Autorius: Rengėjų inf.
Rengėjų inf.
Vilniaus dominikonų vienuoliai organizuoja dailininkų plenerą „Drama žmogaus širdyje: netektis, cinizmas ir aistra“
Dailininkė Goda Lukaitė: „Galbūt atnaujinsime menininko ryšį su bažnyčia“
Liepos 1–7 d. Vilniaus dominikonų vienuoliai organizuoja dailininkų plenerą „Drama žmogaus širdyje: netektis, cinizmas ir aistra“. Kiekvieną dieną vienuoliai skaitys paskaitas, kurių metu pristatys tris Biblijos knygas, kalbančias apie žmogaus širdį ir jos kovas. O dailininkai, įkvėpti biblinių tekstų, tapys paveikslus, kuriuos numatoma plačiajai visuomenei eksponuoti Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo (dominikonų) vienuolyne. Tiesa, šio renginio tikslas, pasak organizatorių, nėra tapyti Bibliją ar retai tapomus jos personažus. Pleneras kviečia menininkus patirti, kaip Biblija juos gali įkvėpti savitai kūrybai. Idėjos sumanytojas br. Mindaugas Slapšinskas ir jaunosios kartos dailininkė, šio plenero kuratorė Goda Lukaitė kalbina vienas kitą apie meną, tikėjimą ir kitus svarbius dalykus.
Mindaugas Slapšinskas: Kokia buvo tavo reakcija, kai paprašiau tapti šio plenero kuratore? Ar bijojai sutikti?
Goda Lukaitė: Reagavau labai teigiamai. Jau kuris laikas ieškau ramybės ir bandau atrasti savo santykį su tikėjimu. Tokios gražios idėjos pasiūlymas nukrito kaip iš dangaus, tad mielai sutikau. Beje, jau dalyvavau brolių pranciškonų (bernardinų) organizuotame plenere, ten patyriau tokią šilumą ir ramybę. Manau, kad ir per šį plenerą bus labai gera.
M. S.: Vienuoliai įsitikinę, kad Biblijos tekstai dar ir šiandien gali įkvėpti menininką. O jeigu ims ir Biblija neįpūs minčių, ko tada tikiesi iš šio laiko?
G. L. Manau, kad įdomios paskaitos ir jų aptarimai įkvėpimą tikrai atneš. Kiekvienam skirtingą. Vien šiuolaikiniam menininkui nebūdinga kūrybinė aplinka, buvimas kartu, neabejoju, įkvėps kiekvieną.
M. S. Nežinau, ar galiu klausti, bet kaip vienuoliui man smalsu, ar tu tiki? Koks tavo santykis su Dievu, Biblija, Romos Katalikų Bažnyčia?
G. L. Kaip jau ir minėjau, esu ieškojimų kelyje. Į tikėjimą žiūriu teigiamai, tik man dar ne viskas aišku. Šiuo metu dairausi, smalsauju.
M. S. Ar skaitei Bibliją? Gal turi mėgstamiausią personažą?
G. L. Skaičiau, tačiau mėgstamiausio personažo neturiu. Galbūt šiame plenere atrasiu!
M. S. Pasidalink, kokių vilčių kaip plenero kuratorė turi?
G. L. Viliuosi, kad kartu su kitais menininkais sukursime gerų darbų, kokybiškai leisime laiką, pasinersime į kūrybą, medituosime. Visi atrasime, išmoksime ar pastebėsime kažką nauja. Galbūt atnaujinsime menininko ryšį su bažnyčia.
M. S. Išduok mėgstamiausią dailininką. Kodėl jis?
G. L. Šiuo metu greičiausiai René Magritte. Jaučiu ryšį su jo kūryba, joje patinka mistika, paslaptis. Tai ir pati išreiškiu savo kūryboje.
