Jubiliejai, debiutai, kelionės

Kasmet Lietuvos šokio panoramą nuosekliai sekti tampa vis sudėtingiau, nes šokio įvykių gausu ne tik Vilniuje, bet ir kituose didžiuosiuose miestuose – pirmiausia Kaune ir Klaipėdoje.

Prieš dvidešimt metų prasidėjęs profesionalaus Lietuvos šokio, iki tol tapatinto vien su baletu, įvairėjimas (1995-aisiais modernaus šokio kolektyvas „Aura“ tapo Kauno miesto teatru) ilgainiui išryškino dvi savarankiškas, viena su kita konkuruojančias dėl žiūrovų dėmesio ir finansavimo šokio kryptis – baletą ir šiuolaikinį šokį, tačiau abi jos per pastaruosius keliolika metų labai smarkiai pasikeitė ir savaip veikia viena kitą.

M.K. Čiurlionio menų mokykloje, kurioje nuo 1952 m. mokoma baleto, jau keletą metų taip pat galima mokytis ir šiuolaikinio šokio – pernai mokyklą baigė pirmieji šios specializacijos moksleiviai, o Monika Voišnytė, viena iš trijų pirmosios laidos absolventų, stengiasi integruotis į Lietuvos šokio erdvę ir dalyvavo šių metų pavasarį surengtame edukaciniame šokio projekte „Knygnešys“.

Vis dėlto labiausiai su Lietuvos šiuolaikinio šokio raida lieka susijusi Kauno „Aura“, puoselėjanti pirmosios šiuolaikinio šoko menininkės Danutės Nasvytytės tradicijas. Šiais metais gana plačiai minėta jos gimimo šimto metų sukaktis suteikė progą prisiminti jos biografiją ir tuos kelis intensyvios veiklos metus Lietuvoje – be tos veiklos, pasak choreografės, „Auros“ meno vadovės Birutės Letukaitės, šiuolaikinio šokio tradicija Lietuvoje būtų prasidėjusi tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Nasvytytės ryšiai su žinomais XX a. I pusės šokio menininkais Jutta Klamt, Rudolfu von Labanu, Kaune veikusi jos įkurta šokio mokykla suformavo alternatyvą klasikiniam baletui, kurią ilgus metus puoselėjo jos mokinė Kira Daujotaitė, kelis dešimtmečius vadovavusi išraiškos šokio kolektyvui „Sonata“ – čia brendo ir būsimosios „Auros“ įkūrėjos Birutės Letukaitės šokio samprata.

Todėl vienas prasmingiausių 2016-ųjų šiuolaikinio šokio gestų – pagarbos ženklas Danutei Nasvytytei, kuriuo tapo spektaklis „Labirintas“, parodytas rudenį vykusiame tarptauniame šokio festivalyje „Aura“. Šiemet festivalyje  buvo apčiuoptas šokio ir dailės sąlytis, kuriant kartu su Nasvytytės sūnumi Sigitu Gabrijolavičiumi – Sigie Gabrie. Jo paveikslų ciklo „Labirintas“ projekcijos tapo vienu iš naujojo choreografinio kūrinio atspirties taškų. Kauno „Pieno centre“ parodytas spektaklis atskleidė, kokį kelią ieškodamas savo vietos po saule įveikė šiuolaikinis Lietuvos šokis nuo pirmojo Danutės Nasvytytės koncerto 1939-aisiais.

„Auroje“ tenka ieškoti ir daugelio kitų šiuolaikinio šokio menininkų šaknų – čia kaip atlikėjos ir choreografės po truputį susiformavo naujų, 2016-aisiais sukurtų spektaklių autorės Vilma Pitrinaitė („Pandora“), Aira Naginevičiūtė („Melancholijos bokštai“).

„Auros“ dar 1989 m. Kaune pradėtas rengti tarptautinis modernaus šokio festivalis netrukus sulaukė konkurento – šiemet tarptautinis festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ atšventė savo dvidešimtąjį jubiliejų ir pristatė ambicingą programą, kurioje dalyvavo ir pasaulinio garso choreografės iš Kanados Louise Lecavalier bei Marie Chouinard.

