Georgas Friedrichas Händelis ir Wolfgangas Amadeus Mozartas – šių kompozitorių muzikos klausytis einame tada, kai pajuntame grožio ir tauraus paprastumo poreikį, kai pavargstame nuo kasdienių įtampų, nesibaigiančių stresų, blogų naujienų per televiziją ar internete; kai, anot I a. graikų–žydų mąstytojo Filono Aleksandriečio, „išsiderina vidinių balsų kombinacija“ ir norisi atkurti dvasinę pusiausvyrą. Tokia amžinybės harmonija alsuojanti muzika, kad atkurtų ir subalansuotų, negali skambėti bet kaip. Ji turi būti atliekama taip pat puikiai.
Sausio 25 d. koncerto Nacionalinėje filharmonijoje artistai – Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krylovas), diriguojamas mūsų publikai jau pažįstamo W.A. Mozarto tėvynainio Georgo Marko (Austrija), ir dainininkė, sopranas Julia Novikova (Rusija, Austrija) parengė G. F. Händelio ir W.A. Mozarto populiarių kūrinių programą. Solo partijas orkestre atliko jaunieji LKO muzikantai Simas Tankevičius, Kostas Tumosa (smuikai) ir Rokas Vaitkevičius (violončelė).
Bene labiausiai šiame koncerte magėjo išgirsti pirmą kartą Lietuvoje viešėjusią dainininkę, Sankt Peterburgo valstybinės N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos profesorės Olgos Kondinos klasės absolventę J. Novikovą, kuri jau yra sukūrusi svarbių vaidmenų Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Vengrijos, Argentinos ir kitų šalių teatruose. J. Novikovos repertuare – lyrinio ir koloratūrinio soprano partijos; tarptautinė bendruomenė į solistę dėmesį atkreipė 2009 m., kai ji tapo jaunųjų vokalistų konkurso „Operalia“, kurį 1993 m. įsteigė žymusis tenoras Placido Domingo, nugalėtoja, o 2010 m. J. Novikovos sukurtas Džildos vaidmuo operoje-filme „Rigoletas iš Mantujos“ pagal G. Verdi operą „Rigoletas“ (filmuota Mantujos hercogo rūmuose, rež. Marco Bellocchio, dirigavo Zubinas Mehta, Rigoleto partiją dainavo Placido Domingo, spektaklis buvo tiesiogiai transliuojamas į 148 šalis) buvo labai palankiai įvertintas tarptautinių operos kritikų. Tad sveikintina Lietuvos nacionalinės filharmonijos pozicija kviesti ir Lietuvos publikai pristatyti sparčiai muzikos pasaulyje garsėjančius atlikėjus.
Tik išėjusi į sceną, besišypsanti J. Novikova sudarė mielos ir šiltos asmenybės įspūdį. Jos balsas nėra galingas, bet švelnus ir skaidrus, dainininkė puikiai intonuoja. Tačiau išklausius atliktą programą susidarė įspūdis, kad veikalai – o skambėjo G.F. Händelio arijos „Rejoice greatly, o Daughter of Sion“ iš oratorijos „Mesijas“, „Let the bright Seraphim“ iš oratorijos „Samsonas“, „Ah, mio cor!“ iš operos „Alčina“ ir W.A. Mozarto motetas „Exsultate, jubilate“ KV 165 – pasirinkti ne itin apgalvotai. Pirmiausia dėl technikos – nors atlikimo tempas nebuvo itin greitas, jautėsi, kad dainininkė susikoncentravusi į virtuozinių arijų smulkiųjų natų atlikimą; dėl šios priežasties melizmos ir arijoje „Rejoice greatly...“, ir „Let the bright Seraphim“ skambėjo gana sukaustytai, buvo justi techninės pastangos, balsas nesiliejo lengvai. Savo ruožtu Lietuvos kamerinis orkestras dar kartą įrodė esąs vienas pajėgiausių Lietuvos kolektyvų ir tikras šio repertuaro meistras.
Kilo abejonių ir dėl solistės teksto interpretavimo. Kai atlikėjas natūraliai perteikia kūrinį, įsijaučia į dainos tekstą, tai atsispindi ir jo paties sieloje, skleidžiamose emocijose. Kai trūksta jautrumo perteikiamam tekstui ir iš to kylančio giluminio pasitenkinimo bei laimės, klausytojui taip pat sudėtinga išgyventi didžiojo susilietimo su tobulumu būseną. Neužtenka vien gražiausio, maloniausio ausiai, intonaciškai švaraus balso – jeigu nebus tos esminės kibirkšties, kurios patirti einame į koncertų sales, kai norime apsivalyti, nuskaidrėti, atgauti jėgas, liks kažkoks švelnus nusivylimas...
Būtų galima papriekaištauti solistei ir dėl anglų kalbos tarimo bei raiškos atliekant G.F. Händelio arijas; W.A. Mozarto motete ausį rėžė kietas, rusiškas „aleluja“ tarimas. Vis dėlto tai – tik nesunkiai pataisomos smulkmenos. Neabejoju, kad J. Novikova galėjo kur kas paveikiau prisistatyti Vilniaus publikai, jeigu būtų geriau parinktas, stilistiškai ir techniškai jai labiau tinkantis repertuaras. Antai pasiklausius internete prieinamų dainininkės įrašų (ypač jau minėto Džildos vaidmens, arijos iš Antonino Dvoržako operos „Undinė“ ir kt.) galima daryti išvadą, kad J. Novikovai kur kas artimesnis XIX a. operinis lyrinis koloratūrinis repertuaras. Jį atlikėjai pavyksta dainuoti organiškai, natūraliai ir paveikiai, visu grožiu atskleidžiant balso plastiškumą ir artistinį žavesį. Tad ir norėtųsi palinkėti J. Novikovai atskleisti visą savo potencialą tuose kūriniuose, kuriuos ji su malonumu gali atlikti atsipalaidavusi, negalvodama apie tai, kaip išdainuoti kiekvieną gaidą. O Nacionalinei filharmonijai linkėčiau tolesnių atradimų kviečiant talentingus atlikėjus – pavyzdžiui, būtų puiku Lietuvoje išgirsti fenomenaliąją, jaunutę (24 metų), prestižinėse pasaulio salėse dainuojančią J. Novikovos bendravardę ir tėvynainę Julią Ležnevą!
