Autorius: Helmutas Šabasevičius

Helmutas Šabasevičius

Kas liko nepasakyta apie 2017-ųjų šokį

Praėję metai Lietuvos šokio kultūrai buvo dosnūs – sukurta nemažai naujų spektaklių, naujų vaidmenų, visose šokio erdvėse vyko intensyvus darbas, garantuojantis šios meno srities tradicijų tęstinumą ir žadantis naujų proveržių. Tačiau ne apie viską užteko laiko tinkamai pagalvoti, ne viskuo pavyko pasidalinti ar bent jau užfiksuoti.

Helmutas Šabasevičius

Harlemo šokio teatras Vilniuje

Lapkričio 12 ir 14 d. Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, viešėjo greitai penkiasdešimtmetį švęsiantis Harlemo šokio teatras – amerikietiškos kultūros fenomenas, atspindintis savitas šios šalies tradicijas, įsitvirtinusias supinant daugiakultūres patirtis, ieškant ir surandant netikėtas jų dermes.

Jau kuris laikas Vilnių puošusios efektingos Harlemo šokio teatro afišos ragino galvoti apie vieną iš JAV kultūros fenomenų – afroamerikietišką jos diskursą, kurio fragmentai XX a. pirmojoje pusėje pasiekė Europą ir čia išpopuliarėjo džiazo muzikos pavidalais, suteikė įvairių impulsų moderniojo meno plėtrai.

Helmutas Šabasevičius

Lietuvos baletas pradėjo sezoną

Anksčiau daugiausia su klasikiniu repertuaru sietas Lietuvos baletas 2017–2018 m. sezoną pradėjo šiuolaikiniais spektakliais – Giedriaus Kuprevičiaus „Čiurlioniu“ ir baletų triptiku „Bolero+“, rodydamas pasiryžimą žengti koja kojon su laiku ir kratytis baleto, kaip muziejinės kultūros srities, įvaizdžio.

Helmutas Šabasevičius

In memoriam Aliodijai Ruzgaitei (1923–2017)

Sulaukusi 94 metų, birželio 27 dieną Vilniuje, savo namuose, mirė baleto artistė, pedagogė, istorikė bei kritikė Aliodija Ruzgaitė, pastaruosius keletą dešimtmečių tapatinta su Lietuvos baleto atmintimi.

Gimusi Kaune 1923 metų birželio 24 dieną pedagogo, muziejininko, bibliotekininko Vinco Ruzgo šeimoje, ji ilgą laiką buvo ryšys, siejantis ne tik Lietuvos baleto, bet ir visos kultūros praeitį ir dabartį, leidžiantis iš pirmų lūpų sužinoti apie beveik visas XX a. ketvirtojo dešimtmečio kultūros ir meno asmenybes.

Alės Šimkienės parengta knyga „Prisiminimų blyksniai“, kurią dar 2010 metais išleido „Tyto alba“, laiku surinko iki pat paskutinių gyvenimo mėnesių Aliodijos Ruzgaitės šviesioje atmintyje išsaugotas brangias detales, reikšmingas visai Lietuvos kultūros istorijai.

Helmutas Šabasevičius

Šokio spektaklis apie smurtą šeimoje

Pristatydama vieną naujausių savo darbų – šokio spektaklį „Noriu maitinančios dienos iš tavo rankų“, kuris buvo parodytas „Menų spaustuvėje“ birželio 1 d. – choreografė Birutė Letukaitė užsiminė, kad jis atsirado paskatinus labdaros ir paramos fondui „Frida“. Todėl po spektaklio kilo minčių ne vien apie jo meninę kokybę bei socialinę reikšmę, bet ir apie kūrinio gimimo aplinkybes.

