7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Kora Ročkienė

Kora Ročkienė

Esu vienišas kaip Kafka

Pokalbis su Orhanu Pamuku

Islamo valstybė neturi ateities, bet ar tai reiškia, kad Europa turi pamiršti jūroje skęstančius pabėgėlius? Apie tai su turkų rašytoju ir eseistu, Nobelio premijos laureatu Orhanu Pamuku, turinčiu daug gerbėjų ir pas mus, kalbėjosi lenkų radijo žurnalistas Michałas Nogaśius. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.

Orhan Pamuk
Orhan Pamuk
Kora Ročkienė

Esu fiziškas aktorius

Michaelas Fassbenderis apie save ir Makbetą

Pagrindinį Danny Boyle’o filmo „Steve Jobs“ veikėją ir Makbetą Justino Kurzelio ekranizacijoje (ekranuose nuo šio penktadienio) suvaidinęs Michaelas Fassbenderis išgarsėjo sulaukęs trisdešimties. Jis dažnai nusirenginėja prieš kamerą, tad nenuostabu, kad visus domina ne tik Fassbenderio – aktoriaus, bet ir naujojo vyriškumo simbolio fenomenas. Pateikiame aktoriaus interviu „Zwerciadlo“ žurnalistei Annai Serdiukow fragmentus.

„Makbetas“
„Makbetas“
„Makbetas“
„Makbetas“
„Makbetas“
„Makbetas“
Kora Ročkienė

Nuomininko transformacija

„Skalvijoje“ prasideda Romano Polanskio retrospektyva

Šį penktadienį „Skalvijoje“ prasideda ir iki gruodžio 12 d. vyks ankstyvųjų Romano Polanskio filmų retrospektyva. Jos programoje – Lodzės kino mokykloje sukurti būsimo režisieriaus etiudai, pirmasis pilnametražis „Oskarui“ nominuotas filmas „Peilis vandenyje“, Prancūzijoje, Anglijoje, JAV kurti Polanskio filmai. Ne vienas šių filmų, tarp jų „Akligatvis“, „Rozmari kūdikis“, „Kinų kvartalas“, paskatino kiną keistis. Tarp jų Lietuvoje iki šiol nežinomas režisieriaus filmas „Nuomininkas“ (1976), kuriame Polanskis suvaidino ir pagrindinį vaidmenį.

 

Pagal siurrealistinį Roland’o Toporo (1938–1997) romaną „Chimeriškas nuomininkas“ („Le Locataire chimérique“, 1964) sukurtas filmas aktualus iki šiol, nes tai „kito“, „svetimo“ istorija. Toporas, kaip ir Polanskis, buvo žydų imigrantų iš Lenkijos sūnus, gimęs Paryžiuje, tik jo tėvas buvo garsus skulptorius ir jis buvo penkeriais metais jaunesnis už režisierių. Toporas mokėsi garsiojoje Nacionalinėje dailės mokykloje (Ecole des Beaux-Arts) Paryžiuje, dirbo knygų iliustruotoju, karikatūristu ir scenografu, rašė pjeses ir dainas, vaidino, režisavo. Įkvėptas Antonino Artaud Žiaurumo teatro, kartu su Fernando Arrabaliu ir Alejandro Jodorowsky 1962 m. Toporas įkūrė „Panikos judėjimą“ (Mouvement panique).

 

„Nuomininko“ scenarijaus bendraautoris – Gérard’as Brachas, su kuriuo Polanskis kartu kūrė „Pasibjaurėjimo“ scenarijų. Autobiografinėje knygoje „Roman by Polanski“, Polanskis rašė: „Nuomininką“ nufilmavau greičiausiai: nuo tos akimirkos, kai paėmiau į rankas romaną, iki premjeros praėjo vos aštuoni mėnesiai.“