Brolis Mindaugas Slapšinskas OP: „Tikiuosi, kad Biblija įkvėps tolesnę dailininkų kūrybą“
G. L. Kaip kilo mintis organizuoti būtent dailininkų plenerą?
M. S. 2018 metais mūsų vienuolynas dailininkės Patricijos Jurkšaitytės paprašė nutapyti pal. Teofiliaus Matulionio paveikslą. Kartu atradau draugę tapytoją ir aistringą pašnekovę apie šiandieną, meną, kūrybą, šventumą ir šiek tiek religiją. Tada ir pradėjau svarstyti: būtų smagu, jei vienuolynas taptų susitikimų su dailininkais vieta, kurioje būtų kalbamasi apie tikėjimą ir kūrybą, apie tai, kiek įmanoma ar nebeįmanoma šiandien kurti religine tematika. Jau dabar su nekantrumu laukiu plenero dalyvių atsakymų, ar Biblijos tekstai vis dar gali įkvėpti šiandienos iššūkiais gyvenančius dailininkus.
G. L. Žinau, kad tau patinka tapyti. Kaip atsirado šis pomėgis?
M. S. Dar nuo studijų Lilio mieste (Prancūzija) mano gyvenimo atgaiva buvo teatras, ten lankiau mėgėjišką teatro grupę. Su pora brolių dominikonų įkūrėme teatro trupę viename iš pačių skurdžiausių ir pavojingiausių miesto rajonų kaip priemonę žmonėms, sukaustytiems skurdo, per meną išmokti save priimti ir taip su prievartos pilnu pasauliu kovoti.
Grįžęs į Lietuvą neradau tokios teatro mėgėjų erdvės, kokia buvo Lilyje, nors turiu draugų iš teatro pasaulio ir jam prijaučiančių. Pamažu nesąmoningai susidomėjau daile, jos istorija, dailininkų darbu... Pabandžiau nutapyti vieną paveikslą. Pasijutau toks pavargęs, tarsi malkas būčiau kapojęs visą dieną. Bet tas nuovargis buvo toks malonus. Ko gero, jis mane ir užkabino...
G. L. Galbūt prisijungsi prie menininkų plenero ir tapysime drauge?
M. S. Dar tikrai nesijaučiu galintis kažką plačiajai visuomenei sukurti. Tiesiog ir įgūdžių tiek neturiu. Įsivaizduok, kaip jausis dailininkai, žiūrėdami į mano paveikslus ir juos vertindami? Na, jie per daug kultūringi, kad pasakytų teisybę, o meluoti irgi nenorės – juk kuria vienuolyne, plenero iniciatorius – vienuolis... Jei rimtai, mėgstu pamokslauti, patinka teatras ir valgį gaminti. Žodžiu, mėgstu tai, apie ką prancūzai sako: „L‘art éphémère“. Taigi kol jūs tapysite, aš valgį gaminsiu!
G. L. Kokios tavo kaip šio plenero organizatoriaus ir idėjos sumanytojo viltys bei lūkesčiai?
M. S. Pirmiausia noriu, kad jaukiai ir smagiai praeitų plenero savaitė. Nepaprastai jaudinuosi, nes labai trokštu, kad dailininkai pasijaustų laukiami ir priimti mūsų vienuolyne. Antrasis – ilgalaikis – lūkestis yra noras palikti dailininkų pasąmonėje Biblijos pasakojamas žmogaus ir Dievo istorijas, kad Biblija juos įkvėptų ne tik šio plenero metu, bet ir tolesnėje kūryboje.
G. L. Mane taip pat labai domina mėgstamiausias tavo dailininkas?
M. S. Jų – be galo daug, mėgstamiausi reguliariai keičiasi. Šiuo metu mėgstamiausias yra ispanų baroko atstovas Josė de Ribera. Šią žiemą lankiausi pas mūsų Ordino brolius Madride, beveik kiekvieną dieną eidavau į Prado muziejų, nes jame ėmiau ir įsimylėjau… Na, tikrai įsimylėjau jo tapytą Atgailaujančią Mariją Magdalietę. Be galo jautrus ir švelnus darbas.
