavimo teikiamo impulso, jo retorikos, aktyvizmo, iš to kylančių protestų nauda? Ką, iš tiesų, tai reiškia muziejui, meno mokyklai, universitetinei studijų programai? Kaip dekolonizavimas keičia mąstymą ir žinojimą? Kokia galėtų būti dekolonozavimo estetika, politika, etika?
 
Diskusija rengiama Vilniaus dailės akademijai bendradarbiaujant su Nacionaline dailės galerija.

Įėjimas į renginį atviras. Renginys vyks anglų kalba.

Naudojamos fotografijos autorius A. Sutkus, "Sudie, partijos draugai", 1991.

VDA inf.

VDA inf.

Kviečiame Jus į tekstilės menininkių dueto Kristinos Daukintytės Aas (Lietuva-Norvegija) ir Karinos Nøkleby Presttun (Norvegija) parodos „Rūbų mainai“ atidarymą lapkričio 26 d. 18 val. VDA Tekstilės galerijoje „Artifex". Abi menininkės naudoja skaitmenines priemones savo kūrybos procese: Kristina dirba su skaitmeniniu žakardiniu audimu, o Karina su lazerine, kompiuteriu valdoma, pjaustymo įranga. 

„Rūbų mainai“

Kristina Daukintytė Aas ir Karina Nøkleby Presttun susitiko 2006 m., Bergeno meno akademijoje, tekstilės katedroje. 2009-aisiais abi baigė bakalauro studijas, o 2011 m. Kristina ten pat apsigynė ir magistro laipsnį. Tarp menininkių nuo pat pradžių užsimezgė ne tik draugystė, bet ir abipusė pagarba meninei išraiškai. Menininkės kurį laiką dirbo atskirai, kartas nuo karto susitikdamos ir stebėdamos viena kitos darbus iš šalies. 2014 metais jų kūriniai susitiko bendroje ekspozicijoje, kai kartu dalyvavo parodoje „Play and Decay“ Kaune, „101“ galerijoje, o vėliau – Vilniuje.

Po kurio laiko Kristina persikėlė gyventi į kitą Norvegijos regioną, o Karina liko Bergene. Ryšys nenutrūko ir 2016 metais menininkės pradėjo rengti bendrus projektus bei parodas. Per pastaruosius porą metų jos surengė 4 personalines parodas Norvegijoje, sudalyvavo tekstilės bienalėje Nydernalduose, tarptautinėse parodose Danijoje, Švedijoje ir Latvijoje. Menininkių darbų jau yra įsigiję Norvegijos Oslo dizaino ir meno muziejus, Trondheimo taikomųjų menų muziejus.

Kristina ir Karina panašiai jaučia medžiagą, kuri dažnai yra idėjos užuomazga, kuri auga, įgauna naujas kryptis ir proceso metu dažnai virsta kažkuo kitu nei numatyta. Abi aktyviai naudoja skaitmenines priemones savo kūrybos procese: Kristina dirba su skaitmeniniu žakardiniu audimu, o Karina su lazerine, kompiuteriu valdoma, pjaustymo įranga.

Paroda „Rūbų manai“ tam tikra prasme tęsia ankstesnį Kristinos ir Karinos projektą, kurio metu jos kūrė pasitelkdamos savo portretus. Tačiau naujausios parodos ašimi ir svarbiausiu objektu tampa drabužis. Šį kartą menininkės pasirinko po vieną asmeninį rūbą ir jais apsikeitė. Tai padariusios su drabužiais dirbo nepriklausomai viena nuo kitos. Todėl šis procesas tapo galimybe menininkėms pažinti vieną kitą dar labiau, o taip pat ir galimybe išbandyti naujas technikas dirbant su tekstile.

Kristina pirmą kartą audė naudodama 4 skirtingų spalvų metmenis audimo staklėse, o tai optiškai suteikia galimybę išgauti daugybę atspalvių audinyje. Karina savo ruožtu išbandė naują tekstilės pjaustymo būdą – pjaustydama plokštumą tarsi šabloną.

