Autorius: Helmutas Šabasevičius

Helmutas Šabasevičius

Šokio spektaklis „B ir B dialogas“ „Menų spaustuvėje“

Lapkričio 27 d. „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje pristatytas tarpdalykinis spektaklis „B ir B dialogas“, kurį sukūrė choreografės Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė bei dramaturgė Sigita Ivaškaitė.

Tai dar vienas kūrinys, patvirtinantis besiplečiantį šokio menininkų akiratį, įgyvendinantis jų norą ne tik judėti, bet ir kalbėti, pasakoti, analizuoti savo tapatybę bei juos supantį pasaulį.

Spektaklis, kaip ir ne vienas šiuolaikinio šokio kūrinys, sukurtas pastaraisiais metais, savo mintis ir idėjas slepia po šifrais ir kaukėmis. B ir B – tai tikriausiai dvi blondinės, kurios primena Frederico Garcia Lorcos „Publikoje“ netikėtai į sceną pro užkulisius patenkančias žiūroves. Tik B ir B, lydimos kamerų, pirmiausiai veržiasi į žiūrovų salę, o radusios užrakintas duris liftu ir klaidžiais koridoriais atsiduria scenoje, o paskiau kurį laiką, įsitaisiusios tarp kitų, stebi savo pačių atvaizdus ekrane. Vienodi perukai, kostiumai (scenografė ir kostiumų dailininkė Laura Darbutaitė), infantilios pokalbių intonacijos – dar vienas skydas, už kurio dažnai slepiasi savo idėjomis ne iki galo užtikrinti menininkai, jei kas, linkę viską nuleisti juokais.

Helmutas Šabasevičius

Tarptautinio Graso baleto konkurso apdovanojimai jauniesiems Lietuvos baleto šokėjams

Spalio 28–30 d. Grase, Pietų Prancūzijoje, vykęs dvidešimt devintasis tarptautinis baleto konkursas „Jeune Ballet Méditerranéen“ (Jaunasis Viduržemio jūros regiono baletas) buvo dosnus jauniesiems Lietuvos baleto artistams. Konkursas vyko septyniose amžiaus grupėse ir duetinio šokio kategorijoje, jame dalyvavo 172 šokėjai nuo 7 iki 25 metų iš Prancūzijos, Belgijos, Japonijos, Nyderlandų, Kanados, Bulgarijos, Švedijos, Italijos, Norvegijos ir Lietuvos.

Aukščiausią – auksinį – konkurso apdovanojimą pelnė Eglės Špokaitės baleto mokyklos auklėtinė Milda Luckutė, dalyvavusi 11–12 metų šokėjų grupėje ir užtikrintai nurungusi kitus 46 dalyvius. Ji šoko visoms konkursantėms privalomą, klasikinio šokio pagrindu sukurtą variaciją, kurią pasiūlė konkurso rengėjai, taip pat savo pačios sukurtą ir šiek tiek Eglės Špokaitės redaguotą kompoziciją „Drugelis“ pagal Ludwigo van Beethoveno muziką. Šokėjos mokytojos – Eglė Špokaitė ir Beatričė Tomaševičienė, konkursui ją parengė Deimantė Karpušenkovienė.

Helmutas Šabasevičius

Nauja baleto „Romeo ir Džuljeta“ versija Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Prieš Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjerą, įvykusią Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre spalio 28 d., surengtoje tarptautinėje konferencijoje latvių muzikologas Mikus Čeže priminė, kad romantiškas Džuljetos balkono, po kuriuo dūsauja Romeo, vaizdinys tėra vėlesnių Williamo Shakespeareʼo tragedijos interpretatorių fantazijos vaisius.

Krzysztofo Pastoro balete balkono nėra – Džuljeta čia kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn nelyg lifte, prigludusi prie veidrodinės sienos ir svajingai žvelgdama kažkur virš žiūrovų galvų. Šis lifto įspūdį sukuriantis režisūrinis sprendimas nėra svarbiausias šio spektaklio motyvas, bet tai vienas iš elementų, pabrėžiančių Shakespeareʼo parašytos ir Sergejaus Prokofjevo įgarsintos istorijos siekį ieškoti naujų kontaktų su nūdienos pasauliu.

Helmutas Šabasevičius

Olesia Šaitanova Adolphe’o Adamo balete „Žizel“

Adolphe’o Adamo baletą „Žizel“, kuriame veikia vidurnaktį iš kapų prisikėlusios savo vestuvių atšokti nesuspėjusių merginų vėlės, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras paprastai taupo Vėlinių išvakarėms, o šį sezoną parodė gerokai anksčiau – spalio 13 dieną. Jame pirmą kartą Žizel vaidmenį šoko nauja LNOBT solistė ukrainietė Olesia Šaitanova, šiam sezonui pasirašiusi sutartį su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru.

