Tiltas į Lietuvos baleto istoriją

Sulaukusi 94 metų, birželio 27 dieną Vilniuje, savo namuose, mirė baleto artistė, pedagogė, istorikė bei kritikė Aliodija Ruzgaitė, pastaruosius keletą dešimtmečių tapatinta su Lietuvos baleto atmintimi.

Gimusi Kaune 1923 metų birželio 24 dieną pedagogo, muziejininko, bibliotekininko Vinco Ruzgo šeimoje, ji ilgą laiką buvo ryšys, siejantis ne tik Lietuvos baleto, bet ir visos kultūros praeitį ir dabartį, leidžiantis iš pirmų lūpų sužinoti apie beveik visas XX a. ketvirtojo dešimtmečio kultūros ir meno asmenybes.

Alės Šimkienės parengta knyga „Prisiminimų blyksniai“, kurią dar 2010 metais išleido „Tyto alba“, laiku surinko iki pat paskutinių gyvenimo mėnesių Aliodijos Ruzgaitės šviesioje atmintyje išsaugotas brangias detales, reikšmingas visai Lietuvos kultūros istorijai.

Ruzgaitė susidūrė su beveik visais Lietuvoje kūrusiais šokio menininkais – mokėsi Anatolijaus Obuchovo baleto studijoje, matė Nikolajaus Zverevo, Aleksandros Fiodorovos statytus spektaklius, žavėjosi Olgos Malėjinaitės, Veros Nemčinovos šokiu, buvo Jadvygos Jovaišaitės, Broniaus Kelbausko, Marijos Juozapaitytės mokinė, o vėliau – ir kolegė.

Vaidmenys baleto spektakliuose – Zarema Boriso Asafjevo „Bachčisarajaus fontane“, Vanda Juozo Pakalnio „Sužadėtinėje“, Kitrė Ludwigo Minkaus „Don Kichote“, Žalioji dama „Pere Giunte“ pagal Edvardo Griego muziką ir kiti – išliko programose, nuotraukose, spektaklių recenzijose; Raganos vaidmuo tapo svarbiu pirmojo ir vienintelio lietuviško filmo baleto „Eglė žalčių karalienė“ (choreografas ir režisierius – Vytautas Grivickas, 1965) akcentu.

Dar dirbdama Lietuvos operos ir baleto teatre, Aliodija Ruzgaitė pradėjo dėstyti šokį: 1952–1959 metais tuometinėje Lietuvos konservatorijoje (jos paskaitas lankė Mykolas Smagurauskas, Vytautas Tomkus, Povilas Gaidys, Vytautas Paukštė, Eugenija Pleškytė, Ferdinandas Jakšys, Arnas Rosenas ir kiti), 1952–1964 – Vilniaus universitete, 1966–1998 dirbo M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje (tarp jos mokinių – Erika Limontaitė, Laima Žiupkaitė, Deimantė Kupstaitė, Asta Charkovaitė ir kt.).

Jau jaunystėje Aliodija Ruzgaitė galvojo apie šokiui artimas, tačiau tuo pat metu alternatyvias raiškos erdves: 1941–1949 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto Filologijos skyriuje, 1954-aisiais baigė Valstybinį Anatolijaus Lunačiarskio teatro institutą Maskvoje, tad baigusi šokėjos karjerą, iškart įsitraukė į baleto įamžinimo ir refleksijos lauką. 1960 metais išleista jos knyga „Choreografijos menas“, o 1964-aisias – „Lietuviško baleto kelias“, kurios viršelyje parašyta: „L. Ruzgaitė“; šis inicialas įamžino ir artimųjų bei kolegų dažnai kreipiantis į Aliodiją naudotą Lialios vardą. Daugeliui rašančių apie šokį ji buvo dosni patarimų ir konsultacijų – jai savo knygą „Ne vien apie baletą...“ dedikavo muzikologė ir baleto kritikė Audronė Žiūraitytė.

Ruzgaitei rūpėjo ne tik klasikinis baletas, bet pačios įvairiausios šokio formos – nuo pat ketvirtojo dešimtmečio ji domėjosi moderniuoju šokiu, šokio kritikei Vitai Mozūraitei buvo perdavusi saugoti „Meno šokio istorijos“ konspektus – šias paskaitas jai skaitė išraiškos šokio pradininkė Lietuvoje Danutė Nasvytytė.