Paroda „Rūbų mainai“ tapo iššūkiu ir istorine prasme, nes susitiko du labai skirtingi drabužiai: iki irimo nutrintas amerikietiško stiliaus džemperis ir užmesta, beveik nė karto nedėvėta, sovietmečio mokyklinė uniforma... Kuo visa tai baigėsi pamatysite parodoj.

Paroda veiks iki gruodžio 15 d.

Parodos atidarymas: lapkričio 26 d. 18 val.

Parodos laikas: 2018 11 26 – 2018 12 15.

Galerijos darbo laikas: II – V: 12-18; VI: 12-17

VDA inf.

Lapkričio 27 / Gruodžio 20 dienomis 2018 metų

Kristos Kurilionok paroda „Nepatogus trikdymas“
kuratorius Antonio Bruno Umberto Colosimo
Krematoriumas, Maironio g. 6, Vilnius (LT)
Atidarymas: 18:00 val.

Lapkričio 27 dieną, Vilniaus Dailės Akademijos parodų erdvėje  „Krematoriumas” bus surengta personalinė menininkės Kristos Kurilionok paroda „Nepatogus trikdymas”, kurios kuratorius Antonio Bruno Umberto Colosimo. Paroda organizuojama kartu su italų galerija Pramantha Arte.
„Nepatogus trikdymas” pristato naujausius lietuvių menininkės darbus ir pasakoja apie jos tiriamojo proceso brandą, kurį nuo pat pradžios jungė vizualiąją praktiką su psichologiniu tyrimu. Kristos Kurilionok darbai atliepia figuratyvią, vizionierinę, simbolinę tapybą, kuri telpa į savianalizės tapybos kryptį, prasidedančią XVI amžiaus figuratyvioje Vakarų dailės istorijoje ir besitęsiančią iki mūsų dienų. Šis gilus tikrovės matymas, kurio pamatus padėjo Leonardo Da Vinci, tęsė Bosch’as, Goya, Baconas nuolatos siejamas su žmogiškosios tiesos ieškojimu.

„Nepatogiu trikdymu” Krista Kurilionok prieina prie savotiškos ekspresyvios savo tyrinėjimų sintezės, t. y. klausimo apie tapatybę ir psichologinį konfliktą, kurį sukelia subjektas-pasaulis-Ego santykiai. Šis konfliktas pasirodo kaip ryškiai matomas nepatogus nerimas. Nerimas, kuris vaizduojamas kaip provokacija teatrinėje formoje. Mėsa, kaulai, skysčiai, impulsai, jausmai ir mintys slepiasi išskaidytose pozose, haliucinuojančiuose žvilgsniuose, pakitusioje atmosferoje. Iškraipyti, lyg gundantys kūnai lydimi atšiaurių zoomorfinių būtybių. Žiūrovas provokuojamas išorės ir vidaus žaidimų, kurie destabilizuoja suvokimą ir ištrina ribą tarp intymaus autoriaus ir stebinčiojo vartotojo matymų.

Kristos Kurilionok darbe dominuoja kategoriškas imperatyvas: tapyba kaip proto veikla. Savęs pajutimas lygiavertis savęs abstrahavimui nuo pasaulio, kuris menininkės darbe pasirodo kaip gilus pasinėrimas ar įkvėpta kelionė į tamsiausius žmonių jausmus, o gal spoksojimas į tamsų pirmykštės pasąmonės urvą… Savo darbais menininkė sutrikdo paprastą sąmoningą individo gyvenimą, pripildydama jį paradoksalia vaizdine jėga, tokių būdų aktualizuodama tamsius, išstumtus, bet universalius aspektus.

Parodos atmosferai praturtinti italų kompozitorius Simone Bortolotto specialiai šiai parodai sukūrė muziką, kuri pristatoma kartu su video darbu “Stebėtojas”.
Paroda truks iki Gruodžio 20 dienos ir kviečiame ją lankyti darbo dienomis 9.00–17.00 val.
(Teksto autorės Maria Rosaria Gallo ir Marija Turlinskienė)