Autorius: VDA inf.
VDA inf.
Renatos Obcarskaitės projektas „Įkalintas vyriškumas“
Atidarymas: 2018 lapkričio 22 d., 18 val. VDA parodų salėse Titanikas I a. (Maironio g. 3).
Meno projektas „Įkalintas vyriškumas“ tyrinėja Lietuvos vyrų kalinių reprezentacijos formas, įvaizdžius bei meninės veiklos įtaką vyriškumo supratimui, raiškai.
Probleminis atspirties taškas formuojamas klausimais: kokios vyriškumo formos dominuoja kalinių subkultūroje? Kaip meninė veikla paveikia vyriškumo supratimą? Kas nutinka, kai autoritetingi nuteistieji imasi meninės veiklos? Kokie pokyčiai įžvelgiami nuteistųjų, dalyvaujančių meninėse veiklose, gyvenime?
Meno projektas supažindina su kalinių subkultūros ypatumais, hierarchine kastų sistema, žargonine leksika, nerašytais „įstatymais“, kūno kulto projektavimu, nuteistųjų meninės veiklos pasiekimais Vilniaus ir Kauno įkalinimo įstaigose ir t.t. Tyrimas remiasi empirine medžiaga – pokalbiais su nuteistaisiais, refleksija, stebėjimu ir interpretacija bei teorine baze: sociologijos, vyriškumo ir lyčių studijomis. Darbe panaudoti dienoraščio tipo monologai po apsilankymų įkalinimo įstaigose, derinamas akademinis ir eseistinis stilius.
Visame projekte sąmoningai atsisakau bet kokios kritikos, moralizavimo, kaltės analizės.
Savo dalyvavimu įkalinimo įstaigose nesiekiu smerkti ar, priešingai, reabilituoti pašnekovų. Pasirinkta menininkės-stebėtojos-interpretatorės pozicija.
Paroda veiks iki: 2018 gruodžio 8 d.
VDA inf.
Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės paroda „Porceliano kabinetas“
Kviečiame į Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės parodos „Porceliano kabinetas“ atidarymą, kuris vyks 2018 m. lapkričio 12 d. 17 val. VDA galerijoje „Akademija“, Pilies g. 44, Vilniuje; darbo laikas I-VI 12:00 – 18:00
Paroda veiks 2018/11/12-24
Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė /Porceliano kabinetas
Istoriniai baroko laikmečio porceliano kabinetai – paradoksaliai “instaliacinio” pobūdžio – čia keramikos objektai, lentynėlės, sienų dekoras, skulptūros ir reljefai jungiami į visumą ir turi veikti kaip visuma. Šis kiek absurdiškas, bet kartu logiškas istorinės ir šiuolaikinės estetikos sugretinimas man yra įdomus ir siūlo galimybes individualioms interpretacijoms. Porceliano kabinetai, baroko laikotarpio Europos žavėjimosi porcelianu aukščiausia išraiška, pasižymi ypatingu perkrovimu ir dekoro gausa, bet kartu ir įvairių elementų vienybe ir ansambliškumu. Mano tikslas – tyrinėjant barokinę estetiką ir to meto porceliano naudojimo ypatybes rasti savą sprendimą porceliano kabineto vaizdiniui. Porcelianiniai objektai (indai, skulptūriniai elementai) ant specialių lentynėlių, lėkštės, reljefai, ornamentika. Siekiau, kad porceliano kabineto įprastinė tvarka būtų aiškiai juntama, savaip interpretuojant barokinį perkrovimą ir besiraitančios ornamentikos raštą, keistų ryškių spalvų pomėgį ir piknaudžiavimą auksu.
Porcelianas man įdomus ne tik keistenybių pilna istorija, bet ir medžiaginėm savybėm. Porceliano liejimas yra tiesiog magiškas užsiėmimas - tam naudojamos gipsinės formos su tarsi paslaptingom techninėm detalėm, precizikos ir tvarkos reikalaujantis multiplikavimo procesas, lyg ir mechaninis, bet kartu teikiantis begalinių variacijų ir įvairiausių sprendinių galimybes. Barokinių rokailių, puošiančių sienas “funkciją” čia “atlieka” porcelianinės indų ąselių, įvairių detalių formos, atlietos kartu su techniniais elementais – skirtingai derinant jos sudaro keistai puošnią ir beveik barokinę ornamentiką.
Ovalo formos (lėkštės, dekoro vinjetės) irgi naudotos kaip barokui būdingos, taip pat kaip ir gamtos motyvai. Dalis dekoro – lietuviško peizažo fragmentai, čia jį jungiu su idealizuotu ir sufantastintu vaizdu, kaip ir buvo daroma istoriniame porceliane. Mąstau apie baroko svarbą Lietuvos mene ir apie tai, kad senajam porcelianui būdinga tradicija naudoti vietinius vaizdus aplenkė Lietuvą, taigi aš tarsi simuliuoju tą tradiciją. Dalis darbų padaryti Čekijoje, Vengrijoje, tad naudoti įvairiausi porcelianai – kelių rūšių kietasis, kaulinis, techninis. Eksponuoti keli antikvarinio porceliano elementai, naudotos kelios R. Jakimavičiaus formos.
Mane domina tradiciškai vadinamų taikomųjų menų interpretacija, einanti iš tradicijos istorijos ir medžiaginių savybių tyrinėjimo, taip aš ir suvokiu šį darbą. Bandžiau rasti būdą suderinti barokinę gausą ir puošnumą su šiuolaikiškumu ir savo pačios estetinėmis nuostatomis.
Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė
Parodą remia Lietuvos kultūros taryba
Taip pat kviečiame į VDA keramikos katedros studentų parodos Keramika + Spauda 2
atidarymą, kuris vyks 2018 m. lapkričio 12 d. 17 val. VDA galerijoje „Akademija“, Pilies g. 44, Vilnius; darbo laikas I-VI 12:00 – 18:00
Paroda veiks 2018/11/12-24
Parodos kuratorė Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė,
Parodos organizatorė Jurgita Jasinskaitė
Keramika + Spauda 2
Keramika + Spauda 2 – VDA keramikos katedros studentų paroda, pristatanti spausdinto vaizdo galimybes keramikoje.
Pirmoji Keramika+Spauda paroda buvo surengta 2014 m. „Titanike“. Joje buvo eksponuojama Lietuvos menininkų (jų tarpe VDA dėstytojų) kūryba, studentų baigiamieji bei kursiniai darbai, greta pristatomi užsienio svečių kūriniai. Šį sykį rodome tik studentų (BA III, IV ir MA I, II kursų) darbus, padarytus pastaraisiais metais.
Eksponuojami darbai, atlikti praktinių laboratorijų 3 kurso metu ir keleto kursinių, bakalauro baigiamųjų darbų fragmentai. Parodoje rodomi ir darbai, sukurti pastarųjų metų praktikų/kūrybinių seminarų Skaitmeninis vaizdas keramikoje metu Nidos meno kolonijoje. Beveik visi darbai padaryti ant pramoninių lėkščių. Apskritimo forma labai būdinga keramikos tradicijai, tačiau tai išskirtinė ir kaprizinga forma, diktuojanti savo sąlygas. Ekspozicijos darbus jungia specifiniai raiškos būdai, bet ne tik tai. Spausdintas vaizdas dažniausiai naudojamas keramikai, kuriai svarbu idėja, asociacijos, naratyvas, ironiški pašmaikštavimai ar provokavimas. Parodai atrinkti darbai atspindi šių raiškos būdų galimybes – cituoti, multiplikuoti, naudoti spausdintą tekstą, fotografinį vaizdą, kompiuteriu atitinkamai apdorotus vaizdus, taikyti koliažo technikas. Spausdintas vaizdas jungiamas su pieštu, tapytu. Ekspozicija rodo skaitmeninių technologijų įsisavinimą, kitų disciplinų raiškos būdų eksploatavimą ir atvirumą galimybėms.
Parodos kuratorė Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė
Parodos dalyviai:
Laura Motuzaitė
Uršulė Baužaitė
Miglė Mačiulytė
Stefanija Paukštytė
Greta Jančytė
Eglė Gedvilaitė
Brigita Rimkutė
Lukas Šilinskas
Julius Visakavičius
Neringa Akcijonaitytė
Martynas Margevičius
Arūnė Barzdėnaitė
Deivyda Sakalauskaitė
Weronika Surma
Sanver Özgüven
Aistė Kalvelytė
Onė Austėja Maldonytė
Rūta Palaimaitė
Milda Valantiejūtė
Janas Dmuchovskis
Kristina Noreikaitė
Monika Gedrimaitė
VDA inf.
X YPP: Vilmantas Marcinkevičius. Cross The Line | Peržengti ribą
Paroda veiks iki gruodžio 1 d.
“pastebėk jauną, leisk atsiskleisti brandžiam, nepamiršk vyresniojo, sudėliokime į vietas išėjusius”
- Vilmantas Marcinkevicius
Dešimtmetį švenčiantis projektas Young Painter Prize (YPP, Jaunojo tapytojo prizas) neatsitiko tiesiog. Jo idėja kilo tapytojui Vilmantui Marcinkevičiui. Remdamasis savo asmenine patirtimi, kaip nuo studijų laikų žingsnis po žingsnio kūrė savo asmeninę meninę karjerą, Vilmantas puikiai suvokė kaip nelengva jaunam kūrėjui patekti į gana uždarą meno lauką ir tapti pilnaverte jo dalimi. Kartu su menotyrininke Julija Dailidėnaitė subrandinę YPP idėją ir ją įgyvendinę, šiandien džiaugiasi projekto sėkme ir naujų talentų, pastebėtų ir paskatintų YPP projekto dėka, gausa.
Kuriant YPP, buvo užbrėžta griežta amžiaus riba - 30 m. Riba buvo pasirinkta sąmoningai. Siekiant pristatyti pačius jauniausius menininkus, kurie ką tik baigė (ar yra bebaigią) aukštąsias meno mokyklas ir dar neturi nei materialinio, nei socialinio pagrindo gyventi ir įsitvirtinti meno pasaulyje. Sutikite, tai labiausiai palaikymo reikalaujanti ir labiausiai pažeidžiama kūrėjų kategorija.
V. Marcinkevičiaus parodoje “Peržengti ribą”, pristatomi menininko, kuris savo išskirtinės kūrybos bei asmeninės charizmos dėka įgijo itin sėkmingo menininko statusą Lietuvoje ir Skandinavijoje, ankstyvosios kūrybos darbai. Atrenkant menininko kūrinius parodai, kaip ir rengiant YPP projektą, buvo užbrėžta kontreti riba – parodoje rodomi tik tie kūriniai, kurie buvo sukurti iki Vilmantui sukako 30 metų.