„Nuomininkas“
„Nuomininkas“
„Nuomininkas“
„Nuomininkas“
„Nuomininkas“
„Nuomininkas“
„Nuomininkas“
„Nuomininkas“
„Nuomininkas“
„Nuomininkas“
„Nuomininkas“
„Nuomininkas“
Kora Ročkienė

Politinis kirtimas

Lenkų teatro režisierius Krystianas Lupa Pekine

Priešais įėjimą į Pekino „Centure Theatre“ – minia, daugiausia jaunimo. Dominuojanti jų drabužių spalva – juoda. Mane užkabina vyras su bilietų į „Kirtimą“ krūva. Teatro kasoje bilietas kainavo 400–5000 juanių, dabar – triskart daugiau, išvertus į zlotus, beveik tūkstantis.
 
1700 vietų salė pilna. Žiūrovų salės atmosfera nepasižymi tokiu pietetu, koks karaliauja Lupos spektakliuose Lenkijoje. Vienas išeina nusipirkti gėrimo, kitas grįžta su traškučiais, keli žmonės filmuoja spektaklį mobiliaisiais telefonais, kažkas pasivėlino beveik valandą ir dabar tamsoje ieško savo vietos. „Nepaisant suirutės visuose keturiuose spektakliuose viešpatavo kažkoks godus susikaupimas, be reakcijos neliko nė vienas žodis, nė viena politinė aliuzija, nė vienas klausimas apie laisvę“, – sako Krystianas Lupa.
 
Lenkijoje „Kirtimas“ suvokiamas kaip universalus pasakojimas apie šiuolaikinio elito būseną. Kinijoje spektaklis įgijo politinio manifesto ištarmę, o Lupa tapo laisvės ir angažuotumo simboliu. Išminčiumi, kuris žino, kaip apginti ir komunizmo, ir kapitalizmo epochoje laisvę prarandantį žmogų.

Krystian Lupa
Krystian Lupa
Scena iš spektaklio „Kirtimas“
Scena iš spektaklio „Kirtimas“
Scena iš spektaklio „Kirtimas“
Scena iš spektaklio „Kirtimas“
Kora Ročkienė

Žvilgsnis į Lietuvą

Mūsų kinas Lenkijos festivaliuose

Sekmadienį baigėsi 55-asis Krokuvos kino festivalis, pristatęs specialiąją programą „Žvilgsnis į Lietuvą“. Ta proga Krokuvoje buvo surengta konferencija, skirta dokumentinių filmų gamybai Lietuvoje, lietuvių kino platinimui bei Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui. Susitikime dalyvavo Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas, režisierius Audrius Stonys, prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė, Asta Tumaitė iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, kino kritikė Izolda Keidošiūtė (LRT) ir VDFF atstovė, „Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė.
 
Pasak „Gazeta Wyborcza“ Krokuvos priedo, Rolandas Kvietkauskas susitikime sakė: „Mums svarbiausia yra žiūrovai, nes jų dėka filmų gamyba turi prasmę. Mūsų centras remia lietuvių kinematografijos raidą, rūpinasi parama pradedantiesiems prodiuseriams, bet daugiausia dėmesio skiria profesionaliam pasirengimui kinematografininko profesijai. Džiaugiuosi, kad lietuvių pasiūlymai rodomi čia, Krokuvoje, ir užtikrinu, kad ateinančiais metais tęsime ciklą „Focus on Lithuania“ kitose šalyse“.

„Ramybė mūsų sapnuose“, rež. Š. Bartas
„Ramybė mūsų sapnuose“, rež. Š. Bartas
Kora Ročkienė