G. L. Mėgsti vaikščioti į parodas? Kuri labiausiai įsiminė?
M. S. Stengiuosi mėgti. Štai 2014–1015 metais gyvenau dominikonų vienuolyne La Tourette, kurį šeštame dešimtmetyje suprojektavo architektas Charles-Édouard Jeanneret-Grisas, labiau žinomas kūrybiniu pseudonimu Le Corbusier. Jau gerą dešimtmetį tame vienuolyne rengiamos kasmetinės šiuolaikinio meno ekspozicijos. Kaip tik tais metais, kai ten gyvenau, broliai priėmė didžiulę šiuolaikinio Didžiosios Britanijos skulptoriaus Anisho Kapooro ekspoziciją. Turiu pripažinti, kad gyventi gerus tris mėnesius šalia šio skulptoriaus darbų vienuolyne buvo nepaprasta patirtis.
Iki rugpjūčio vidurio dailininkų plenero darbai bus eksponuojami Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo (dominikonų) vienuolyne
Rengėjų inf.
Lietuvos fotomenininkų sąjunga Jono Dovydėno stipendiją skyrė fotomenininkei Dovilei Dagienei
Naujai įsteigta stipendija susilaukė išskirtinio profesionaliųjų Lietuvos fotografų dėmesio. Po ilgų svarstymų komisija, kurią sudarė Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos nariai (-ės), buvo nuspręsta 2 500 USD vertės stipendiją skirti lietuvių fotomenininkei Dovilei Dagienei.
Jono Dovydėno stipendijos tikslas – skatinti profesionalius fotografus, dirbančius humanistinės ir dokumentinės fotografijos srityje plačiąja prasme. Ji skiriama kūrėjui (-ai) ar menininkų (-ių) kolektyvui už reikšmingiausius humanistinės ir dokumentinės fotografijos projektus, meno kūrinius ir parodas, leidybos ar kuratorinius projektus Lietuvoje bei užsienyje per praėjusius metus arba už viso gyvenimo darbus. Komisijos vertinimo kriterijus sudarė projekto profesionalumas, aktualumas bei šiuolaikinis požiūris į socialinę aplinką.
D. Dagienės projektas „Augalų atmintis“ nagrinėja tragiško likimo sulaukusią Lietuvos žydų istoriją, keliaujant po mažus miestelius ir fiksuojant iki šių dienų išlikusias medines sinagogas. Menininkė jautriai interpretuoja vieną skaudžiausių mūsų istorijos laikotarpių, įpindama kone mitologišką savo pačios refleksiją: istorinėse žydų gyvenvietėse rastų augalų perkėlimas į fotografijos mediją praplečia istorinį naratyvą, ciklą prisotinant praėjusio ir esamo laiko kontrastu.
Dovilė Dagienė (g. 1981) kuria ir gyvena Vilniuje. 2007 m. baigė Vilniaus dailės akademijos, Fotografijos ir medijų katedros magistro studijas. Nuo 2015 m. akademijoje studijuoja meno doktorantūrą. Menininkė aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jos tyrimų sritis jungia atmintį, vaizduotę, laiką ir vietą fotografijoje.
Stipendijos steigėjas Jonas Dovydėnas (g. 1939) savo kūryba ryškiai išsiskiria iš humanistinės lietuvių fotografijos konteksto. 1949 m. kartu su šeima fotografas išsikraustė į JAV, 1965 m. baigė prestižinį Brown‘o universitetą ir nuo 1968 m. dirba laisvai samdomu fotografu. Nors menininkas puikiai susipažinęs su XX a. amerikietiškos fotografijos šaltiniais, bet jam fotografuoti – reiškia pamatyti ir parodyti, o ne komponuoti ir dekomponuoti. Galbūt dėl šios priežasties jo kūryba plačiai pristatyta Amerikoje personalinių parodų pavidalu, o Lietuvoje menininkas netruko susilaukti kolegų įvertinimo: 1989 m. tapęs Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu, jau 1997 m. tapo šios organizacijos garbės nariu. J. Dovydėnas yra išleidęs ne vieną savo kūrybos albumą, jo darbus galima rasti Čikagos, Mineapolio meno institutų, Vašingtono kongreso bibliotekos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos kolekcijose. Anot amerikiečių kuratoriaus ir kritiko Anders Kreuger, „J. Dovydėnas sugeba parodyti, jog ir maži dalykai gali būti dideli, ir įtikinti, kad ribotą Lietuvos erdvę galima praplėsti iki begalybės, jei tik akyliau pažiūrėsime.“
Lietuvos fotomenininkų sąjunga nuoširdžiai sveikina stipendijos nugalėtoją fotografę Dovilę Dagienę. Apie stipendijos teikimui skirtą renginį bus pranešta artimiausiu metu.
