Autorius: Rengėjų inf.

Rengėjų inf.

Tado Kazakevičiaus fotografijų ciklas „Tai, ko nebebus“ tapo vienu iš 12 „Leica Oskar Barnack Award“ finalistų kuriais tapti pretendavo net 2300 fotografų iš 99 pasaulio šalių. Šių metų rugsėjo mėnesį bus išrinkti du šio, visame pasaulyje fotografų išskirtinai vertinamo, konkurso laimėtojai . Laimėtojų ir finalistų fotografinės serijos bus prastatytos fotografinėje parodoje Naujoje Fotografijos mokykloje Berlyne.

Wetzlare, Vokietijoje paskelbti prestižinio dokumentinės fotografijos apdovanojimo finalistai įvertinti už puikius profesinis gebėjimus ir talentą kurių dėka geriausiai užfiksavo ir išreiškė žmogaus bei jį supančios aplinkos santykius 10-12 fotografijų serija, kūrybingu, novatorišku ir šiuolaikiniu vizualiniu stiliumi.

2019 metų pradžioje Tado Kazakevičisu serija „Tai, ko nebebus“ buvo pristatyta ir prestižinio „British Journal of Photography“ fotografijos žurnalo spausdintoje versijoje, kuris Jungtinėje Karalystėje leidžiamame dar nuo 1854 metų.

Fotografijų ciklas „Tai, ko nebebus“ jau ne primą kartą yra įvertintas tarptautiniu mastu. 2017 metais jis buvo tarpe „LensCulture Exposure Awards“ ir „International Photography Awards“ finalistų, o atskiri šio ciklo kadrai buvo atrinkti ir į „Sony World Photography Awards 2017“, bei tais pačiais metais eksponuoti prestižinėje „The Royal Photographic Society International Photography Exhibition 160“ parodoje. 2018 metų pradžioje „Tai, ko nebebus“ buvo atrinktas kaip vienas iš 10-ties finalistų „ZEISS Photography Awards“ apdovanojimuose.

Lietuvoje ši serija buvo tarp finalistų tarptautiniame „Vilniaus Fotografijos Ratas 2017“ festivalyje, kur atkreipė ir festivalio kvietimu besilankiusio Larso Boeringo (vykdantysis „World Press Photo“ direktorius) asmeninį dėmesį, 2018 metų konkurse „Lietuvos spaudos fotografija“ serija pelnė „Auksinį kadrą“ temoje „Fotopasakojimas / reportažas“, viena serijos fotografija buvo apdovanota „Kolegų prizu“.

2018 metų rugsėjo mėnesį šis fotografinis ciklas buvo eksponuojamas Bovė mieste, Prancūzijoje vykstančio „Photaumnales“ festivalio metu, nemažas rinkinys 2017 kovą buvo eksponuotas ir Košice mieste, Slovakijoje, „FotoFest Košice“ festivalyje.

2020 metais planuojama išleisti ir šiam ciklui skirtą fotografijų albumą, kuriame įvadinius žodžius rašo Larsas Boeringas ir Karen McQuaid (vyriausioji kuratorė „The Photographers' Gallery“, Londonas). Tais pačiai metais planuojama surengti ir parodą kurioje numatoma eksponuoti ne tik fotografijas, tačiau ir kai kurių herojų tekstų citatas, kelionėje rastus artefaktus (knygas, apleistų namų langines, įvairius pakeliui rastus objektus ir pan.), o gal net ir kelionės priemonę – kelionei naudotą mopedą.

Šis fotografijų ciklas buvo kuriamas nuo 2014 metų iki 2018 metų. Apkeliauta jau daugiau nei 7000 kilometrų mopedu Lietuvos keliais ir vieškeliais ieškant įsimintinų ir „kalbančių“ kadrų: portretų, gamtovaizdžių, objektų.

2017 metų Nidos fotografijos seminaro metu Antanas Sutkus šį ciklą auditorijai įvardino kaip vieną iš Lietuvos humanistinės fotografijos mokyklos temos tąsą atspindinčių šiuolaikinių darbų. 2017 metų pabaigoje Tadui Kazakevičiui už darbą prie šio fotografinio ciklo buvo paskirta Lietuvos Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija, o dar 2014 metais Lietuvos kultūros taryba šio ciklo tąsai buvo skyrusi 10 mėnesių autorinę stipendiją.

