Autorius: Živilė Ramoškaitė
Živilė Ramoškaitė
Akistatoje su mirtimi
Vilniaus festivalyje – Krzysztofo Pendereckio „Lenkiškasis Requiem“
„Lenkiškasis Requiem“ (1984, 1993) buvo kuriamas ilgai, atskiromis dalimis, skirtomis tragiškiems XX a. lenkų istorijos įvykiams ir iškilioms asmenybėms. Tai dramatiškas veikalas apie savo likimą išgyvenantį žmogų, kurį drasko prieštaringi jausmai – įtampa, nerimas, abejonė, protestas ir lygia greta karštas maldavimas pasigailėti. Kūrinys laikomas labiausiai idėjiškai angažuotu lenkų muzikoje.
Živilė Ramoškaitė
Kamerinis duetas: siekiamybė ir tikrovė
Dalia Kuznecovaitė ir Petras Geniušas Vilniaus festivalyje
Petras Geniušas Vilniaus festivalyje pasirodo nebe pirmąsyk, o smuikininkei Daliai Kuznecovaitei birželio 10 d. rečitalis – debiutas šiame iškiliame muzikos forume. Tačiau filharmonijos sezonuose D. Kuznecovaitė pastaruoju metu koncertuoja, tiesą sakant, dažniau už P. Geniušą, taigi melomanams ji taip pat gerai žinoma. Greta koncertų su Lietuvos orkestrais („7 md“ recenzuotas ne vienas jos koncertas), ji griežia su įvairiais užsienio kameriniais ir simfoniniais kolektyvais, su kuriais sėkmingai koncertavo Vokietijoje, Meksikoje, Ukrainoje, Kinijoje, Rusijoje ir kitur. Laimėjusi kelis tarptautinius konkursus, Dalia tebetrokšta naujų žinių, tad tęsia smuiko studijas. Prieš pat atvykdama į festivalį ji išlaikė specialybės I kurso magistrantūros egzaminą Paryžiaus nacionalinėje muzikos ir šokio akademijoje (profesoriaus Boriso Garlitsky’o klasė). Jos atliktą didžiulę programą komisija įvertino „labai gerai su pliusu“!
Živilė Ramoškaitė
Į ateitį su pasitikėjimu
Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondui „Pagalba Lietuvos vaikams“ – 10 metų
Įžymusis XX a. violončelininkas Mstislavas Rostropovičius buvo gerai pažįstamas su daugeliu Lietuvos muzikų, turėjo čia išugdytų mokinių – Silviją Sondeckienę, Davidą Geringą, koncertavo su Lietuvos kameriniu ir Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Su Lietuvos baleto trupės atliekamu ir paties maestro diriguojamu Sergejaus Prokofjevo baletu „Romeo ir Džuljeta“ apkeliavo kone pusę pasaulio.
Lankydamasis Vilniuje garbusis maestro noriai duodavo interviu laikraščiams ir televizijai, dalydavosi mintimis apie muziką ir apie viską. Su nepaprastu humoru ir meniniu polėkiu jis pasakodavo apie savo gyvenimą, neaplenkdamas tragiškiausių įvykių. Iš šio didžio žmogaus trykšte tryško neišsemiama energija, šiluma, išmintis. Dabar, kai jo nėra, esu tikra, su juo bent kiek bendravusieji klausosi muzikos įrašų, žiūri filmus ir fotografijas, o mintyse atskamba kokia nors maestro pasakota istorija, kad ir apie
Živilė Ramoškaitė
Pamiršti ir vėl prisiminti
Mūza Rubackytė, Alainas Pâris ir prancūziškai egiptietiškas Saint-Saensas
Šeštadienio (kovo 16 d.) koncertas Filharmonijoje suteikė galimybę susipažinti su labai menkai pažįstamais XIX a. prancūzų kompozitorių kūriniais. Trys iš programoje numatytų keturių veikalų suskambėjo Lietuvoje pirmąsyk. Tai Jules’o Massenet uvertiūra „Fedra“, Camille’o Saint-Seanso Koncertas fortepijonui su orkestru Nr. 5 „Egiptietiškasis“ ir Césaro Francko Keturios simfoninės poemos iš ciklo „Psichė“. Koncertą užbaigusį Paulio Dukas „Burtininko mokinį“ Nacionalinis simfoninis orkestras yra atlikęs su Juozu Domarku, bet ši interpretacija buvo kitokia – dėmesys sutelktas į orkestro faktūros detales, skaidrų skambesį, veikalo žaismingumą.