Rengėjų inf.
EmEm Festivalis - paroda Trakų Vokės dvare
Liepos 6 dieną Trakų Vokės dvare vyks vienos dienos festivalis bei bus inauguruojama mėnesį laiko truksianti paroda - EmEm Art Fest. Tai vizualaus, tarpdisciplininio, performanso, garso meno ir muzikos sintezė, paremta pakylėta atmintimi ir dvaro istorija, kur atminties subjektyvumas persipina su šių dienų interpretacijomis ir vyksmais.
Vienos dienos festivalio metu, kuris vyks liepos 6 dieną, nuo vidurdienio iki vidurnakčio, bus galima išvysti vizualaus meno kūrybos vyksmą, poezijos skaitymus, performatyvaus meno, instrumentinės ir elektroninės muzikos pasirodymus, bei lazerių šou.
Žiūrovai kviečiami dvaro teritorijoje praleisti dieną, kur taip pat bus galima įsigyti užkandžių ir gėrimų.
EMEM Fest idėja paremta neįmanomo objektyvumo dvaro istorija, subjektyviais prisiminimais ir siurrealia akimirka, kuri yra sukuriama šiuolaikinio meno kūrinius įterpus į istorinių patalpų kontekstą, turtingą atsiminimais ir praeities įvykiais.
EMEM – Elevated Memory Elevated Manor (pakylėtos levituojančios atminties dvaras) Yra paroda įkvėpta Trakų Vokės dvaro istorijos. Meno kūriniai, pritaikyti interjere atspindi XIX a. dvaro gyvenimą. Dvaro gyvenimo refleksijos yra labai plati sąvoka, prie to platumo ir pasiliekame. Kūriniai pristatomi pagal interjero funkciją, įpiešti esančiame istoriniame kontekste kuria siurrealų dvarą, kaip išplėtimas ribotai dvaro atminčiai ir nebeatkuriamai jo istorijai. Tikrų ir fikcinių istorinių faktų sankirta sukuriama žaisminga emocija, EMEM – skaitant iš galo – meme emocija persmelkia dvarą.
Festivalyje dalyvauja jaunosios kartos Lietuvos ir užsienio šalių menininkai ir muzikantai. Tai bus puiki proga kūrėjams pažinti vieniems kitus, atrasti naują publiką, bei naujas bendradarbiavimo galimybes ateityje.
Renginio programa:
http://emem.ideas-block.com/program
Renginys Facebooke: https://www.facebook.com/events/389536404994213/
Renginį kuruoja VšĮ "Idėjų blokas LT" - „Ideas Block“ kūrybinė erdvė / galerija / kavinė ir jaunosios kartos menininkė Rūta Matulevičiūtė.
Rengėjų inf.
Vidurvasaris Nidoje – su Thomo Manno festivaliu
Šiuolaikinio menininko ir muziko gyvai įgarsinamas nebyliojo kino filmas, garsiojo vokiečių rašytojo Thomo Manno kūrybos skaitymai originalo bei lietuvių kalba, klasikinė muzika po bažnyčios skliautu bei kava muziejuje. Šios bei daugybė kitų patirčių Nidos bendruomenės ir svečių liepos 13–20 d. laukia XXIII Thomo Manno festivalyje, kurio tema – „Tėvynių Europa“.
Rengėjų inf.