„Leica Oskar Barnack Award“ apdovanojimai pradėti rengti 1979 metais, Oskar Barnack, kuris sukūrė pirmąjį Leica fotoaparato modelį, gimimo dienos šimtojo jubiliejaus proga. Iki 1992 metų šis konkursas vyko kartu su World Press Photo apdovanojimais. Šį apdovanojimą yra gavę tokie fotografai kaip Sebastião Salgado, David C. Turnley, Chris Steele-Perkins, Eugene Richards ir daugelis kitų.

2019 metų apdovanojimų komisijoje dalyvavo Karin Rehn-Kaufmann, „Leica Galleries International“ meno vadovė ir pagrindinė atstovė, Max Pinckers, 2018 metų šį apdovanojimų laimėtojas, Milena Carstens, ZEITmagazin fotografijų vadovė, Enrico Stefanelli, „Photolux“ festivalio vadovas ir vienas garsiausių pasaulio kelionių fotografų Steve McCurry.

Nuo 2009 metų skiriamas ir jaunojo fotografo apdovanojimas „Leica Oskar Barnack Award Newcomer“, fotografams iki 25 metu. 2018 metais šiuo prizu buvo apdovanota fotografė Mary Gelman už fotografijų seriją „Svetlana“ kurią vilniečiai ir miesto svečiai turėjo galimybę matyti tarpe tarptautinio fotožurnalistikos festivalio „Vilniaus fotografijos ratas“ parodų.

Daugiau informacijos:
Tadas Kazakevičius, tadaskazakevicius.com , +37064765604
Jonas Staselis, [email protected] , +37069921807

Rengėjų inf.

„Kurortas“
Susitikimų erdvė „Lokomotif“
06.28–08.08
Geležinkelio g. 13, II a.
Atidarymas birželio 28 d., 19:00 val.

„Kurortas“ – susitikimų lydima paroda apie neišvengiamus kismus.

Kurorto kaip modernėjančio gyvenimo sąvoka XX a. pirmojoje pusėje išpopuliarėjo tuometinėje Lietuvoje, kai Lentvaris jau turėjo visus tam reikalingus bruožus.
Kadaise šio miesto klestėjimo pagrindu tapo suprojektuotas geležinkelių mazgas. Tranzitinis taškas priviliojo to laiko investuotojus – Tiškevičių šeimą, čia sukūrusią visą miesto infrastruktūrą, kurią sudarė mokykla, bažnyčia, restoranas, viešbutis ir panašūs pastatai.
Dvarų kultūros liekanos šiandien pabrėžia gerokai pakitusį miesto veidą, o jo industrinę dvasią sustiprina tarybmečiu pastatyti ir legendiniais tapę vietos fabrikai.
Vietinės liaudies atmintis bei istoriniai šaltiniai leidžia atrasti kurorte esančius izoliuotus, slaptus portalus – nepaaiškintus ženklus. Šie, užminę mįslę, neišvengiamai jungia nuolatos kintančius mitus, asmeninius pasakojimus ir istorinius faktus.

Komfortabili aplinka atvykėliams leidžia ne tik pabėgti ir atsikvėpti, bet ir suvokti darbo ir poilsio santykius, jų konstravimo metodus, tradicijas.
„Kurortui“ suburti menininkai ir tyrėjai atvers pamirštus, galbūt ir niekada negirdėtus pasakojimus apie vietines legendas. Ši paroda augs iki pat jos uždarymo, lydima susitikimų, pasivaikščiojimų ir pokalbių.

Dalyviai:
Antanas Gerlikas
Jeronimas Seibutis
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Linas Blažiūnas
Mantas Talmantas
Rasa Puzinienė
Vytenis Burokas

Atidarymo vakaras su:
Yon Eta

Kuratoriai:
Milda Dainovskytė
Laurynas Skeisgiela

Parodos dizainas:
Gailė Pranckūnaitė

Projektą vykdo:
Lentvario kultūros rūmai
Projektą dalinai remia:
Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Trakų rajono savivaldybė

Partneriai:
UAB Lentvario kilimai
UAB Statybų bazė
Loko Cafe
Six Chairs Books
ArtBooks.lt
Vilniaus dailės akademija
Lietuvos kompozitorių sąjunga
Trakų rajono Lentvario Henriko Senkevičiaus gimnazija
Trakų rajono Lentvario pradinė mokykla
Trakų rajono Lentvario „Versmės“ gimnazija
Vilniaus kolegijos menų ir kūrybinių technologijų fakultetas
Trakų rajono Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazija
Vilniaus dailės akademija
Lietuvos kompozitorių sąjunga

Rengėjų inf.