Baletas „Žizel“ jau gali būti įrašytas į Lietuvos rekordų knygą – Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui 2010 m. nusprendus nebevaidinti „Žaldokynės“, jis tapo seniausiu Lietuvoje vis dar vaidinamu spektakliu, jo premjera įvyko 1985 m. birželį.

„Žizel“ – romantizmo epochos kūrinys par excellence, prie jo prisidėjo rašytojas, poetas, dramaturgas, kritikas Théophileʼis Gautier, choreografai Jeanas Coralli ir Julesʼis Perrot, pagrindinio vaidmens atlikėja italė Carlotta Grisi.

Helmutas Šabasevičius

Nauji vaidmenys baletuose „Gulbių ežeras“ ir „Eglė žalčių karalienė“

Lietuvos baleto trupė sezoną pradėjo šiuolaikinių spektaklių triptiku „Bolero+“, o vėliau rodytuose klasikiniuose spektakliuose pažėrė debiutų.

Rugsėjo 22 d. Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“ pagrindinį vaidmenį atliko Kristina Gudžiūnaitė, viena iš pagrindinių Lietuvos baleto solisčių. Odeta ir Odilija užbaigė jaunos, bet jau patyrusios šokėjos įveiktų klasikinių mūsų baleto repertuaro vaidmenų sąrašą – po Auroros „Miegančiojoje gražuolėje“, Mari „Spragtuke“, Nikijos „Bajaderėje“ ir Kitri „Don Kichote“.

Gera Gudžiūnaitės klasikinio šokio technika, muzikalumas, sceninė nuovoka, solistei būtinos psichologinės savybės – didžioji sėkmingos kūrybos klasikiniame baleto spektaklyje dalis. Odetos ir Odilijos vaidmens paslaptis susijusi ir su savitu požiūriu į spektaklyje pasakojamą meilės, išdavystės ir atleidimo istoriją, taip pat – su individualiu požiūriu į patį baletą kaip meninės kūrybos fenomeną, nes „Gulbių ežeras“ jau seniai tapo vienu svarbiausių jo ženklų, būdingų tiek aukštajai kultūrai, tiek kičinėms jos replikoms.

Helmutas Šabasevičius

Šiuolaikinė Lietuvos choreografija „Kūrybiniame impulse 5“

Po sudėtingo, daug jėgų ir pastangų pareikalavusio Ludwigo Minkaus „Don Kichoto“, leidusio pajusti XIX a. pabaigos klasikinio rusų imperatoriškojo baleto dvasią, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjai nėrė į ateitį ir jau tradiciniu tapusiame baleto artistų choreografinių kūrinių projekte „Kūrybinis impulsas“ pristatė 12 naujų darbų, kuriuos sukūrė 11 jau pastebėtų ir dar tik pradedančiųjų choreografų.

Penkios „Impulso“ programos, kasmet baigiantis teatro sezonui pristatomos nuo 2012 metų, – pakankamai daug, kad jau būtų galima kalbėti apie Lietuvos choreografijos nūdieną ir pagrindines kryptis. Projektą sumanė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės vadovas Krzysztofas Pastoras, ir ši jo iniciatyva jau įrašyta į Lietuvos šokio istoriją. Tai svarbi paskata atsinaujinti prieš kurį laiką merdėjusiai Lietuvos choreografijai, o jos kūrėjams – raginimas pasitikėti savo jėgomis, galimybė įkūnyti savo sumanymus pasinaudojant didžiausio Lietuvoje teatro infrastruktūra (bendrą estetinį toną visiems kūriniams suteikė šviesų dailininkas Levas Kleinas). Be to, „Kūrybinis impulsas“ – ne tik choreografijos, bet ir kitų, gretutinių meninės ir vadybinės veiklos sričių laboratorija: programos organizavimas, scenografijos, kostiumų, šviesų dizaino kūryba taip pat atiduota į dalyvių rankas.

Helmutas Šabasevičius

Baleto „Don Kichotas“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Miguelio de Cervanteso romano „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Manšos“ vaizdinys – pagrindinio herojaus kova su vėjo malūnais – tapo visuotinai žinoma beprasmiškų pastangų metafora. Tačiau premjeriniai Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ spektakliai, vykę balandžio 29 ir 30 dienomis, įtikino, jog gausiai susirinkę žiūrovai nieko prieš stoti į šią kovą – nes netgi ją pralaimėjęs gali susapnuoti žavingų driadžių ir amūrų pripildytą pasakišką sodą.

Prieš daug metų baleto istorikės Aliodijos Ruzgaitės paklaustas apie „Don Kichotą“, vienintelį jo dekoruotą baletą, scenografas Liudas Truikys žemaičiuodamas numojo ranka: „Jokun darbs.“ Tačiau 1936 m. baletmeisterės Aleksandros Fiodorovos pirmą kartą Lietuvoje pastatytas spektaklis įkvėpė dailininką, nevaržomą jokių prototipų ir konvencijų, sukurti raiškių, apibendrintų, natūralizmo vengiančių formų scenovaizdžius, kuriuos gaubė karpytos mauriškos arkos. Šis spektaklis, pastatytas Valstybės teatre Kaune (po 1924-aisiais Annos Pavlovos trupės parodyto sutrumpinto baleto varianto), ko gero, buvo vienas pirmųjų „Don Kichotų“, pastatytų į vakarus nuo Rusijos sostinių.