Rūpestingai planuoti kūriniai-projektai neretai nugrimzta į užmarštį, o dažnai išlieka tie, kurie sukurti ekspromtu, nesitikint jų ilgaamžiškumo. Niekas neužsakė Francisco Goyos „Karo negandų“, tačiau šis paties dailininko išjaustas grafinis ciklas, išraižytas krauju pasruvusiais menininko jausmais ir dienos šviesą išvydęs praėjus keliasdešimčiai metų po jo mirties, tapo ne tik Prancūzijos ir Ispanijos karinio konflikto, bet ir visų beprasmiškų buvusių ir būsiančių karo žiaurumų veidrodžiu.

Helmutas Šabasevičius

Baletas „Piaf“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Prieš gerus keletą metų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro planuose šmėkštelėjusi žinomo italų choreografo Mauro Bigonzetti pavardė – jau afišose. Balandžio 21 ir 22 d. įvyko jo sukurto šokio spektaklio „Piaf“ premjera.

Kūrinys, įkvėptas vienu iš Prancūzijos simbolių tapusios XX a. vidurio dainininkės Edith Piaf gyvenimo ir dainų, į Vilnių atkeliavo jau įvertintas Valstybinės operos Hanoveryje žiūrovų – čia spektaklis buvo pastatytas 2011 metais.

Bigonzetti kūryba Vilniuje šiek tiek pažįstama iš festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ – į 2014 m. Vilniaus festivalio programą buvo įtraukti jo trupės „Aterballetto“ spektakliai „Come un respiro“ pagal Georgo Friedricho Händelio ir „Rossini Cards“ pagal Gioachino Rossini muziką. Tarptautiniu mastu pripažinto šokio meistro kūrinių ir jų fragmentų įrašų nemaža youtube, tad spektaklis netapo staigmena, tačiau sujaudino nuoširdumu, muzikalumu, plastinės ir vaizdų kalbos estetika.

Helmutas Šabasevičius

Vasilijaus Medvedevo „Don Kichotas“ LNOBT

Vienas naujausių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklių – prieš metus pastatytas Ludwigo Minkaus baletas „Don Kichotas“ – žiūrovų stygiumi nesiskundžia. Ir paskutiniai šį sezoną kovo 30 ir 31 d. parodyti du spektakliai sutraukė minias žiūrovų: ir dėl pramoginės, nuotaikingos spektaklio stilistikos, kuria siekta parodyti XIX a. pabaigos Rusijos imperatoriškojo baleto spindesį, ir dėl naujų vardų, įrašytų šių spektaklių programose.

Rekonstruodamas senovinį garsiausio XIX a. II pusės choreografo Marijaus Petipa veikalą, rusų choreografas Vasilijus Medvedevas sukūrė spalvingą spektaklį, kuriame apstu prieš daugiau kaip šimtą metų šokio scenoje temperamentingų, stilizuotų tuomet ypač populiarių ispanų, čigonų šokių, virtuoziškų choreografinių triukų bei reginių, kuriems lakia fantazija pasižymintis Don Kichoto personažas itin tinka: prologe prieš jo akis netikėta iškyla pagalbos maldaujanti Dulsinėjos vizija, iš dūmų kamuolių išnyra šarvuotas riteris, su kuriuo pagrindinis herojus ryžtingai susikauna. Kiti jo priešininkai pasirodo antrame veiksme – vėjo malūnas, atgiję medžiai ir gigantiškas voras atgaivina natūralistinius XIX a. pabaigos baleto vaizdinius, kurie ano meto žiūrovus žavėjo scenos technikos stebuklais ir visai neatrodė vaikiškai naivūs.