Grįžtant prie sėkmės istorijos. Vilmantas ją sukūrė ne tik talento ir charizmos dėka. Tai - atkaklaus darbo rezultatas, labai didelio jauno autoriaus noro išsiveržti už Lietuvos ribų ir sugretinti savo kūrybą su užsienyje kuriančių menininkų darbais, tobulintis, pasisemti patirties ir išplėsti kontaktus bei "kažkur užsikabinti". Studijų metai ir po jų - buvo aktyvaus aplikavimo laikas į rezidencijas, parodas, konkursus, į tuometines Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje kuruojamas kultūros programas.
Anketose charizmos nelieka, lieka tik darbų skaidrės.
Vilmantas Marcinkevičius - išskirtinė figūra Lietuvos meno kontekste bei vienas ryškiausių šiuolaikinės neoekspresionistinės tapybos atstovų šiaurės Europoje. Dar būdamas studentu, jis išsiskyrė ryškia ir ekspresyvia tapyba, kuri buvo ir yra nutolusi nuo tradicinės Lietuvos tapybos mokyklos. Baigęs tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, Vilmantas buvo pastebėtas kolekcininkų iš Danijos ir taip atrado savo kelius į Šiaurės Europos šalių meno pasaulį. Parodoje išvysite tapybos darbus, piešinius, eskizus, fotografijas, dienoraščių puslapius, kurie supažindins su ankstyvaisiais menininko kūrybiniais ieškojimais.
Parodos kuratorė: Julija Dailidėnaitė
VDA inf.
Zitos Inčirauskienės paroda „AsMeniškumai“
Kviečiame Jus į Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto prof. Zitos Inčirauskienės personalinę parodą „AsMeniškumai“, kuri VDA tekstilės galerijoje „Artifex“ veiks lapkričio 06 – 24 d. Galerijos darbo laikas: II-V 12-18; VI: 12-17.
Asmeniška kasdienybė
Laikui bėgant, santvarkoms, daiktams, aplinkybėms ir pinigams keičiantis, mūsų jausmai keičiasi lėčiausiai; vis taip pat motinos myli savo vaikus, jaudinasi dėl jų gyvenimų, bijo paleisti, džiaugiasi ir liūdi, glaudžia ir išlydi. Tačiau nors jausmai – panašūs, kasdienybės suformuotos dekoracijos dabar ir anuomet, prieš keturiasdešimt metų, buvo labai skirtingos. Ar žinote, kaip išvirti klijukus kūdikiui maitinti? O teiginį, kad kūdikis gali verkti pusvalandį be jokios žalos savo psichikai?
O prisimenate kelią į vaikų virtuvėlę, kur buvo galima gauti buteliukų su vaikišku kefyru ir varškyte, kurių paprastose parduotuvėse nebuvo nė su žiburiu? 1975-1977 metais mamų kasdienybė buvo kitokia: ant virvės kabantys kambarį pertvėrę vystyklai, džiūstantys prie krosnies, indeliai ir buteliukai, sterilizuojami ant viryklės gerokai smirdančios rudos gumos čiulptukai ir kultinė Spoko knyga „Vaikas ir jo priežiūra“, pagal kurią buvo išauklėtos mažiausiai dvi ano meto sovietinių lietuvių kartos.
Savo solo parodoje „Asmeniškumai“ VDA TF dėstytoja Zita Inčirauskienė grįžta į šią labai asmenišką, o kartu – visoms ano meto motinoms bendrą kasdienybę, nutikusią prieš keturiasdešimt metų, bandydama atkurti tą skurdų, varginantį ir drauge jaukų pasaulį. Tačiau tai – ne rekonstrukcija, o anos kasdienybės tekstilinis-kaligrafinis įprasminimas. Instaliacija ir objektai sukurti ready-made‘ų, realių daiktų pagrindu, išlaiko atpažįstamumą. Ir garsioji Spoko knyga, ir puodai, ir rudos klijuotės skuteliai, kuriuos anuomet gimdymo namuose užrišdavo ant naujagimių rankyčių – daugybė autentiškų dalykų, nenumaldomai žadinančių prisiminimus. Perkeliančius į laiką, kai autorė derino studijas su kūdikių auginimu.
Tačiau visa toji asmeniška kasdienybė įgyja kaligrafinį matmenį, rašmenys dengia artefaktus, objektai apauga nėriniais, laikraščiai, puodai, laiškai, švarkai, košelių receptai – viskas susilieja į vieną instaliatyvią visumą, pasakojančią apie amatą – rašymą, nėrimą, siuvinėjimą bemiegėmis naktimis užmigdžius vaikus. Sopulius ir raudas. Laukimą ir tikėjimą. Apie balansavimą tarp meno ir kasdienybės, tarp studijų ir motinystės. Apie drąsą kalbėti apie tai, kas asmeniška, trapu ir švelnu. Apie tai, kad niekas niekur nedingsta – visi jausmai ir išgyvenimai virsta patirtimi ir menu.
Dr. J. Ludavičienė
VDA inf.
Jolantos Kyzikaitės paroda „Be galo“
Šią vasarą Vilniaus dailės akademijoje (VDA) meno daktarės vardą apgynusi menininkė Jolanta Kyzikaitė spalio 30 d. 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ pristato naujausių kūrinių parodą „Be galo“. Šį kartą parodą sudarys dvi dalys, antrąją – žiūrovai galės išvysti galerijoje „Meno Niša“ nuo spalio 31 d.
