7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Po dvigubo jubiliejaus

„Maskvos solistai“, Jurijus Bašmetas ir Darko Brlekas Vilniaus festivalyje

Živilė Ramoškaitė
Nr. 26 (1040), 2013-06-28
Muzika
Darko Brlekas ir Jurijus Bašmetas. D. Matvejevo nuotr.
Darko Brlekas ir Jurijus Bašmetas. D. Matvejevo nuotr.

 

Sausio mėnesį fenomenalusis altininkas Jurijus Bašmetas atšventė šešiasdešimtmetį, o jo vadovaujamas kamerinis orkestras „Maskvos solistai“ šiemet mini savo kūrybinės veiklos dvidešimtmetį. Šios sukakties proga orkestras surengė pasaulinį turą, kurio metu koncertavo penkių žemynų klausytojams. Koncertuojantiems muzikantams akivaizdu: tokios intensyvios gastrolės teikia ne vien džiaugsmą, joms tenka atiduoti visas fizines ir dvasines jėgas. Jei kas tuo netiki, siūlau pasišnekėti kad ir su orkestro „Kremerata Baltica“ nariais. Šio kolektyvo dvidešimtmetis bus minimas po kelerių metų, tačiau sudėtis jau pasikeitė ženkliai. Ne kiekvienas muzikantas atlaiko milžinišką ilgų gastrolių įtampą... O vadovas? Pervargusio Gidono Kremerio scenoje nesame matę. Pamenu, kai orkestras į Vilnių skrido iš labai tolimų gastrolių ir dėl persėdimo (beje, Maskvoje) smarkiai vėlavo muzikantų lagaminai su koncertiniais drabužiais, G. Kremeris į sceną išėjo kaip paprastai susikaupęs ir nuostabiai grojo, nors teko paskubomis apsivilkti skolintą fraką.
 
„Maskvos solistai“ su Jurijumi Bašmetu į Vilniaus festivalį atskrido, regis, „be persėdimų“, tačiau koncerto pradžia vėlavo, kolektyvo nariai scenoje pasirodė po keliolikos minučių, o vadovas – dar po gerokos pauzės. Programa, kurią svečiai pasiūlė, buvo sudaryta iš dviejų dalių, – kalbu ne apie koncerto dalis. Tai du itin populiarūs klasikos opusai: Wolfgango Amadeus Mozarto „Mažoji nakties muzika“, KV 525, ir Piotro Čaikovskio Serenada styginiams C-dur, op. 48, bei du kūriniai, kuriuose su orkestru pasirodė vakaro solistai, klarnetininkas Darko Brlekas ir Jurijus Bašmetas. Tai Carlo Maria von Weberio Didysis kvintetas klarnetui, dviem smuikams, altui ir violončelei B-dur, op. 34 (versija orkestrui), ir Niccolò Paganini Koncertas altui ir styginiams (laisva Kvarteto Nr. 15, MS. 42 transkripcija).
 
Klausantis Mozarto ausį glostė labai gražus styginių skambėjimas. Svarsčiau, ar tai lėmė muzikantų griežimo specifika, ar puikūs instrumentai, apie kuriuos anksčiau buvo daug kalbama. Kad ir kaip būtų, aukštas techninis ir meninis kiekvieno atlikėjo lygis orkestre – akivaizdus. Vien už preciziškus smuikų trelius, juvelyriškai tikslius štrichus, gražią kantileną, darnų ansambliškumą jie verti didžiausių pagyrimų. Tačiau dėl Mozarto pirmosios dalies interpretacijos, manau, vienos nuomonės negali būti. Labai keistai nuskambėjo pati pradžia, kai tarp visiems gerai pažįstamų klausimo ir atsakymo frazių įsiterpė netikėta Mozarto neparašyta net kelių sekundžių pauzė. Pabrėžtas muzikos fragmentų atskyrimas Allegro dalyje pasikartojo kelissyk, ir liko neaišku, ar tai ypatingas sumanymas, ar atsitiktinumas. Atliekant kitas dalis panašių dalykų nebuvo, orkestras laikėsi pasirinktų tempų, grojo stilingai, skoningai ir iš tiesų gyvybingai.
 