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis pradeda trumpametražių filmų registraciją į tarptautinę ir nacionalinę konkursines programas. Kūrėjai kviečiami teikti vaidybinius, animacinius, dokumentinius, eksperimentinius ir hibridinio žanro filmus iki 30 min. trukmės, kurie išleisti nuo 2018 m. Paraiškas galima teikti iki rugsėjo 1 d.

Rengėjų inf.

Vasara – puikus metas išmokti kažko naujo ar neskubant pasigilinti į jau žinomus dalykus. Tai, pavyzdžiui, gali būti grigališkasis choralas, o viena palankiausių progų mokytis jį giedoti – tradiciniai grigališkojo choralo vasaros kursai Marijampolėje. Kaip sakė pernai juose dėstęs garsus Estijos chorvedys ir grigališkojo choralo žinovas Jaan-Eik Tulve – „Grigališkasis choralas – tai laisvės mokykla“. Taigi, choralo savaitėn Marijampolėje kviečiami siekiantys pažinti laisvę.

Rengėjų inf.

Birželio 20 d. 19 val. „Rupert“ meno centre, Vilniuje, atidaroma kino kūrėjo, poeto Jono Meko paroda „Leiskite man svajoti utopijas“, kurioje pristatoma viena paskutiniųjų menininko idėjų parodai – anksčiau nepublikuotos poezijos projektas. Tai ypač asmeniškas menininko grįžimas prie poetinių šaknų, santykio su poezija ir poetiškumu gyvenime ir kitose kūrybos srityse įprasminimas. Parodoje pristatomi anksčiau nepublikuoti Jono Meko eilėraščiai, atkeliavę iš daugiau nei šešiasdešimt metų kaupto poezijos archyvo, taip pat autoriaus filmai ir atrinkti garso kūriniai. Atliepiant Jono Meko asmenybei ir veiklai būdingą bendruomeniškumą, „Rupert“meno centre vyksianti paroda penkioms savaitėms taps aktyvia platforma diskusijoms, performansams, filmų peržiūroms, skaitymams, edukacinėms dirbtuvėms. Lydinčiomis programomis ir ekspozicijos architektūra siekiama kontekstualizuoti parodoje nagrinėjamas idėjas ir klausimus, apmąstyti poetinės laisvės, nostalgijos ir idilės sampratas Jono Meko kūryboje, atkreipti dėmesį į menininko kūrybinio palikimo gyvybingumą ir tęstinumą.

Rengėjų inf.

„Radynis“ – surastas kažkieno prarastas daiktas, arba surasta istorija...

Gatvėje surastas automobilio duslintuvo laikiklis, saga , kluone – senos rogės, surastas vaško receptas (beminkant sūrio parafinas kartu su bičių vašku), tinkamų formų paieškos. Radiniai, kaip ir atradimai. Kažkas pametą, o tu atrandi. Kartais nesupranti nuo ko ši detalė, ir kam ji priklausė. O kartais, tiesog neklausi kodėl ir kas tai yra? Tiesiog randi ir įsidedi į kišenę. Neklausi – kodėl nulipdai?  Tiesog  taip atrandi.…

Šis projektas yra ankstesnio kūrybinio ciklo „Maži objektai“, pristatyto 2016 m. Argentum galerijoje Vilniuje, 2018 m. Ramybės galerijoje Palangoje ir 2019 m. balandžio-gegužės mėn. Espacio40 Valensijoje (Ispanijoje), tęsinys.

Viena vertus, toliau gilinuosi į tą pačią tematiką. Kita vertus, idėja yra parodyti įvairias  medžiagas (žalvarį, bronzą, sidabrą, medį ir pan.) ir technikas, ir išplėsti skulptūrų formatus. Kita šio ciklo dalis yra ta, kad mažos skulptūros (likdamos savarankiškos) yra kartu ir instaliacijos dalis. Bet gal svarbesnis momentas yra tai, kad šiame projekte gatvėje randami objektai įgyja  didesnę reikšmę. Šis sprendimas iš dalies grindžiamas konceptualiais motyvais ir siūlo permąstyti atmintį, istoriją, atliekų ir ekologijos svarbą. Formaliai tai nuroda  į ready-made, found art arba trash art.

Projektas pirmą kartą bus pristatytas nuo birželio 7 iki 21 d. Ramybės galerijoje Palangoje.