Belaukiant eksperimentinio kino festivalio „Suspaustas laikas“ – nemokamas seansas MO muziejuje
Liepos 3 d. MO muziejuje vyks įvadinis eksperimentinio kino festivalio „Suspaustas laikas“ renginys, kuriame savo naujausią darbą „Memento Stella“ pristatys kūrėjas iš Japonijos – Takashi Makino (Japonija). Po peržiūros vyks diskusija su autoriumi, festivalio organizatoriai pristatys šių metų programą.
Rengėjų inf.
Lietuvoje susitinka tarptautinės Thomo Manno asociacijos nariai
Vieno žinomiausių XX a. rašytojų, Nobelio premijos laureato Thomo Manno paveldas saugomas ir viešinamas ne tik Nidoje, kur plunksnos meistras tarpukariu pasistatė vasarnamį: birželio 26–28 d. čia susitinka į tarptautinę Thomo Manno namų tinklą susibūrusių kultūros įstaigų atstovai. Keturiose valstybėse veikiančios organizacijos puoselėja skirtingų rašytojo gyvenimo etapų palikimą.
Rengėjų inf.
Ilgiausią metų dieną kariliono varpai skelbs muzikos šventę
Galingas miesto balsas, priverčiantis suklusti klaipėdiečius kiekvieno šeštadienio ir sekmadienio vidurdienį ir per visas šventes, ruošiasi artėjančiam Klaipėdos kariliono festivaliui. Miesto gyvenimas nebeįsivaizduojamas be jau šeštą kartą Klaipėdos koncertų salės rengiamo festivalio, į kurį klaipėdiečiai susirenka paklausyti šio unikalaus instrumento skleidžiamos muzikos. Festivalis kvies susipažinti su specifiniu, mažai dar kam pažįstamu, galingiausiai skambančiu muzikos instrumentu.
Rengėjų inf.
Šiluvos meno bienalės atidarymas. Agnės Jonkutės paroda „Sidabro mėlis“ gelbsti nuo informacinio triukšmo
Pirmoji bienalės diena – birželio 13-oji – prasidėjo svilinant iki tol Lietuvoje nematytam 35 laipsnių karščiui. Norisi tūnoti kur nors pavėsyje, stebint papilkėjusius nuo karščio aplinkos kontūrus. Raminančios pilkos spalvos dėmės pasitiko ir atėjusius į Agnės Jonkutės parodos atidarymą Šiluvos piligrimų informacijos centre.
Pirmasis įspūdis – įrėminti apniukusio dangaus lopinėliai ar nurimusios po audros jūros fragmentai. Tačiau tai tik apgaulingas, hipnotizuojantis sidabro mėlis, kurio gelmėse slypi visai kiti kodai.
Šis pilkasis minimalizmas neatsiveria iš karto, tiesiog reikia nusikratyti kiekvieną dieną mus persekiojančio įkyraus aplinkos margumyno, mintyse „nurengti“ šį nenatūraliai spalvotą pasaulį iki pirmapradžio būvio. Tada prabyla kiekvienas potėpis ir įmanoma įžvelgti labai individualią prasmę šiuose pilkų atspalvių kloduose.
Žinoma, šitos pilkosios ekstazės būsenoje nejučia užplūsta vaizdiniai, įkvėpti ypatingos šio Lietuvos miestelio pamaldumo auros. Galvoje ima suktis padriki Naujojo Testamento fragmentai ir skambėti Pranašo žodžiai. Tai neišvengiamas pašalinis efektas, tačiau jis padeda suvokti, kad meno kalba, kaip ir esminės tikėjimo tiesos, nereikalauja daug žodžių. Jėzaus pamokymai buvo labai paprasti – apie grūdą, nesudygsiantį ant suvažinėto kelio, ar nepraktišką piemenį, išėjusį ieškoti vienos avelės.
Šių dienų edukatoriai galėtų paprieštarauti – tie žodžiai buvo skirti paprastiems žmonėms – žvejams, nusidėjėlėms ir panašiai, mums jau reikia daug rafinuotesnių paaiškinimų. Petras su Simonu metė savo tinklus ir nusekė paskui mokytoją, vos jį išgirdę. Ar mes paliktume savo internetinius tinklus, jei į mus kreiptųsi netikėtai pasirodęs Dievo Sūnus? Aišku ne, mes jo net nepažintume...
