Tekstilininkes subūrė fotografija

Šiais metais dešimtmetį švenčianti „Artifex“ galerija jubiliejų pažymi išskirtinėmis parodomis. Lina Jonikė, Laima Oržekauskienė-Ore, Monika Žaltauskaitė-Grašienė – trys žavios moterys, trys individualūs pasauliai. Ne taip dažnai vienoje parodoje išvysi šių garsių tekstilininkių kūrinius. Kiekvienos jų viešas pasirodymas – jau įvykis meno pasaulyje. Šio susibūrimo priežastis – dalyvavimas Kioto (Japonija) fotografijos festivalyje „Kyotography“, į kurį šias menininkes pakvietė prestižinės Kioto galerijos „GalleryGallery“ savininkė ir kuratorė Keiko Kawashima. Tad turime retą progą Lietuvoje pamatyti japonų žiūrovams skirtą kolekciją, eksponuotą Kiote šių metų balandžio 20 – gegužės 4 dieną.

Kas sieja šias tris menininkes? Pedagoginis darbas VDA Kauno fakulteto Tekstilės katedroje, aktyvi parodinė veikla Lietuvoje ir už jos ribų. Kartais – bendros temos kūryboje, o dažniau – fotomedija, derinama su tekstilės priemonėmis. Šįkart jas subūrė Japonijai net dvejus metus rengtas bendras projektas. Kuriant kolekciją visoms autorėms buvo svarbu atskleisti lietuvių mentalitetą, orientuojantis į bendražmogiškas temas, kurios atlieptų ir japonų žiūrovų lūkesčius. Smalsius japonus visuomet jaudina sąsajos su tradicija, iš techninių galimybių kylančios prasminės asociacijos. Lietuvis kūrinyje ieško turinio gelmės, jausmo ir minties metaforų, o japoną pirmiausia intriguoja techniniai parametrai – kaip tai padaryta? Tad parodoje akcentuojamas atlikimo individualumas ir gamtos bei individo susitapatinimas, menininko minties kelionė po pasaulį ir per epochas.

Kiekviena menininkė „Artifex“ galerijoje užima izoliuotą erdvę. Kompiuterinėmis žakardinėmis staklėmis išaustoje kompozicijoje „Ryšiai“ (2019) Monika Žaltauskaitė-Grašienė pasakoja šeimos (asmens) istoriją, pasitelkdama gamtos motyvus ir archetipinę Eglės žalčių karalienės mitologemą bei eglės (medžio), kaip perėjimo iš gyvųjų į mirusiųjų pasaulį, simboliką. Ežero pakrantėje nenutrūkstama juosta nusidriekusi eglyno juosta (audinio ilgis – 506 cm) tarsi ekrane perteikia paros laiko būseną – pradedant vaizdu naktį, švintant, dieną ir užslinkus vakaro žarai. Šalia pakabinta balta autorės močiutės skarelė – jautri užuomina į konkretų šeimos narį, jos sutapatinimą su Egle, davusia gyvybę Ąžuolui, Uosiui, Beržui, Drebulei. Kur čia fotografija? Autorės darytose eglyno nuotraukose, pagal kurias užprogramuotos kompiuterinės staklės. Kūrybinio kelio pradžioje žakardiniu audimu susidomėjusi ir šiuo metu solidžiausiai šiai technikai atstovaujanti Žaltauskaitė-Grašienė 2005 m. sukūrė įsimintiną, horizontalia juosta nusidriekusią skirtingų kartų šeimos moterų (taip pat ir savo) atvaizdų galeriją „Kartos“ (2005). Todėl „Ryšiai“ gali būti įdomūs sekantiems autorės mąstymo evoliuciją, jos gebėjimą keistis, prabilti abstraktesne alegorine kalba.

Laima Oržekauskienė-Ore dvejus metus rinko Madonų atvaizdus savo instaliacijai „Marytės. Ir kas gi tos Marytės?“ (2019). Surinko jų net 112 (gal bus dar daugiau?) – iš atvirukų, laikraščių iškarpų, paveikslėlių, savo pačios darytų fotografijų. Objektų geografija plati – Lietuvos kaimų bažnyčios ir garsios Europos katedros. Kadruoti sustingę šilti, naivūs, liūdni Madonų veidai, skaitmeniniu būdu perkelti ant medicininių tvarsčių, atmetus bet kokią papildomą informaciją, kuri trukdytų susitelkti į šviesą, sklindančią iš veidų. Paveikūs netikėti sugretinimai: tvarsčių netvarumas, laikinumas, spurimas ir amžinybę įasmeninantys Madonų veidai – tokie panašūs vienas į kitą, atspausti iš nespalvotų nuotraukų, paryškinti kryželio dygsniu raudonais „kraujo lašais“ (be rankų darbo akcentų neapsieina nė vienas Laimos darbas). Lietuviška mažybinė Marijos vardo forma (Marytė) – tarsi nuoroda į kiekvienos moters gailestingumą, pasiaukojimą, kasdienybėje daromus didelius darbus.

Linos Jonikės miniatiūrų kolekcija „Mylimukai“ (2019) pristato dvylika situacijų, pasižyminčių plačiu nuotaikų ir minčių diapazonu – nuo neslepiamo jausmingumo iki ironijos, kičo, masinės kultūros atributų. Jas įkvėpė senos šeimos ir kelionių nuotraukos bei mieli niekučiai, parsivežami kaip suvenyrai iš atostogų ar svečių šalių. Ant audinio atspausti vasariški šėliojimai pajūryje, jaukios vaikystės nuotraukos su broliu, emigravusiu į Ameriką, picą lesantis Venecijos balandis. Jie apsiuvinėjami smulkiais karoliukais, kurie tarsi neturi nieko bendro su „tikru“ menu. Jonikė geba sujungti tikrą jausmą, lengvą liūdesį su išoriniu banalumu ar net kiču. Garsiojo gintarinio Saulės akmens siluetą atkartojanti miniatiūra „Saulės akmuo“ (2019), kurioje ji įamžinta vaikystėje su broliu, gausiai apipinta geltonais stiklo karoliukais, primenančiais kičinius smulkių gintarėlių paveikslus. Jonikė – fotografijos lietuvių tekstilėje pradininkė, dar 1997 m. tarptautinėje konkursinėje tekstilės parodoje Kiote pelniusi „Exelence Award“ apdovanojimą.

Visų trijų autorių darbuose, nepaisant skirtingų idėjų ir technikos, juntamas pagarbus požiūris į amatą.

Paroda veikia iki gegužės 25 d.