Daugiau info: www.simonasduda.com

Rengėjų inf.

Pirmą kartą istorijoje prestižiniu „Auksiniu liūtu“ Venecijos meno bienalėje apdovanotas Lietuvos paviljonas sulaukė didžiulio pasaulio žiniasklaidos ir lankytojų dėmesio. Kiekvieną šeštadienį rodomą menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“ aplanko virš tūkstančio lankytojų, kuriems eilėje tenka palaukti net ir iki trijų valandų.

Lietuvos paviljonas atidarytas prieš mėnesį, gegužės 10 dieną. Jame dvidešimties atlikėjų gyvai atliekamą operą-performansą planuota rodyti aštuonias valandas nepertraukiamai vieną kartą per savaitę, iki pat spalio pabaigos. Atsižvelgiant į susidomėjimą ir lankytojų srautus bei gavus papildomą finansavimą, nuspręsta rodymų skaičių padidinti. Tad pagrindinį Bienalės apdovanojimą pelnęs kūrinys nuo birželio 19 dienos bus rodomas ne tik šeštadieniais, bet ir trečiadieniais. Kitomis dienomis paviljone įrengtame paplūdimyje kaip ir iki šiol veiks garso instaliacija, kurią kasdien aplanko iki 400 žiūrovų.

Galimybė operą-performansą rodyti dažniau atsirado sulaukus papildomo finansavimo: Lietuvos paviljoną pristatančios Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija kūrinio rodymui skyrė 80,5 tūkst. eurų, Vilniaus miesto savivaldybė – 50 tūkst. eurų. Taip pat paviljoną parėmė Šveicarijos meno fondas „Laurenz Foundation“, o sutelktinio finansavimo kampanijoje per „Indiegogo“ platformą pavyko surinkti beveik 38 tūkst. eurų, kurie suplaukė net iš 48 pasaulio šalių. Lietuvos paviljono biudžetas siekia 590 tūkst. eurų. Lietuvos kultūros taryba dar iki Bienalės apdovanojimo paskelbimo operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ sukūrimui ir sklaidai 2018–2019 jau buvo skyrusi 193 tūkstančius eurų iš Kultūros rėmimo fondo lėšų.

Premijomis įvertintos ir pačios menininkės. Praėjusią savaitę asociacijos LATGA taryba visoms trims kūrinio autorėms skyrė po 3000 eurų (neatskaičius mokesčių).

Lietuvos paviljoną organizuojančios Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdomosios direktorės ir paviljono komisarės Rasos Antanavičiūtės teigimu, performanso menas yra trapus ir reikalaujantis palaikymo. „Esame dėkingi už paramą, kurią prieš prasidedant Venecijos bienalei suteikė pirmieji projektu patikėję mecenatai „Lewben Art Foundation“,„JCDecaux Lietuva“ ir privatūs asmenys. Džiaugiamės, kad sulaukę papildomo finansavimo tiek iš institucijų ir fondų, tiek iš pačių meno gerbėjų, gyvais balsais skambančio mūsų šalies paviljono duris galėsime atverti dar platesniam žiūrovų ratui“, – sako R.Antanavičiūtė.

Iš 90-ties nacionalinių paviljonų geriausiu pripažintame Lietuvos paviljone įrengtas dirbtinis paplūdimys. Jame, atlikdami pliažo procedūras, apie klimato kaitą dainuoja ir lietuviai, ir vietiniai venecijiečiai, ir kitų tautybių atlikėjai. Paviljono kuratorė Lucia Pietroiusti teigia, kad „Saulė ir jūra (Marina)“ yra savalaikis kūrinys apie šiandieną: „griaudamas ribas tarp parodos, performanso meno ir teatro jis siūlo pažiūrėti į kasdienybę, kurią nuolatos persekioja katastrofa.“

Bienalės komisija Lietuvą apdovanojo už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai, taip pat už išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais. „Saulė ir jūra (Marina)“, pasak meno istorikės ir kuratorės Stephanie Rosenthal vadovaujamos žiuri, yra poilsio ir šiuolaikinio gyvenimo kritika, sudainuota eilinius žmones įkūnijančių atlikėjų ir savanorių lūpomis.

Lietuvos paviljono naujienas sekite:
www.sunandsea.lt
www.facebook.com/operasunandsea/
Instagram: @sunandsea_lt

Rengėjų inf.

Rengėjų inf.

Rengėjų inf.