Agnė Jonkutė taip pat nedaugžodžiauja savo kūryba, jos meno kalba taupi ir santūri. Tiesiog reikia ilgiau pabūti su jos paveikslais ir pilkasis sidabro mėlis prabyla, tuščios erdvės užsipildo paslėptomis prasmėmis.
„Man įdomu žmogaus kaip stebėtojo ir tuščios erdvės, šiuo atveju fiziškai neapkrautos ir išvalytos architektūrinės erdvės, santykis, kuomet, nurimus informaciniam triukšmui, stebėtojui atsiveria kasdienybėje „pasimetęs“ šviesos grožis. Man ypač įdomus šviesos kelias paviršiumi, jos pasirodymas bei išnykimas“ – taip apie savo kūrybą kalba dailininkė.
Agnės Jonkutės paroda Šiluvos piligrimų informacijos centre (M.Jurgaičio g. 17) veiks iki liepos 17 d.
Visa informacija apie bienalę svetainėje: http://menopiligrimai.lt/
Archajiškas epinis kūrinys suskambo naujai: sakralinės muzikos ir džiazo junginys. „Atverkite man teisumo vartus“ premjera Šiluvos bazilikoje
Ką pagalvotų senieji izraelitai, jei išgirstų savo padėkos už pergalę giesmę Viešpačiui, atliekamą džiazo trio, solistės ir merginų vokalinės grupės? Tikriausiai pultų veidu į smėlį ir prašytų Viešpaties užtarimo... Bet gal tik reikėtų išklausyti iki galo ir ši variacija jiems visai patiktų. Juk šiaip ar taip, jokių išlikusių originalių giesmės natų vis tiek nėra... Būtent tokia 118 Psalmės improvizacija pirmą kartą nuskambėjo Šiluvos bazilikoje birželio 13 dieną Šiluvos meno bienalės atidarymo metu.
Kompozitorius Arnas Mikalkėnas, pats grojantis keliais instrumentais, nė kiek nesudvejojo, kai organizatoriai kreipėsi į jį su pasiūlymu sukurti originalų kūrinį bienalės atidarymui. Žmogus, kuris gyvenime daugiau groja negu kalba, iš karto ėmėsi darbo, pasitelkdamas atlikėjus, su kuriais jau seniai kartu keliauja per muzikos pasaulį. Tai džiazo trio dviprasmišku pavadinimu „Ąžuoliniai berželiai“ ir Vilniaus Universiteto Kauno fakulteto merginų choras „Veni Gaudere“, kuriam vadovauja Adelė Mikalkėnienė. Atlikėjų sudėtį papildė solistė iš Latvijos Dana Indane-Surkienė, šiuo metu gyvenanti Kaune.
Tikrai sunku nupasakoti, kaip archajiškas epinis kūrinys perteikiamas šiuolaikinės muzikos priemonėmis. Tuo labiau įstabu, kad tai vyksta vietoje, kur galėtume tikėtis vargonų gaudesio ar monumentalaus chorinio dainavimo. Nors saksofonas (Tomas Razmus) ir tūba (Simonas Kaupinis) savo akustinių vamzdžių dydžiu tikrai neprilygsta vargonams, tačiau puikios akustikos bazilikos erdvėje jie suskambo subtiliai ir originaliai, šių instrumentų skambesys virto sunkiai nuspėjamu džiazo ir sakralinės muzikos deriniu.
Tačiau aiški skiriamoji riba buvo išlaikyta visos kompozicijos metu. Ir jei bažnyčioje tuo metu buvo koks nors aršus džiazo mėgėjas, jis taip ir nesulaukė nukrypimo į gaivališką improvizaciją. Nes viską savo rankose laikė Arnas Mikalkėnas, vienu metu dar mušdamas kelis instrumentus ir diriguodamas atlikėjų įstojimams.
