Neinstituciniai judesiai provincijoje
Pasikliaujant nuojauta ir kol kas be jokių finansinių injekcijų iš šalies, tik su moraliniu vietos menininkų ir bendruomenės palaikymu, vienas Varėnos rajono Naujųjų Valkininkų kaimo pastatas-vaiduoklis po truputį transformuojasi į erdvę įvairiausioms kūrybinėms apraiškoms.








Apie Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos fotografijos studijos plenerą Dargužių kaime
Vasaros plenerai, kūrybinės stovyklos pajūryje, įvairiuose Lietuvos miesteliuose – įprasta J. Vienožinskio dailės mokyklos mokslo metų pabaigos rutina. Tiesa, dalis vaikų bei suaugusių mokyklos lankytojų keletą savaičių dirba Vilniuje – piešia bei tapo, studijuodami gamtos, architektūros motyvus „iš natūros“. Ir mokyklos fotografijos studija, vadovaujama Aurelijos Maknytės, taip pat paprastai užbaigdavo metų darbų ciklą čia pat, mokykloje. Tačiau šiemet jos lankytojos birželio 15–17 d. ryžosi trumpai savaitgalio išvykai į Varėnos rajono Dargužių kaimo amatų centrą.
Apie parodą „Panašumas nepanašume Nr. 3“ LDS galerijoje „Arka“
Galerijoje „Arka“ rodomą tapytojų trijulės parodą lydi daug sutapimų. Trys žinomi menininkai pasirodo kartu trečią kartą, o jų vardai ir pavardės taip pat sudaryti iš to paties skaičiaus dėmenų: juk Kuras yra Algimantas Jonas, Martinėnas – Raimondas Regimantas, o Viačeslavas Jevdokimovas žinomas dar ir kūrybiniu Karmalitos pseudonimu, rašomu po brūkšnelio, tačiau vis viena išeina trys asmenvardžiai...
Trejeto simbolika ir magija domina žmoniją, ko gero, nuo pat civilizacijos ištakų. Apie šį skaičių daug mąstė senovės graikai. Platono filosofijoje du negali būti be trečio, tarp jų turi rastis kažkokia jungtis, taip kaip tarp pradžios ir pabaigos, viršaus ir apačios, dešinės ir kairės yra vidurys, tarp praeities ir ateities – dabartis, tarp šviesos ir tamsos – prieblanda, tarp dienos ir nakties – vakaras, tarp gimimo ir mirties – gyvenimas. Pitagoras trejetą laikė mažiausiu tobulu skaičiumi – nuo jo turinti prasidėti tikroji skaičių seka, nes tik iš trijų tiesių linijų galima sudaryti geometrinę figūrą – trikampį.







Apie Dalios Truskaitės projektą „Vieta“ LDS Pamėnkalnio galerijoje
Dalia Truskaitė – vidurinės kartos menininkė, pastaraisiais metais kurianti minimalistines erdvines stiklo kompozicijas. Jos darbuose, sprendžiant iš „Meno parko“ 2017 m. surengtos parodos „Nepasakyti“, lieka vis mažiau „vizualumo“, materialumo ir detalių.
Apie projekto „Tapatybė. Faktai ir mitai“ parodą Varėnos kultūros centro kino ir parodų salėje
Varėna – toks mielas nedidelis Pietų Lietuvos miestas prie geležinkelio, kur tamsų žiemos vakarą gali nesutikti nė vieno praeivio. Užtat visur, net ir pačiame miesto centre, auga pušys. Priėję bet kurios gatvės pabaigą greičiausiai pateksite į tikrą dzūkišką šilą.