J.Kyzikaitė mėgsta dirbti ciklais, kurie vystomi įvairiomis tematikomis. Kelerius metus ją domina žaidimų tema ir jų plėtotė tapyboje. Menininkė pasakoja, kad jos meno projektas „Žaisti tapybą“ baigėsi šių metų birželį, kai baigė doktorantūros studijas, bet pats žaidimas – nesibaigė ir jis toliau tęsis, toliau – be galo…
„Žaidžiu tapybą be išankstinio tikslo. Buvau princesė Trakų Vokės dvare, kas dabar esu, nežinau… Gal Titaniko keleivė, o jūs mano bendrakeleiviai? O tai yra dar vienas dvaras – rūmai ant vandens, tik jie turėtų nuskęsti, bet ššš kol kas niekas neturi to žinoti, ar ne? Kas plauktų, jei žinotų baigtį? Noriu tikėti, kad istorija niekad nepasibaigs, ji persikonstruos, kis, mutuos, šuniui išdygs sparnai, Lietuvos miškuose skraidys papūgos, oi ne – tai jau invazinė rūšis, reikia jas naikinti“, – mintimis apie parodą dalinasi J.Kyzikaitė.
Menininkė teigia, kad savo tapyba kuria sąlyginį butaforijų pasaulį, jis jo negriauna, o tik sugeria realaus pasaulio vaizdinius. J.Kyzikaitės žaidimo metu įvyksta magija, tam tikri daiktai, vaizdiniai tampa realiais, nesvarbu ar vienaragis, ar karvė, jie atgyja. Nors visi žino, kad tai netikra, o tapytas vaizdas – atspindys.
„Žaidžiu žaidimus vis peržaisdama situacijas, neretai užsižaidžiu tapybine forma – kartais ji net virsta plokščiu dekoru – gražiu kilimu. Nežinau ar tai gerai, ar blogai, tiesiog... Kaip ir kostiumas yra vakaro dekoracija. Tad apsirengiu šventinę suknelę ir aš. Keliauju į parodą, nes laikas (pa-)rodyti“, – sako J.Kyzikaitė.
Tapytoja meno scenoje aktyviai dalyvauja nuo 2003 m., jos kūryba buvo pristatyta aštuoniuose autorinėse parodose ir daugiau nei 60 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2010 m. Jolanta Kyzikaitė tapo I vietos laureate konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“. Aktyviai dalyvauja „Artist in residence“ programose. Šiemet galerija „Meno niša“ mini 16 metų sukaktį, o su J.Kyzikaite dirba 8 metus – per šį laiką tapytoja buvo pristatyta meno mugėse Vilniuje, Budapešte, Kiolne, Maskvoje, Paryžiuje, Briuselyje ir Vienoje. Jolantos Kyzikaitės kūrinių yra įsigijęs MO muziejus, „Lewben Art Foundation“, „Walter Bischoff“ galerija Vokietijoje ir privatūs kolekcionieriai.
Parodos „Be galo“ atidarymas spalio 30 d. 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas“, parodos tęsinį galerijoje „Meno niša“ bus galima pamatyti nuo spalio 31 d.
Organizatoriai: galerija „Meno niša“ ir VDA parodų salės „Titanikas“
Projektą iš dalies finansuoja: Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai: Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Plasta“
VDA inf.
Eglės Ulčickaitės paroda „Paralelinė kartoteka“
Atidarymas VDA „Titaniko” parodų salėse, II a. (Maironio g. 3, Vilnius) spalio 25d.,ketvirtadienį,18val.
Paroda veiks iki lapkričio 3 d.
Kartą vaikystėje, besikapstydama smėliadėžėje, radau mažytį fosforinį elnią aplaužytom kojom ir ragais. Pamenu, labai jo pagailo – kad lig tol turėjo tūnoti žemėje. Nors tiesą sakant, vargu, ar galiu tiksliai įvardinti, ką tuomet jaučiau. Jausenos pranyksta. Lieka tik daiktai, kurie primena apie jų patirtį. Galų gale – tik tų daiktų simbolinė reikšmė. Kita vertus, galbūt toje reikšmėje glūdinti patirtis būtent ir reiškia, jog jausena išlieka. Nors sugrįžta vis kitokia – pas vis kintantį mane.
Parodoje pristatau meno doktorantūros studijų metu (2014-2018 m.) kurtą projektą „Paralelinė kartoteka“. Juo apmąstau laik(inum)o patirtis ir atmintį. Stebėdama ir mąstydama kasdienę aplinką tapyba bei žodžiais, siekiu suvokti, iš ko kyla lygiagrečių laikų išgyvenimo būsena.
Nežinau, kas yra laikas. Tačiau kasdienės kūno kaip biologinio ir psichologinio būvio patirtys byloja, jog laikas susijęs su judėjimu. Ne tiek trukme, ne kaita pačiomis savaime, kiek su daiktišku ar žmogišku pokyčiu. O sakydama pokyčiu – ne kismu, noriu pabrėžti, kad omeny turiu tą laiko savybę, jog jis dažnai aptinkamas šiek tiek pavėluotai.
Tapybinėje plotmėje mane domina medžiaginė aplinka: daiktai, interjerai, peizažo elementai – vietos, kurias aplink save tveria, perdirba ir palieka žmogus. Daugiausiai dėmesio skiriu nykstančiai, utilitarinę reikšmę prarandančiai aplinkos daliai. Laiką tapyba bandau užčiuopti per tebeesantį, bet kitaip funkcionuojantį daiktą, jo reikšmės skirtumą.