Tiesa, jaunatviško gaivališkumo tikrai nestigo, ypač, kai prie atlikėjų prisijungė merginų choro grupė ir solistė. Vokalo partijos keitėsi nuo tylaus šnabždesio iki ekspresyvių solistės Danos Indane-Surkienės šūksnių. Latvių tarme skaitomos Psalmės ištraukos kartais įgaudavo hebrajų kalbos skambesį, vėliau peraugantį į tolimą rytietiškos melodijos skambesį. O kai dainininkės lyg piligrimės dainuodamos ėmė migruoti po visą bažnyčią, jų vokalo derinys su instrumentų improvizacijomis užpildė visą erdvę vieningu akustiniu chaosu...
Jos apspito mane lyg bitės, suliepsnojo lyg ugnis erškėtyne, Viešpaties vardu nuo jų apsigyniau.(Ps 118:12)
Bet, ačiū Dievui, bitės nurimo, jokia liepsna neįsiplieskė ir finale skambėjo tik klausytojų aplodismentai. Tikrai pavykusi muzikinio kūrinio premjera, sėkmingai įgyvendinta improvizacinės ir sakralinės muzikos simbiozė.
Be to, beveik pavyko įgyvendinti pirminį slaptą organizatorių sumanymą – neatsilikti nuo Lietuvos šių metų pristatymo Venecijos bienalėje... [juokaujame] Saulės tą dieną Šiluvoje tikrai užteko, o jūrą atstojo vakarinė vėtra su perkūnijos dundesiu.
Visa informacija apie bienalę svetainėje: http://menopiligrimai.lt/
Vaizdo įrašas: https://www.youtube.com/watch?v=vPdMND7ebb4
Rengėjų inf.
Paroda ir diskusija Jonui Mekui – Atmintis, pasakojimas, poetika
Birželio 26 d., trečiadienį, nuo 18:30 val. Rupert (Vaidilutės g. 79, Vilnius) kviečia į viešą diskusiją „Atmintis, pasakojimas, poetika“. Renginys yra Rupert parodos „Jonas Mekas: Leiskite man svajoti utopijas“ viešosios programos dalis.
Diskusijos dalyviai: Violeta Davoliūtė, Deimantas Narkevičius, Ramūnas Čičelis. Moderatorius: Aurimas Švedas Renginys yra nemokamas, vyks lietuvių kalba (su vertimu į lietuvių gestų kalbą).
XX amžius dažnai vadinamas kraštutinumų ir žiaurybių laikmečiu, kuriame buvo laužomi asmenų, visuomenių ir valstybių likimai. Sugebėjusieji išlikti šioje istorijos mėsmalėje mokėsi susigyventi su istorijos randais ir nejaukumą arba skausmą keliančia atmintimi.
Jonas Mekas jaunystėje matė kaip Antrojo pasaulinio karo, pirmosios sovietinės okupacijos (1940-1941) ir nacių okupacijos metu (1941-1944) buvo sunaikintas jam įprastas pasaulis. Būtent šiomis, ypatingo nesaugumo ir smurto dienomis buvo rašoma dalis eilėraščių, pristatomų Rupert parodoje „Leiskite man svajoti utopijas“.
Šiuo laikotarpiu, jaunas Jonas Mekas, išvargintas priverstinio darbo stovyklų Vokietijoje ir nuolatinio judėjimo iš vietos į vietą, apsisprendžia: „Aš nei karys, nei partizanas. Nesu nei fiziškai, nei psichologiškai tinkamas tokiam gyvenimui. Esu poetas“. Tokiam pasirinkimui filmininkas ir poetas liko ištikimas visą gyvenimą.
Atsispyrę nuo J. Meko kūrybos, šioje diskusijoje kelsime klausimus: kas būdinga J. Meko poetikai? Kaip šio poeto kūrybos interpretavimas gali padėti kalbėti apie menininko profesijos etiką, mąstyti apie meno ryšį su istorija, atmintimi ir pasakojimu? Koks menininkų vaidmuo ribinių istorinių įvykių metu ir kaip menininkai mąsto apie istoriją?