Jurgos Barilaitės projekto „BBB“ paroda
Jurgos Barilaitės paroda neseniai baigėsi. Tačiau ji atstovauja tai parodų kategorijai, kuri ilgai neužsimiršta. Atrodo, kad šamaniški, beprotiški ir kartu preciziškai tikslūs Barilaitės būgnų dundesiai, šauksmai, šviesų blyksniai perskrodė ne tik kelių pastarųjų dešimtmečių istoriją, bet ir apsnūdusią kasdienybę, rutiną, įprastus kiekvieno ritualus. Taip yra todėl, kad ši, pasak projekto kuratorės Laimos Kreivytės, „pankiškai perdainuojama istorija“, yra kupina kasdienybės psichodelikos ir taiklios visokių mus supančių blogybių, nesąmonių pajuokos ir kritikos. Tai pasiutusiai stintapūkį šokantis triko be kūno, senojo Žvėryno griuvėsiuose rasta „dejuojanti“ šaknis, apsikabinusi plytą, visi tie parodoje sklidę šūksniai, murmesiai, garsai, kuriuos galėjo kurti patys žiūrovai, mušdami, užgaudami įvairius improvizuotus būgnus...








Eglės Gineitytės tapybos paroda „Naktis prasideda vidurdienį“ VDA „Titanike“
Įėjęs į VDA „Titaniko“ pirmojo aukšto salę, kurioje eksponuojama Eglės Gineitytės tapybos paroda, iš karto pasijunti tarsi elegantiškai surežisuotoje scenoje. Žvilgsnis čia nukreipiamas dviem kryptimis. Pirmasis susitikimas su tapytojos paveikslais „ištinka“ žvelgiant tiesiai, tarp kolonų eilės kairėje ir kitų paveikslų keturkampių bei stačiakampių ritmo dešinėje. Kelio gale čia boluoja pilkai gelsvas, tikriau, citrininis peizažas „Trečias kalnas III“. O žengtelėjus dešiniau, už kolonų, tarsi centrinėje bažnyčios navoje, atsiveria kita – sacrum perspektyva. Senų kaimiškų suolų (ant jų kadaise sėdėta gal per vestuves, o gal per laidotuves...) eilė, besirikiuojanti tolyn, baigiasi ties melsvai balzganu paveikslu. Jis, lyg kokia altorinė kompozicija, užbaigia žvilgsnio kelionę. Skirtingo ilgio suolelių ritmas persikelia į drobę...








Kokie interjerai supa mokinukus. Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos atvejis
Ko gero, net ir akylai sekdami lietuviško interjero dizaino naujienas, tarp visuomeninių pastatų erdvių niekada neaptiktume originaliai suprojektuotos paprasčiausios bendrojo lavinimo mokyklos patalpų. Tai apie mūsų visuomenę ir jos būvį šį tą pasako, tiesa?



Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus sienų tapybos likimo vingiai
Spalio 5 d. „Litexpo“ centre vykusioje parodoje „ARCHzona 2017“ buvo surengtas Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus sienų tapybai Naujųjų Valkininkų ligoninėje „Pušelė“ (Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų tuberkuliozės skyrius) skirtas renginys „Paslaptingas švytėjimas“.








Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Panašu, kad Sigita Maslauskaitė-Mažylienė pamažu palieka savo kūrybinio komforto zoną. Aistringas didelio formato tapybines kompozicijas, priskirtinas nemariai ekspresionizmo tradicijai, interpretuojančias krikščioniškąją ikonografiją, keičia „nepatogios“ temos, keblūs klausimai, nauji meninės raiškos eksperimentai. Tiesa, „nepatogiu“ keliu menininkė pasuko ne šiandien – galerijoje „Kairė–dešinė“ veikianti paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ tarsi apibendrina pastarųjų metų kūrybinius ieškojimus. Prieš tai buvo projektas apleistoje Šv. Stepono bažnyčioje, paveikslais liečiant išgriautus šventovės altorius, giesmėmis valant bažnyčios erdvę ir prašant palaimos kenčiantiems, kuriems likimas lėmė palikti savo namus. Taip pat – paroda galerijoje „Artifex“, kurioje kalbėjo tekstai, išrašyti ant medžio atplaišų.