Galbūt laiko nėra. Bet žmogus išmoko jį skaičiuoti. Jo erdvei – ir vidinei, ir aplink save kuriamai reikalinga laikinė dimensija. Kad galėtų įvardinti besikeičiančias savo būties koordinates. Kad įvardintų atsirandantį-nykstantį save. Nes laikas, virsdamas atmintimi, sudaro tai, kuo kasdien tampame. Tačiau tuo pačiu ir tai, kuo kasdien nustojame būti. Atmintis išsaugo tik mažą dalį nugyvento laiko. Bet praeitis pasiveja. Net jei ji – ne tavo.
Paveikslus traktuoju kaip laiko talpyklas – tapyboje būtąjį laiką gaudau dabartyje. Susitelkiu į esamojo laiko žymes, su kuriomis nesu susieta bendros patirties, kliaujuosi čia-dabar potyriu, o tapydama kuriu vaizdines nuorodas – esamojo laikviečio faktus.
Tapybą laikau terpe, kurioje tai, kas nesava perdirbama į sava. Kūrybos metodą įvardiju kaip savinimąsi. Tapydama tarsi skolinuosi laiką iš asmeninės atminties archyvui nepriklausančių daiktų. Įsivaizduoju, jog taip įmanu užpildyti aiškesnio dabarties suvokimo stoką. Mat, gali būti, kad, ko neprisimenu – tai ne mano. Bet tai nebūtinai reiškia, jog tai – ne aš.
Vystydama šį projektą nekart ėjau ieškoti laiko. Bet veik visada grįždavau nešina tik radiniais drabužių ir atminties kišenėse.
Ieškodama laiko, jo taip ir neradau. Tik nuolatinį nesutapimą.
Galbūt tasai kartotinis tiesos atradimas-praradimas ir yra laiko virsmas.
Galbūt atmintis tėra įminto pėdsako būsena.
Tapyti vaizdai nepasiduoda uždaromi tikėjimu grįstose žodžių paralelėse, lieka abejonės aibėje. Ją palieku atvirą žiūrovo tikėjimui.
Eglė Ulčickaitė
Spalio 26 d., 14.00 val., VDA parodų salių „Titanikas“ II a. (Maironio g. 3, 01124-Vilnius) dailės krypties meno doktorantė Eglė Ulčickaitė gins meno projektą tema „Paralelinė kartoteka“
VDA inf.
Žydrės Ridulytės kūrybos paroda „Scintillatio“
Spalio 23 d. galerijoje „Artifex“ atidaroma menininkės Žydrės Ridulytės kūrybos paroda „Scintillatio“. Tekstilininkė, parodų organizatorė ir Vilniaus dailės akademijos profesorė eksponuoja kūrinius, išsiskiriančius lietuvių tekstilės panoramoje formos elegancija ir iškalbingu minimalizmu. Jos kūrybą prasmingai papildo Justinos Tulaitės muzikos garsai ir poeto bei tarpdisciplininių menų kūrėjo Juliaus Žėko eilės. Su šiuo menininku ir literatu Ž. Ridulytę sieja ne vienas bendras projektas.
Ž. Ridulytė eksponuoja rankinėmis staklėmis iš varinės vielos ir įprastų siūlų išaustas kompozicijas, interpretuojančias lietuvių liaudies audinių tradiciją. Kūrinių pavadinimuose – Vario apžavai. Dimai (2006), Lygiai (2003), Dimai dimučiai (2008) – ataidi senosios lietuvių kalbos žodinės formos, o neįmantrūs raštai išduoda įkvėpimo šaltinį, šiltai ir subtiliai užsimena apie dainose apdainuotą ir mitais apipintą lietuvišką audimo paveldą. Tai konceptualūs šiuolaikinio meno kūriniai, pasitelkiantys tekstilės priemones kaip medijas modernybei sukurti. Paslankus metalinis audinių pagrindas leidžia įvairiai juos transformuoti, kaskart paversti vis kitomis plastinėmis struktūromis. Ž. Ridulytės darbuose slypi lengva užuomina, juose nesistengiama priversti žiūrovus vienareikšmiškai skaityti kūrinio turinį. Šiuo požiūriu menininkės kūryba primena japonų tekstilę, kurios natūralūs, gamtai artimi pavidalai siūlo įvairiopas interpretacijas. Tai ypač akivaizdu šilkiniame audinyje Šilko kelias.
Tekstilininkė ne kartą dalyvavo bendruose projektuose su kitų sričių menininkais. Tarp jų paminėtinas Tekstas ir tekstilė (2009) su Juliumi Žėku Vilniaus autobusų stotyje, sujungęs poeziją ir tekstilę, taip pat mokslininkų ir menininkų projektas Tautiška giesmė (2010, idėjos autorius J. Žėkas), pasitelkęs garso, vaizdo, kompiuterines ir lazerių technologijas bei tekstilės meno elementus. Šiame projekte Ž. Ridulytė buvo atsakinga už tekstilės – svarbiausios daugiasluoksnės instaliacijos dalies – sukūrimą.
Tarp skaitmeninėmis technologijomis grįstų darbų išsiskiria videofilmas „Kvėpavimas“, demonstruojantis netikėtą kūno reakciją į tekstilės naujovę – odos audiniu vadinamą polivinilo acetatą, kuris, paveiktas vandens, keičia struktūrą, traukia odą, sunkina kvėpavimą.