Iš paprastų dalykų

Agnès Varda filmų programa

Neseniai pasibaigusio Kanų kino festivalio uždarymo ceremonijoje „Garbės šakelė“ už gyvenimo nuopelnus įteikta prancūzų režisierei, scenaristei, fotografei Agnès Varda. Ji – vienintelė tokį apdovanojimą pelniusi moteris. Gegužės 23 d. Kanuose vykusioje diskusijoje „Women in motion“ apie savo vietą kine režisierė sakė: „Mano problemos buvo ne kiną kuriančios moters, bet šiuolaikinio kino. Norėjau pakeisti meno viziją taip, kaip literatūroje ją pakeitė Jamesas Joyce’as ar Virginia Woolf. (...) Mane domino tik mintis kurti novatorišką ir laisvą kiną.“ Tačiau meniniai Varda eksperimentai kėlė visuomenei ir ypač moterims aktualius klausimus, nors pati režisierė savo feminizmą vadina subtiliu: „Kovojau už visas moterų teises, už kurias reikėjo kovoti, bet niekad nenorėjau tapti kinematografininke, atstovaujančia feminizmui. Aš buvau feministė gana subtiliu būdu. Panašiai kaip „Kleo nuo 5 iki 7“, kai mano herojė liaujasi matyti save kitų žvilgsniuose ir tampa moterimi, matančia save savo žvilgsnyje. Kitaip savimi tampa „Bastūnės“ herojė. (...) Sugebėjimai ir talentas nesusiję su lytimi. Svarbu ne tai, kad esi moteris, o tai, ką darai. Kurti laisvą kiną reiškia kurti paribiuose. Labai nustebau, kad gausiu apdovanojimą ir esu tuo patenkinta. Vyrai, gavę šį prizą anksčiau, uždirbo milijonus kino industrijai. Tad aš didžiuojuosi, kad apdovanojimą lėmė ne komercinė mano filmų vertė.“

Agnès Varda
Agnès Varda
„Kleo nuo 5 iki 7“
„Kleo nuo 5 iki 7“
„Bastūnė“
„Bastūnė“
„Agnesės paplūdimiai“
„Agnesės paplūdimiai“
Kora Ročkienė

Apie Dievą ir neegzistuojančią prasmę

Kanų kino festivalio filmai užduoda klausimus

Prieš gegužės 14-ąją – Kanų kino festivalio atidarymą – kritikai sudarinėjo didžiausius lūkesčius žadinančių filmų sąrašus. „Snob.“ kino apžvalgininkas Vadimas Rutkovskis tarp laukiamiausių paminėjo „naują genialiojo lietuvio Šarūno Barto filmą“. Tačiau „svajonių sąrašuose“ dažniausiai minėtos Paolo Sorrentino, Guso Van Santo, Nanni Moretti, Miguelio Gomeso, Matteo Garrone’s, Arnaud Desplechino, Jacques’o Aumont’o pavardės. Nors Kanuose planuoti peržiūras sunku, – „Gazeta Wyborcza“ festivalio išvakarėse net išspausdino sąmojingą žodyną, kuriame įvardytos visos akredituotųjų laukiančios kliūtys ir išbandymai (pavyzdžiui, atstumais, nemandagiais budinčiaisiais ar akreditacijos kortelės spalva), – Kanai lieka svarbiausiu kino festivaliu, nes, nepaisant nieko, svarbiausias čia geras kinas. Kas šiemet taps laureatais, nuspręs brolių Coenų vadovaujamas žiuri, kuris paskelbs verdiktą jau šį sekmadienį. Pristatome kino kritikų pirmųjų įspūdžių fragmentus.

„Pats naujausias testamentas“
„Pats naujausias testamentas“
„Medžių jūra“
„Medžių jūra“
„Kerol“
„Kerol“
„Mano motina“
„Mano motina“
Kora Ročkienė

Šūvis į sielą

Nauji filmai – „Mūšis dėl Sevastopolio“

 Šį penktadienį Lietuvos ekranuose pasirodys Sergejaus Mokrickio filmas „Mūšis dėl Sevastopolio“ („Nezlamna“, „Bitva za Sevastopol“, Ukraina, Rusija, 2015), pasakojantis apie Antrojo pasaulinio karo snaiperę Liudmilą Pavličenko. Pasirengimas filmui prasidėjo 2012 metais. 2013 m. Ukraina skyrė filmui finansavimą, vėliau prisidėjo ir Rusijos pusė, tačiau didžiąją lėšų dalį (apie 79 procentus skyrė Ukraina – valstybė ir privatūs asmenys), 80 procentų filmo kūrėjų ir filmavimo grupės – ukrainiečiai. Filmavimas prasidėjo 2013 m. pabaigoje ir vyko iki 2014 m. birželio Kijeve, Sevastopolyje, Odesoje ir Podolės Kamenece.