Paroda „Jonas Mekas: Leiskite man svajoti utopijas“ Rupert centre veiks nuo birželio 20 iki liepos 21 d. Daugiau apie parodą: http://rupert.lt/lt/jonas-mekas-let-me-dream-utopias/ Diskusijos renginys bus įrašomas. Diskusijos trukmė: 1,5 val.
Vaizdas: Kadras iš J. Meko filmo „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (1972).
Pagrindiniai parodos rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Pakrantė, Vilnius Tech Park, Ekspobalta Partneris: Lietuvos kultūros institutas Informacinis partneris: 15 min
Rengėjų inf.
Grupinė tarptautinė paroda "Neatidėliotinas menas gyventi"
Birželio 20 d., 17.30 val. Kauno fotografijos galerijoje vyks kolektyvinės kylančių fotografų parodos "Neatidėliotinas menas gyventi" atidarymas. Ši paroda - Europinės fotografijos platformos Parallel veiklos dalis. Cale Garrido kuruotoje ekspozicijoje pristatomi Fábio Cunha, Marie Lukasiewicz ir Ana Zibelnik darbai. Atidaryme dalyvaus parodos kuratorė ir kūrinių autoriai.
Pradedant pirmaisiais klimato kaitos įrodymais 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai jos priežastys ir pavojai dažniausiai buvo įvardijami per faktus ir duomenis. Jaučiamės nepažeidžiami ir esame priklausomi nuo savo gyvenimo būdo bei pernelyg tingūs atsisakyti kai kurių privilegijų dėl planetos, kurioje gyvename.
Mums reikia vaizdinių, kurie mus paveikia, kurie priverčia mus pamatyti realybę, kurie veda mus prie veiksmų.
Žmonės mąsto simboliais. Fotografinėje kalboje metaforos yra paveikios formos su galia keisti giliai įsišaknijusias mąstymo koncepcijas. Menai gali paskatinti keisti elgesį ir įsitraukti, kadangi jie veikia emociškai, yra arčiau žmogiškųjų vertybių, o šis lygmuo neprieinamas faktais grįstai kalbai. Paroda, kurioje bus eksponuojami Marie Lukasiewicz, Fábio Cunha ir Ana Zibelnik darbai, siekia sukurti erdvę, kurioje tiek menininkai, tiek auditorija gali kūrybingai ir kritiškai įsitraukti į konstruktyvų dialogą, prisidedantį prie reikalingų pokyčių.
Fábio Cunha serijoje "Mes vis dar žudome kiaules savomis rankomis" kuriamas tradicijomis grįstas Portugalijos kaimo vietovės, kurioje iki 15 m. gyveno pats autorius, portretas. Masinės gamybos ir vartojimo eroje, tai, kaip šie žmonės naudoja savo rankas yra parodoma kaip pasipriešinimo veiksmas pasauliui, kuris trokšta naujumo ir lengvo pasiekiamumo. Jo performatyvi intervencija į viešąsias erdves "Nustumti kalną" įprasminą tą pačią idėją. 4.5 x 2.30 metrų dydžio struktūra ant ratų laukia kol bus pajudinta. Tai yra poetinis pareiškimas, kad žmogus turi stiprybės nustumti kalną savomis rankomis.
Marie Lukasiewicz "Už koralų baltumo" kvestionuoja mūsų vartojimo įpročius. Ji išvystė daugiasluoksnį vizualinį tyrimą, nagrinėjantį koralų nykimo ir balimo ir jų panaudojimo farmacijos industrijoje santykį.
Juk sukamės tai mes yra susimąstyti priverčianti Anos Zibelnik serija. Kūriniuose ji gilinasi į laiko baigties reikšmę ir svarsto ar mirties neišvengiamybė gali padėti mums permąstyti savo vaidmenį gamtoje.
Paroda veikia iki liepos 21 d.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba ir programa Kūrybiška Europa.