Ž. Ridulytė – Vilniaus dailės akademijos profesorė, daugelį metų diegianti tekstilės dekoravimo technikas ir kompozicijos pagrindus jaunajai kartai. Jos knygos „Rišk ir dažyk“ (2008) ir „Marginimas. Iš tekstilės istorijos“ (2012), kviečiančios į audinių marginimo pasaulį, tapo bestseleriais tarp besidominčiųjų tekstilės pasaulio paslaptimis.
Tekstilininkai dėkingi Žydrei Ridulytei už atgaivintą tarptautinių tekstilės miniatiūrų parodų tradiciją ir nuo 2004 m. rengiamas Vilniaus tekstilės bienales. Būtent jos pastangomis prisiminta nutrūkusi tarptautinių tekstilės miniatiūrų bienalių tradicija ir nutarta jas tęsti bei pritaikyti besikeičiančio gyvenimo poreikiams.
Dr. Lijana Šatavičiūtė
VDA inf.
„Gero melo mokslas“ – Egipto menininkės Amiros Hanafi paroda projektų erdvėje Sodų 4
„Gebėjimas gerai meluoti išgelbėjo mane nuo daugybės rūpesčių. Patikėkite, pats
nustebau, kaip tai padariau, būdamas naujoku civilizuotoje mąstymo mokykloje.”
Bata Kindai Amgoza Ibn LoBagola
„Gero melo mokslas” – tai įvadas į Amiros Hanafi tęstinį meninį projektą, kuris prasidėjo, kai menininkė atrado fikcinius LoBagola memuarus. 1887 metais Baltimorėje, Jungtinėse
Amerikos valstijose gimęs LoBagola teigė ęsąs iš Afrikos. Jis gyveno iš istorijų
pasakojimo ir pramogų verslo, bendradarbiavo su kultūros tyrėjais Jungtinėse Amerikos valstijose bei Europoje ir savo kasdieniame gyvenime įkūnijo susikurtą performatyvią tapatybę. 1930 metais Alfredo A. Knopfo leidykloje Niujorke išleisti LoBagola memuarai įsiliejo į akademinę literatūrą kaip mokslinė tiesa.
Parodoje pristatomi vaizdai bei diagramos, kuriuos Amira Hanafi sukūrė reziduodama
VDA Nidos meno kolonijoje ir tyrinėdama LoBagola istoriją šių metų rugsėjį ir spalį. Jos
kūriniuose LoBagola vaizduojamas kaip apgavikas, apgavikas, kaip pasakotojas, o pasakojimas kaip istorijos (per)kūrimas beveik ją sunaikinant. Nors „visi vyrai melagiai“ ne visas melas yra vienodai geras.
Amira Hanafi (USA/EG) (g. 1979) yra menininkė ir rašytoja, įgijusi meno politikos moksluose bakalaurą Rutgers koledže ir kūrybinio rašymo magistrą Čikagos menų institute. Šiuo metu dirba ir gyvena Kaire, Egipte. Amira dirba su sakytine ir rašytine kalba, rinkdama įvairius archyvus susijusius su konkrečiomis istorijomis. Daugiabalsiškumas yra Amiros kūrybos tema ir strategija. Menininkė domisi prasmių kompleksiškumu, kuris atsiranda jungiant skirtingus balsus, tapatybių susikirtimais ir kaip daugiabalsiškumas išreiškiamas kolektyviai. Menininkė tiria kalbos procesus, jos materialumą, nestabilumą ir atsitiktinumą. Savo kūrybos procese ji balansuoja tarp formalumo ir neformalumo, sistemiškumo ir intuicijos, logikos ir emocijos.
Daugiau apie menininkę - www.amirahanafi.com
Parodos atidarymas 2018 spalio 25 d. 6 val.
Paroda veikia 2018 10 25 – 11 09 trečiadieniais – penktadieniais, 15–19 val.
arba susitarus telefonu +37062728274.
Parodą organizuoja VDA Nidos meno kolonija.
Partneriai ir rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos respublikos užsienio reikalų ministerija, Lietuvos respublikos ambasada Egipto Arabų respublikoje, MASS Alexandria ir ES programa „Kūrybiška Europa“
Paroda yra MASS Alexandria ir VDA Nidos meno kolonijos menininkų mainų bei projekto „4Cs“ dalis.
Projektų erdvė „Sodų 4“ Sodų g. 4, Vilnius www.letmekoo.lt/sodu-4
VDA inf.
VDA Nidos meno kolonija ieško direktoriaus
Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija
E. A. Jonušo g. 3, 93127 Neringa, Lietuva
www.nidacolony.lt
Facebook
Paraiškų laukiame iki 2018 m. gruodžio 1 d.
Vilniaus dailės akademijos padalinys Nidos meno kolonija kviečia teikti paraiškas Kolonijos generalinio ir meno direktoriaus pareigoms (vienas visas etatas) eiti nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. Kadencijos trukmė 3 + 3 metai.
Nidos meno kolonija
Neringoje įkurta Nidos meno kolonija (toliau – Kolonija, NMK) vykdo tarptautinę menininkų rezidencijų programą, Nidos doktorantų mokyklą ir kitus šiuolaikinio meno, edukacijos bei meninio tyrimo projektus. NMK siekia kūrybiškai susieti meninę ir mokslinę praktiką, akademiškumą ir neakademiškumą, darbą ir poilsį. Kolonijos veikla apima parodas, konferencijas ir kūrybines dirbtuves, spausdintinius bei skaitmeninius leidinius.