Savo ruožtu Lietuvos šiuolaikinio šokio choreografai ieško ir suranda žiūrovų gerokai nutolusiuose kraštuose – „Dansemos“ spektakliai „Mozaika“, „Maži stebuklai“, „Spalvoti žaidimai“ šiais metais parodyti Airijoje, Škotijoje, Kinijoje (čia taip pat lankėsi ir klaipėdiečiai „Padi Dapi Fish“ su „Baltąja lopšine“, vilniečių „Contemporary?“, spektaklis apie Darių ir Girėną „ID:D&G”); kelionių geografija ir toliau įvairėja.

Lietuvos baletui šie metai buvo įdomūs skirtingos stilistikos darbais. Klasikinį Ludwigo Minkaus baletą „Don Kichotas“, laikydamasis didžiausio XIX a. II pusės baleto autoriteto Marijaus Petipa principų, pastatė rusų baletmeisteris Vasilijus Medvedevas, o birželio pradžioje įvyko pačias įvairiausias šokio formas pristatęs penktasis „Kūrybinis impulsas“, kuris vėl sužadino viltis, jog šiuolaikinio baleto choreografijos menas Lietuvoje po truputį atsigauna.

Toks skirtingos baleto estetikos derinimas – programinis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro siekis. 2016-aisiais jis minėjo du jubiliejus – gruodžio 17 d. jam sukako šešiasdešimt, o šio sezono pradžioje – penkeri nuo darbo Vilniuje pradžios. Asmeninio jubiliejaus proga surengta Baleto savaitė – pristatyti Krzysztofo Pastoro sukurti baletai „Tristanas ir Izolda“, „Romeo ir Džuljeta“, „Spragtukas“, surengtas iškilmingas, beveik keturias valandas trukęs koncertas, leidęs pamatyti ryškias pasaulinio baleto žvaigždes: Rusijos didžiojo teatro primabaleriną Svetlaną Zacharovą, jos partnerį Michailą Lobuchiną, Londono karališkojo „Covent Garden“ baleto solistus Marianelą Núñez ir Vadimą Muntagirovą, Olandijos nacionalinio baleto solistę Igone De Jongh ir Štutgarto baleto solistą Danielių Camargo. Į koncertą atvyko ir Lenkijos nacionalinio baleto trupės, kuriai Krzysztofas Pastoras taip pat vadovauja, dalis, tarp jų ir solistai Yuka Ebihara ir Dawidas Trzensimiechas.

Jau kartą matytas Vilniuje Pastoro baletas „Moving rooms“ vėl paliko didelį įspūdį tiek choreografine mąstysena, tiek atlikimu (beje, tarp šokėjų – ir M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventė Margarita Simonova).

Lietuvos baleto solistai atliko fragmentus iš Pastoro sukurtų arba jo inicijuotų spektaklių: Kristina Gudžiūnaitė ir Genadijus Žukovskis – iš „Eglės žalčių karalienės“, Anastasija Čumakova ir Jeronimas Krivickas – iš Martyno Rimeikio baleto „Visur kur mes nebuvom“, Olesia Šaitanova ir Jeronimas Krivickas – iš ką tik Vilniuje pastatyto Pastoro „Romeo ir Džuljetos“. Olga Konošenko ir Martynas Rimeikis specialiai koncertui parengė duetą „Wie lange noch“ iš Pastoro baleto „Kurtas Vilis“, kurį atliko pritariant vokalistei Aistei Pilibavičiūtei ir pianistui Aleksandrui Vizbarui.

Koncertą baigė Pastoro „Bolero“ (solistai – Greta Gylytė ir Eligijus Butkus), o paskutines kelias jo minutes drauge su Lietuvos baleto trupe šoko visi koncerto dalyviai.

Metų pabaiga – ir būsimų darbų pradžia: jau anonsuotas intriguojantis būsimas šiuolaikinio šokio atlikėjų Mariaus Pinigio ir Manto Stabačinsko darbas, kuriame bus analizuojami klasikinio ir šiuolaikinio šokio santykiai. Pasak kūrėjų, sukurti spektaklį „Meeting Meat“ juos įkvėpė „Kūrybinis impulsas“ ir jame dalyvaujantys šokėjai vyrai.