Išvardytų kūrinių nepažįstame ne tik mes. Jie neskamba ir pasaulyje. Kad ši muzika sugrįžtų į koncertų sales, rūpinasi Venecijoje įsikūręs
Živilė Ramoškaitė
Nepailstantis simfoninio orkestro koncertmeisteris
Smuikininko Algimanto Pesecko koncertinės veiklos 40-mečiui
Prieš metus Algimantas Peseckas specialiu koncertu šventė 60 metų sukaktį. Neteko jo girdėti, nes buvau išvykusi. Iki šiol jaučiu sąžinės graužimą, kad praleidau progą pasakyti simpatingam bendramoksliui „čiurlioniukui“ kelis nuoširdžius žodžius. Juk mokykloje esame kartu groję maestro Sauliaus Sondeckio vadovaujamame orkestre! Nesvarbu, kad ne šlovingiausiu jo laikotarpiu, kai kolektyvas skynė laurus užsienyje. Didžiausias paradoksas, kad man tuomet teko sėdėti koncertmeisterio kėdėje, o kolegai Alyčiui – kažkur už mano nugaros. Taigi apie nelengvą koncertmeisterio dalią, ją lydinčią įtampą ir atsakomybę šį tą išmanau.
Šiandien Algimantas Peseckas – Nacionalinio simfoninio orkestro, žymiausio Lietuvos šio žanro kolektyvo, koncertmeisteris, su dvidešimties metų stažu. Prieš tai gerą dešimtmetį jis buvo šio orkestro artistas, o iki filharmonijos dešimt metų griežė Operos ir baleto teatro orkestre, užėmė reikšmingą vietą šalia tuometinio koncertmeisterio Aleksandro Batovo. Tačiau A. Peseckas nei tada, nei dabar neapsiribojo orkestru. Smuikininkas noriai atlieka kamerinę muziką, koncertuoja su savo įkurtu kvartetu „Musica Camerata“, griežia įvairios sudėties ansambliuose, o su žmona Vilija – duetu. Neatsisakė jis ir
Živilė Ramoškaitė
Kylančia kreive
Baigėsi IV Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas
J. Heifetzo konkursus, dabar jau keturis, vykstančius Vilniuje kas ketveri metai, esu išklausiusi visus nuo pradžios iki galo. Apie tris jau rašiau šiame savaitraštyje. Ar rašysiu apie šį, pasibaigusį praėjusį sekmadienį (kovo 3 d.), tiesą sakant, šiek tiek dvejojau. Tačiau pirmadienį (kovo 4 d.) išgirdusi smuikininko Vilhelmo Čepinskio mintis per radijo „Klasika“ programą nusprendžiau, jog parašyti tiesiog būtina. Nustebino į eterį paleistos frazės apie konkurso finalininkus, kuriuos atrinkdama komisija esą žvelgė tik „iš savo varpinės“, o žiūrėti reikėjo kur kas „plačiau“. Savo požiūriui pailiustruoti V. Čepinskis paminėjo konkretų pavyzdį: jį nustebino, kad į finalą nepateko norvegų smuikininkas Christopheris Tun Andersenas, kurio smuikavimo stilius buvo artimiausias J. Heifetzo. Pagal Čepinskį išeitų, kad konkurso tikslas – atrasti smuikininkus, panašiausius į Heifetzą. Betgi tai visiškas absurdas! Šis konkursas, kaip ir daugybė kitų,
Živilė Ramoškaitė
Gidonas Kremeris su „Kremerata Baltica“ pagaliau Filharmonijoje
Tačiau šįsyk G. Kremerio ir orkestro pasirodymas Vilniaus padangėje su teatru ar cirku nesusijęs. Jis suderintas su
Živilė Ramoškaitė
Sausio 13-ajai – „Gailestingumo altorius“
Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių muzikų koncertas Šv. Jonų bažnyčioje
Ir veikalas, ir jo atlikimas nusipelno didžiausių pagyrimų. Nedažnai būna, kad vadinamųjų proginių koncertų programai neturėtume priekaištų. Kiek kartų oficialiuose valstybinių minėjimų koncertuose matėme iš nuobodulio snūduriuojančią publiką arba nepasitenkinimą spinduliuojančius muzikos profesionalus. Renkant tokiems koncertams programą labai sunku rasti tikrąjį aukso
Živilė Ramoškaitė
Dar vis tebegirdžiu jos reiklų žodį
Paskutinės nueinančių metų dienos juda keistai – prašvilpia nepastebėtos arba sustingsta, kamuodamos sunkiomis mintimis, nerimu, širdgėla. Stengiuosi galvoti apie šviesiausias besibaigiančių metų akimirkas, bet ne visada sekasi. Visi turime skaudžių netekčių – kas šeimoje, kas tarp draugų, bendradarbių ar iškilių asmenybių, kurias gerbė ir mylėjo: Rimas Geniušas, Stanislovas Kuzma...
Živilė Ramoškaitė
Intelekto, polėkio ir jausmo konsonansas
Ūlos Ulijonos Žebriūnaitės ir Indrės Baikštytės kamerinio ansamblio koncertas
Solinis alto repertuaras savo įvairove ir turtingumu neprilygsta smuiko repertuarui, tačiau mūsų laikais jis pasipildo šiuolaikinių autorių opusais, o patys muzikantai irgi imasi