NMK yra Vilniaus dailės akademijos (VDA), valstybinės aukštosios mokyklos, turinčios fakultetus Kaune, Klaipėdoje ir Telšiuose, padalinys. VDA mokosi apie 2000 studentų, siekiančių vizualiųjų ir taikomųjų menų, dizaino, architektūros ir meno istorijos bakalauro, magistro ir daktaro laipsnių.
NMK atidaryta 2011 m. Puikiai įrengtas pastatas (2500 kv. m) veikia visus metus, per kuriuos joje gyvena ir dirba apie 50 rezidentų bei apie 700 kitų svečių. Kolonijoje vyksta tiek NMK, tiek kitų institucijų organizuojamos kūrybinės dirbtuvės, konferencijos, susitikimai, parodos, seminarai, repeticijos, menininkų prisistatymai ir filmų peržiūros.
Direktoriaus pareigos
NMK ieško naujo direktoriaus, turinčio solidžios šiuolaikinio meno kuravimo patirties, svarios patirties vadovaujant kultūros institucijai, taip pat platų tarptautinį profesionalų tinklą, atitinkantį NMK veiklos sritis.
Direktorius turi turėti patikimą tolesnės NMK, kaip pirmaujančio rezidencijų centro Baltijos ir Šiaurės šalyse bei sudėtinės meno universiteto dalies, raidos viziją.
Direktorius bus atsakingas už NMK valdymą, NMK programos formavimą bei įgyvendinimą. Jis turės vystyti menines ir edukacines NMK veiklas bei stiprinti NMK poziciją šiuolaikinio meno pasaulyje, bendradarbiauti su meno ir edukacijos profesionalais bei plačiąja auditorija, rūpintis strategine NMK plėtra.
Direktorius vadovaus NMK kasdienei veiklai, įskaitant personalo vadybą, finansų valdymą ir sklandų bendradarbiavimą su Vilniaus dailės akademija. Naujasis direktorius galės pasisamdyti pavaduotoją, kuri(-s) padės tvarkyti einamuosius reikalus.
Siūlomas mėnesinis atlyginimas yra 1900 Eur (neatskaičiavus mokesčių). Su naujuoju direktoriumi bus pasirašoma trejų metų terminuota darbo sutartis su galimybe ją vieną kartą pratęsti dar trejiems metams. Direktorius turės gyventi Nidoje ir (arba) Vilniuje.
Tinkamas kandidatas turėtų:
• turėti viziją, įgūdžių bei profesinės patirties, padėsiančios kurti bei įgyvendinti aukšto lygio menines ir edukacines programas;
• turėti vadovavimo patirties šiuolaikinio meno ir (arba) meno edukacijos srityse, būti atviras eksperimentams, bet ir nepamiršti siekiamo rezultato, būti nusiteikęs tapti atsidavusiu šios ambicingos institucijos vadovu (vadovavimo kitai rezidencijų programai patirtis būtų privalumas);
• domėtis naujovėmis bei būti pasiryžęs imtis iššūkių, ieškoti naujų NMK plėtros galimybių tokiose srityse kaip naujų meno produktų kūrimas, praktika grįsti tyrimai, tarpdisciplininis dialogas, formali ir neformali meno edukacija bei auditorijos plėtra;
• sugebėti ir norėti plėsti NMK partnerių tinklą bei siekti bendradarbiavimo tiek su Lietuvos, tiek su užsienio išoriniais ekspertais;
• sugebėti išlaikyti institucijos finansinį stabilumą, generuoti papildomas pajamas iš esamos infrastruktūros ir užtikrinti NMK projektų finansavimą iš Lietuvos ir užsienio fondų;
• būti geras ir patyręs komunikatorius, puikiai rašyti ir kalbėti anglų kalba.
Paraiškų teikimas ir atranka
Laukiame reikalavimus atitinkančių kandidatų, nepriklausomai nuo jų pilietybės, paraiškų. Atranka vyks vadovaujantis viešojo konkurso reikalavimais. Direktorių renka NMK Taryba, tvirtina VDA rektorius.
Paraiškų pateikimo terminas: 2018 m. gruodžio 1 d.
Paraiškos dokumentai:
Gyvenimo aprašymas
Motyvacinis laiškas
Dvi rekomendacijos
Paraiškos dokumentus prašome siųsti adresu [email protected]
Dėl informacijos paketo kandidatams (anglų kalba) prašome kreiptis į NMK administratorę Juliją Navarskaitę el. paštu [email protected].
Penki pirmąjį atrankos turą praėję kandidatai bus paskelbti 2018 m. gruodžio 18 d. Jie turės pristatyti trejų metų NMK veiklos plano pasiūlymus. Pokalbiai su atrinktais kandidatais vyks Vilniuje 2019 m. sausio mėnesio antroje pusėje.
Direktorius pareigas pradės eiti 2019 m. rugsėjo 1 d.
Dėl papildomos informacijos prašome susisiekti su NMK tarybos nariais Andersu Kreugeriu, [email protected], tel. +32 475391361, arba Julijonu Urbonu, [email protected], tel. +370 61945384.
Trumpai
Pareigos: Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos direktorius
Darbo užmokestis: 1900 Eur (neatskaičiavus mokesčių)
Kadencija: trejų metu sutartis su galimybe pratęsti sutartį dar trejiems metams
Vieta: Nida ir Vilnius
VDA inf.