Helmutas Šabasevičius

„Airos“ teatro spektaklis „Melancholijos bokštai“

Jau trečius metus veikiantis šokio teatras „Airos“ – choreografės Airos Naginevičūtės idėjų arena, įtvirtinanti vieną ryškiausių pastarojo meto lietuviškos šiuolaikinio šokio kultūros reiškinių. Jis aprėpia visus savarankiškam meno fenomenui reikalingus aspektus – nuosekliai plėtojamą kūrybinę sistemą ir su ja susijusias formų bei prasmių paieškas, savo meninės doktrinos perdavimą studentams, akivaizdų „airiškos“ kūrybos gerbėjų ratą.

Laiku nepavyko pamatyti pirmojo šio teatro spektaklio – „Chimeros karoliai“, tačiau neseniai jis grįžo į sceną ir tapo gera proga suvokti choreografės sumanymų intencijas, o kartu su naujausia spektaklio „Melancholijos bokštai“ premjera, įvykusia „Menų spaustuvėje“ balandžio 15 d., – ir tam tikras sklaidos bei raidos trajektorijas.

Kartu su kompozitoriumi Vladu Dieniniu suverti „Chimeros karoliai“ skatina galvoti apie šokėjos meninį pasaulį, sąmoningai atsitveriantį nuo žiūrovo ketvirtąja siena: retai šiuolaikiniame teatre naudojama uždanga čia yra „Airos“ pasaulio riba, kurią peržengęs atsiduri sąlygiškame, nuo kasdienybės šurmulio ir aktualijų nutolusiame pasaulyje, kur veikia metafiziniai menininko ir meno būties dėsniai.

Helmutas Šabasevičius

Šiuolaikinio šokio spektaklis „Rezonansas“

1989 m. naują šiuolaikinio baleto ir šokio bei istorijos santykį spektaklyje „1789 ir mes“ atskleisti pasiryžęs Mauriceʼas Bejartʼas neturėjo daug sekėjų. Prancūzijos revoliucijos dviejų šimtų metų sukakčiai paminėti sukurtas spektaklis buvo menininko pilietiškumo pavyzdys, gana retas ir baleto, ir šiuolaikinio šokio pasaulyje.

Pastaraisiais dešimtmečiais suaktyvėję Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjai dažniausiai tyrinėja savo vidines būsenas ar sudėtingus individo ir jį supančios aplinkos santykius. Viena išimčių – šokio spektaklis „1863“, kurį 2013 m. kartu su „Auros“ šokėjais sukūrė vengrų choreografas Ferencas Feheris, panūdęs šiuolaikinio šokio priemonėmis pažvelgti į esmingą XIX a. Lietuvos istorijos faktą. Spektaklis taip pat buvo proginis – skirtas 150-osioms šio istorinio įvykio metinėms.

Kontaktų su praeitimi ieškota ir spektaklyje „ID:D&G“ (2014) – kūrinio pavadinime užšifruotos Atlanto nugalėtojų lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno pavardės, o šiuolaikišką žvilgsnį į šias asmenybes spektaklio idėjos autoriui, šokėjui ir choreografui Mantui Stabačinskui išryškinti padėjo dramaturgė Monika Jašinskaitė.  

Helmutas Šabasevičius

Kas įsiminė 2015-aisiais

Metams baigiantis plačiai paminėtas Lietuvos baleto jubiliejus – šventiškas akcentas, užbaigęs įvairiausių šokio įspūdžių grandinę, kurią, kaip visada, pynė įvairios praeities ir dabarties refleksijos, baleto ir šiuolaikinio šokio spektakliai, nauji artistų darbai ir netikėtai sušvitę seni vaidmenys.

Progą pamąstyti apie Lietuvos šokio įvairovę šiemet suteikė bent kelios mokslinės konferencijos, paskatinusios paieškoti iš pirmo žvilgsnio mažai pastebimų atskirų asmenybių ar istorinių laikotarpių ryšių su šokio kultūra. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, M.K. Čiurlionio namų ir Vilniaus dailės akademijos surengtoje konferencijoje „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Vilniuje“, skirtoje 140-osioms menininko gimimo metinėms paminėti, buvo galima pasvarstyti apie įdomius Čiurlionio ir šokio ryšius, prasidedančius entuziastingai jo paties vertintais Isadoros Duncan pasirodymais ir nusidriekiančius į baleto (Giedriaus Kuprevičiaus „Čiurlionis“, kurį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatė Robertas Bondara) ir šiuolaikinio šokio („Auros“ šokio teatre Birutės Letukaitės pastatytas spektaklis pagal „Jūrą“) erdves – ir tai tik pora naujausių pavyzdžių.