 
Pateikiame garsaus rusų kino kritiko Michailo Trofimenkovo recenziją, kurią balandį išspausdino dienraštis „Komersant“ (Nr. 59). Ukrainoje filmas rodomas tokiu pavadinimu, koks iš pradžių ir buvo sumanytas, – „Nepalaužiamoji“. Tačiau, pasak kritiko, rusiško pavadinimo netikslumas ir konjunktūriškumas, – vienintelis priekaištas, kurį galima pateikti geriausiam per pastarąjį ketvirtį nacionaliniam filmui apie karą. Keista, kad platintojas Lietuvoje „Top Film Baltic“ pasirinko rusišką filmo pavadinimo variantą.

„Mūšis dėl Sevastopolio“
„Mūšis dėl Sevastopolio“
„Mūšis dėl Sevastopolio“
„Mūšis dėl Sevastopolio“
„Mūšis dėl Sevastopolio“
„Mūšis dėl Sevastopolio“
Kora Ročkienė

Artėja naujieji viduramžiai

Slavojus Žižekas apie ateitį

Vasario pradžioje „Gazeta Wyborcza“, „Le Nouvel Observateur“, „L’Espresso“, „Der Standard“, „Die Tageszeitung“, „Los Angeles Review of Books“ išspausdino Sławomiro Sierakowskio pokalbį su filosofu Slavojumi Žižeku, kuris vadinamas paskutiniuoju tikru filosofu. Žižekas (g. 1949 m. Liublianoje) – provokatorius ir revoliucionierius, Markso ir Lenino gerbėjas, postmodernizmo, kapitalizmo, bedančio liberalizmo, politkorektiškumo, sveiko gyvenimo būdo ir kitokių reiškinių (sąrašas būtų ilgas) kritikas. Kai situacija tampa sudėtinga, žmonės vis dar kreipiasi į išminčius, kad šie ją padėtų suprasti. Tačiau Žižekas mėgsta sakyti: „Neduodu aiškių atsakymų net į paprasčiausius, pačius nuoširdžiausius klausimus. Mėgstu komplikuoti problemas ir nekenčiu paprastų pasakojimų. Jie įtartini. Tai automatiška mano reakcija.“ Oponentus labiausiai nervina Žižeko kompetencija ir visapusiškumas. Pastarasis bruožas ir daro Žižeką išskirtinį. Jis sugrąžina filosofijai tikrąjį lygmenį – bando kritiškai vertinti beveik visus žmogaus veiklos aspektus. Pokalbį spausdiname gerokai sutrumpintą.

Slavoj Žižek
Slavoj Žižek
Kora Ročkienė

Kiekvienas turi savo Žmogų-paukštį

Pokalbis su Emma Stone

Woody Allenas, kurio „Mėnesienos magijoje“ Emma Stone suvaidino pagrindinį vaidmenį, pavadino jauną aktorę didžiausiu atradimu ir iškart pakvietė į naują filmą. „Žmoguje-paukštyje“ Stone suvaidino Rigano dukterį Sem, bandančią išsivaduoti nuo narkotikų priklausomybės. Šis vaidmuo atnešė jai „Oskaro“ nominaciją. Pateikiame internete pasirodžiusio Martos Balagos pokalbio su Emma Stone apie „Žmogaus-paukščio“ filmavimą fragmentus.

Emma Stone filme „Žmogus-paukštis“
Emma Stone filme „Žmogus-paukštis“
  < PUSLAPIS IŠ 9  >>> Archyvas