Vroclavo E. Gepperto dailės akademijos dėstytojų ir studentų paroda X 01 – X 28
Opus Duarum
Parodos kuratoriai: prof. Gabriel Palowski ir dr. hab. Małgorzata ET BER Warlikowska
Parodos koordinatorius: Rytis Konstantinavičius
Atidarymas: spalio 1 d. /pirmadienį/ 18 val.
Naujus studijų metus Vilniaus dailės akademijoje „Titanikas“ pradeda su VDA partnerės – Vroclavo E. Gepperto dailės akademijos dėstytojų ir studentų paroda. Vilniaus ir Lietuvos publikai šį kartą prisistato dvi – Keramikos ir Grafikos katedros. Šių padalinių pedagogų ir absolventų kūryba neretai apibrėžiama „mokyklų“ („Vroclavo keramikos mokykla“, „Vroclavo grafikos mokykla“) sąvokomis. Abiem atvejais tai yra po II pasaulinio karo – 1946 metais Vroclave įsteigtos Valstybinės dailiųjų menų aukštosios mokyklos kontekstuose kuriantys, tačiau kultūriškai ir geografiškai kur kas platesnio masto virsmus mene inicijuojantys autoriai.
Keramikos ir stiklo meno mokykla neatsitiktinai buvo įsteigta Vroclave. Nuo seniausių laikų šis regionas buvo garsus stipriomis stiklo ir keramikos gamybos tradicijomis. 2019 metais Vroclavo dailės akademijos Keramikos ir stiklo fakultetas minės 70-ąsias savo veiklos metines. Tokios apvalios datos visuomet suteikia galimybę ne tik užduoti klausimus, susijusius ne tik su institucijos įkūrimo ir veiklos istorija, bet ir sudėlioti akcentus, apibendrinant – kas buvo, kas vyksta ir ko galima tikėtis ateityje. Galop, kaip ir šioji paroda yra bandymas atsakyti, kas yra Vroclavo dailės akademija, kuo ji pasižymi, kuo yra įdomi tarptautinei publikai.
„Vroclavo keramikos mokykla“ pasižymi tuo, jog molis čia vis dar naudojamas kaip pagrindinė ir esminė medžiaga. Didelis dėmesys taip pat skiriamas degimui, technologiniams dalykams apskritai. Vis tik šioje keramikoje siekiama pakeisti, netgi perlaužti stereotipinius keramikos (paprastai suvokiant ją kaip funkcionalių artefaktų gaminimą) šablonus. Kūrinių dėka kuriami estetiniai- reliaciniai ryšiai tarp žiūrovų auditorijos ir paties meno. Gal nebūtų tikslu sakyti, kad tokiu būdu keramika „prilygsta“ tapybai ar skulptūrai, nes kiekviena iš šių medijų paklūsta savo logikai bei principams; tačiau tokiu atveju, tradicinį funkcionalumą nustumiant į antrąjį planą, svarbiomis ypatybėmis tampa medžiagiškumo ir erdviškumo, spalvos ir formos, galop – literatūros ir koncepto naratyvai.
Analogiškai kalbama apie „Vroclavo grafikos mokyklą“. Tokiu pavadinimu savo bendrus darbus nuo 2009 metų pristato glaudžiai su Vroclavo E. Gepperto dailės akademijos Grafikos ir vizualiųjų menų fakulteto Meno grafikos katedra susiję grafikos meno kūrėjai. Jų užsispyrimas ir nuoseklumas lėmė, kad laikui bėgant šis pavadinimas tapo savitu prekės ženklu. Tačiau ką jis galėtų reikšti? Ar tai tik menininkų grupės pavadinimas, ar bendresnio pobūdžio apibrėžimas, turintis savo istorinį pagrindimą? Šį kartą, esant išskirtinei progai – Vilniaus parodų salės „Titanikas” rengiamai parodai,
į klausimą apie „Vroclavo grafikos mokyklos” reikšmę atsako ir šią sąvoką apibrėžia patys parodos autoriai. Dauguma jų – Vroclavo dailės akademijos absolventai, savo kūrybine ir pedagogine veikla teberašantys naujus jau 70-metės grafikos universitete istorijos puslapius. Žvelgiant plačiau, savo darbais jie atstovauja lenkiškajai grafikai, pasižyminčiai lygiaverčiu tradicinių ir šiuolaikinių technikų puoselėjimu, stipriomis pasakojimo per formą ir turinį, grafikos konceptualizavimo tradicijomis.
Šią per abu VDA parodų salų „Titanikas“ aukštus išsidėsčiusią parodą lydi Vroclavo E. Gepperto meno ir dizaino akademijos profesorės Katarzynos Koczyńskos-Kielan keramikos darbų autorinė paroda „Gobis/Lauko ekspo” paviljone (Gedimino pr. 13, Vilnius). Taip pat kitame – „VDA/Laiko ekspo“ (Maironio g. 4) paviljone pristatomi šios pedagogės vadovaujamos keramikos žiedimo studijų programos studentų geriausi darbai.
Susipažinti ir pabendrauti su parodos autore, sužinoti plačiau apie jos kūrybą, maloniai visus kviečiame rugsėjo 30 d., nuo 12 iki 13 val. prie “Gobis/Lauko ekspo” paviljono, Gedimino pr. 13, Vilniuje. Paroda paviljone veiks iki spalio 28 d.