Aliodiją Ruzgaitę domino ir choreografiniai eksperimentai – 1961 metais Bronius Kelbauskas jai sukūrė šokio numerius „Ispanė“, „Gyvatė“, kurie buvo įtraukti į naujametinę televizijos programą (http://www.e-kinas.lt/objektas/kinas/2757/soka-aliodija-ruzgaite), o ji pati 1965-aisiais Lietuvos televizijai pastatė įdomios plastinės formos „Lėtą šokį“, kurį atliko drauge su baleto solistu Raimundu Minderiu (http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013665444; šis epizodas įkvėpė ir aktorę Dalią Michelevičiūtę bei 2015 m. buvo atkurtas jos mono spektaklyje „Moters portretas“).

Būdama viena iš Lietuvos šokio informacijos centro steigėjų, Aliodija Ruzgaitė kol jėgos leido lankė festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ spektaklius – ne tik kaip žiūrovė ar kritikė, bet kaip aktyvi šokio diskurso plačiąja prasme dalyvė. Ji mokėjo linksmintis festivalio uždarymo proga rengiamuose vakarėliuose ir savo aistra šokiams uždegdavo aplinkinius (garsėjo kaip puiki šokėja įvairiose šventėse ir pasilinksminimuose; pati yra pasakojusi, kad 1970-aisiais vykusiame Mildos Grušaitės vestuvių pokylyje jos šokių partneriu yra buvęs tuomet mokinys, o dabar Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas).

Svarbią vietą Aliodijos Ruzgaitės gyvenime užėmė Palanga, kur ji išvykdavo pirmosiomis birželio dienomis, o grįždavo jau rudenėjant – Baltijos jūra ir oras kartu su iki paskutiniųjų gyvenimo mėnesių daroma klasikinio baleto mankšta buvo jos ilgaamžiškumo ir geros nuotaikos receptas. Jos archyve išlikusios nuotaikingos nuotraukos, darytos pajūryje, kur ji baleto judesius atlieka su baleto solistu Henriku Baniu, vėliau – su choreografu Jurijumi Smoriginu (lygiai kaip XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai Palangoje šokiui paaukoto kūno formas gludino Olga Dubeneckienė, Bronius Kelbauskas, Marija Juozapaitytė).

Palangiškiai ir poilsiautojai žavėjosi ir iki šiol prisimena aukštą Ruzgaitės figūrą, stilingą, ryškią, drąsią aprangą, daugeliui buvusią elegancijos etalonu. Ją buvo galima nuolat sutikti ne tik Jono Basanavičiaus gatvėje ar pajūryje, bet ir Vasaros skaitykloje. Paskutinius keletą metų prikaustyta prie lovos, ji laukdavo pajūrio naujienų ir ne kartą yra džiaugusis Jūratės Terleckaitės telefono skambučiu, leidusiu jai išgirsti Baltijos bangų mūšą. O Antakalnio kapinių Menininkų kalnelio viršūnėje supiltas kapo kauburys daug kam iš dalyvavusių laidotuvėse priminė šviesų pajūrio smėlį.

Nors su Aliodija Ruzgaite teko bendrauti daugiau nei dvidešimt metų – konsultuotis baleto istorijos klausimais, kalbėti apie baleto ir šokio spektaklius, dar daug kas liko neišklausta, neišsiaiškinta, nepasitikslinta. Skubant Vokiečių gatve pro Barboros Radvilaitės skulptūrą mintys ilgai lankys netoliese esantį Aliodijos Ruzgaitės „baleto atminties“ centrą – jos kambarį su knygomis, nuotraukomis, dokumentais. Daugeliui ją pažinojusių – kolegų, mokinių – ši Vilniaus erdvė dar ilgai liks tilto, jungiančio Lietuvos baleto istoriją su dabartimi, simboliu. Nors nemaža dalis Aliodijos Ruzgaitės palikimo jau senokai perduota Lietuvos literatūros ir meno archyvui, neramu, kas atsitiks su tomis relikvijomis, kurias ji labiausiai brangino.