C.M. von Weberio Kvinteto solistas klarnetininkas D. Brlekas įnešė naują gaivią spalvą į homogenišką styginių ansamblį. Retai filharmonijos scenoje soluojantis klarnetas leido įsiklausyti į gražų savo skambesį, meistriškus solisto pasažus, puikiai išdainuotą lėtąją Fantaziją, kupiną vidinio susikaupimo. Virtuoziškai buvo atlikta kadencija. Keturių dalių ciklas ne tik neprailgo, bet ir leido netrikdomai žavėtis muzikos įvairove su Weberiui būdingais fantastiniais vaizdais tarsi iš vokiškų pasakų. Spalvinga, gaivi, romantiška harmonija skraidino į grožio ir darnos pasaulį. Kūrinys ir puikus jo atlikimas nuteikė išties šventiškai.
 
Antroje dalyje nekantriai laukta soluojančio J. Bašmeto. Ir štai po orkestro įžangėlės altas įstoja su pasažu ir taškuoto ritmo tema. Netikslu, neskamba. Toliau – dar daugiau netikslumų. Trijų dalių kūrinį solistas ir toliau griežia tartum klupinėdamas: lyrines lėtesnes vietas raiškiau, o virtuoziškus pasažus – apytikriai ir beveik be garso, vos paliesdamas stryku stygos paviršių... Tokį J. Bašmetą girdėjau pirmąsyk. Alto grandas, regis, buvo visiškai pervargęs. „Rakinėti“ nepavykusio Paganini koncerto tikrai nesinori. Vis dėlto viena mintis neduoda ramybės: kam reikėjo imtis virtuoziško kūrinio, užuot ramiai be įtampos pagrojus kokią nedidelę paprastesnę pjesę? Matyt, ir puikiems atlikėjams pasitaiko pervertinti jėgas...
 
Koncerto finalinis kūrinys – minėta populiarioji P. Čaikovskio Serenada. Ją rusų atlikėjai grojo pakiliai, emocingai ir sodriai. Nors keli nepakankamai tikslūs įstojimai pasitaikė, Čaikovskio muzika suskambėjo visa išraiškos jėga. Antros dalies valsas praskriejo lengvai ir švelniai, finalas su rusiškomis temomis – sodriai ir veržliai. Subtiliausią pianissimo orkestras išgavo lėtojoje Elegijoje, kai skambesys priminė šnabždėjimą, o vidurinės padalos tema išsiskyrė ypatingu aksominiu tembru. Jei šią „Maskvos solistų“ interpretaciją lygintume su mūsų atlikėjų – ypač Sauliaus Sondeckio, – atrastume pastebimų skirtumų. Galbūt ryškiausias – J. Bašmeto mėgstamas muzikos romantizavimas, lėtinant melodijų pabaigas (tai ypač ryšku buvo valse, smuiko tercijų epizode), prailginant tylą tarp dalių vidinių padalų (Elegijoje prieš reprizą buvo nepaprastai ilga pauzė), kai kuriose vietose dainingesnių štrichų naudojimas.
 
Kūriniui pasibaigus kilo aplodismentų audra (su panašiu entuziazmu publika priėmė kiekvieną programos numerį), išprovokavusi dvi „Happy Birthday“ variacijas. Tai man priminė ilgą šios dainos aranžuotę visais įmanomais stiliais, kurią žaismingai yra grojusi „Kremerata Baltica“. Lauksime kito J. Bašmeto koncerto, kai jubiliejinė įtampa bus pasibaigusi.   
 

 

Darko Brlekas ir Jurijus Bašmetas. D. Matvejevo nuotr.
Darko Brlekas ir Jurijus Bašmetas. D. Matvejevo nuotr.
Jurijus Bašmetas ir „Maskvos solistai“. D. Matvejevo nuotr.
Jurijus Bašmetas ir „Maskvos solistai“. D. Matvejevo nuotr.