Helmutas Šabasevičius

Urbanistinio šokio teatras sapnuoja Julio Cortázarą

„ID:D&G“, „Dior in Moscow“ „B ir B dialogas“; „Meeting Meat“ – tai tik keli pastaraisiais metais sukurtų ar kuriamų šiuolaikinio šokio spektaklių pavadinimai, šifruojantys prasmes, besislepiantys po reikšmių kaukėmis, atskleidžiantys mūsų kūrėjų netenkinančią lietuvių šiuolaikinio šokio erdvę, siekį įsitvirtinti kosmopolitiniame šokio kontekste. Ne vienas šios srities menininkas papildomų kūrybinių impulsų ieškojo bendradarbiaudamas su kitais kūrėjais, į kūrybos procesą įtraukdamas ir šiuolaikinio šokio kritikus, – šie iškart atsidūrė interesų konflikto zonoje ir pastebimai nuskurdino šokio refleksijos diskursą. Gal todėl naujųjų šiuolaikinio šokio kūrinių autoriai priversti laukti, kol pradės (jei išvis pradės) formuotis jų pastangas ir rezultatus aprėpiantis diskusijų laukas.

Šiuolaikinio šokio aplinkoje gerai žinomas urbanistinio šokio teatras „Low Air“ ėmėsi interpretuoti argentiniečių rašytojo Julio Cortázaro kūrybą, ieškoti dar vieno rakto į magiškojo realizmo ir postmodernizmo epochoje atsiradusius kūrinius bei jų sąsajų su šiuolaikine kultūra. 2016 m. gruodžio 3 d. įvyko naujausio „Low Air“ spektaklio „Žaidimas baigtas“ premjera, antrą kartą jis rodytas gruodžio 27 d., tačiau platesnių komentarų kol kas nesulaukė.

Helmutas Šabasevičius

Šventinis „Don Kichotas“ LNOBT

Klasikinis baletas, sukurtas pagal senųjų šokio spektaklių formules, leidžia reprezentaciniams operos ir baleto teatrams nesunkiai keistis baleto artistais ir žiūrovams kartkartėmis pasiūlyti vis kitokią vieno ar kito pagrindinio vaidmens interpretaciją.

Gruodžio 31 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo galima susipažinti su dviem ryškiais šių laikų Europos baleto solistais. Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ pagrindinius vaidmenis atlikusių Milano operos teatro „La Scala“ primabalerinos Nicolettos Manni ir Anglijos nacionalinio baleto pagrindinio solisto kubiečio Osielio Gouneo pasirodymą galima sulyginti su žėrinčiais naujametiniais fejerverkais.

Šokėjus Vilniaus žiūrovai pažįsta iš 2015 metų pabaigoje vykusio Jurgitos Droninos surengto šventinio koncerto, – jie atliko Pas de deux iš „Don Kichoto“. Tad antrasis jų pasirodymas – galimybė sukurti visaverčius šio spektaklio vaidmenis, įsijungti į klasikinio šokio frazėmis pasakojamą istoriją.

Helmutas Šabasevičius

Lietuvos šokis 2016-aisiais

Kasmet Lietuvos šokio panoramą nuosekliai sekti tampa vis sudėtingiau, nes šokio įvykių gausu ne tik Vilniuje, bet ir kituose didžiuosiuose miestuose – pirmiausia Kaune ir Klaipėdoje.

Prieš dvidešimt metų prasidėjęs profesionalaus Lietuvos šokio, iki tol tapatinto vien su baletu, įvairėjimas (1995-aisiais modernaus šokio kolektyvas „Aura“ tapo Kauno miesto teatru) ilgainiui išryškino dvi savarankiškas, viena su kita konkuruojančias dėl žiūrovų dėmesio ir finansavimo šokio kryptis – baletą ir šiuolaikinį šokį, tačiau abi jos per pastaruosius keliolika metų labai smarkiai pasikeitė ir savaip veikia viena kitą.

M.K. Čiurlionio menų mokykloje, kurioje nuo 1952 m. mokoma baleto, jau keletą metų taip pat galima mokytis ir šiuolaikinio šokio – pernai mokyklą baigė pirmieji šios specializacijos moksleiviai, o Monika Voišnytė, viena iš trijų pirmosios laidos absolventų, stengiasi integruotis į Lietuvos šokio erdvę ir dalyvavo šių metų pavasarį surengtame edukaciniame šokio projekte „Knygnešys“.