Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, Nacionaliniame operos ir baleto teatre pirmąsyk Lietuvoje buvo atliktas Krzysztofo Pendereckio „Lenkiškasis Requiem“. Kūrinio klausėsi ir specialiai į Vilnių atvykęs kompozitorius su žmona. Atlikėjai – būrys lenkų ir lietuvių muzikų: Nomeda Kazlaus (sopranas), Agnieszka Rehlis (mecosopranas), Adamas Zdunikowskis (tenoras), Liudas Mikalauskas (bosas), Kauno valstybinis choras, Valstybinio choro „Vilnius“ vyrų grupė ir Vroclavo filharmonijos simfoninis orkestras; kūrinį dirigavo Jacekas Kaspszykas.
„Lenkiškasis Requiem“ (1984, 1993) buvo kuriamas ilgai, atskiromis dalimis, skirtomis tragiškiems XX a. lenkų istorijos įvykiams ir iškilioms asmenybėms. Tai dramatiškas veikalas apie savo likimą išgyvenantį žmogų, kurį drasko prieštaringi jausmai – įtampa, nerimas, abejonė, protestas ir lygia greta karštas maldavimas pasigailėti. Kūrinys laikomas labiausiai idėjiškai angažuotu lenkų muzikoje. Recordare dalyje suskambanti liaudiška giesmė „Święty Boże“, žmonių giedota didžiausių pavojų metu, buvo suvokiama vienareikšmiškai, kaip pasipriešinimo simbolis. Veikalą Pendereckis rašė karinės padėties laikotarpiu. 1993 m. kūrinys buvo papildytas viena nauja dalimi Sanctus. 1984 m. užbaigtą pirmąją „Requiem“ redakciją pats autorius daug kartų dirigavo įvairiose šalyse. Kasmet užsienyje jis rengdavo koncertus, skirtus „Solidarumui“ remti. Žmones ypač jaudino Lacrimosa, anksčiausiai sukurta dalis, skirta sušaudytų Gdansko darbininkų atminimui. Jos atlikimo 1980 m. Gdanske prie paminklo klausėsi, autoriaus žodžiais, milijonas arba du. Kompozitorius yra sakęs, kad jam ypač įsiminė koncertas Bostone, kai atliekant šią „Requiem“ dalį visa salė staiga atsistojo... Agnus Dei mišriam chorui a cappella Pendereckis sukūrė 1981 m. vieno iškiliausių lenkų dvasininko kardinolo Stefano Wyszyńskio (1901–1981) atminimui; vėliau įtraukė į veikalą.
Apie K. Pendereckio kūrybą yra rašę daugybė lenkų ir užsienio muzikologų bei kritikų. Mūsų muzikinei bendruomenei labiausiai žinomi du autoriai: Regina Chłopicka ir profesorius Mieczysławas Tomaszewskis, abu nesyk lankęsi Vilniuje. Muzikologė randa K. Pendereckio „Requiem“sąsajų beveik su visais žinomais anksčiau sukurtais šio žanro veikalais. Savo ruožtu M. Tomaszewskis sako, kad, galbūt ir pasąmoningai, Pendereckio veikalas yra dialogas su Mozartu ir Brahmsu, pastarojo „Vokiškuoju requiem“. Tai reiškia dialogą ne su tam tikru muzikos žanru, bet su konkrečiu veikalu, genialiu nekvestionuojamu veikalu. Pats kompozitorius, tiesiogiai nieko nenurodydamas, senokai tvirtina, kad kurti „nuo pradžių“ neįmanoma, kūryba visada yra tąsa, kūrybiška tąsa to, kas jau yra.
Tiesą sakant, spaudoje dažnai cituojamos įvairiomis progomis pasakytos kompozitoriaus mintys nėra nekintantys cementiniai paminklai. Jau po kelių mėnesių jis gali pagalvoti ir pasakyti kitaip. Ypač jį piktina bandymai įsprausti jo muziką į vieną, du ar tris stalčiukus. „Visada norėjau būti kitoks“, – aistringai sako Pendereckis. Kai Lenkijoje niekas nerašė religinės muzikos, nusprendė, kad ją kurs jis.
Prieš keletą metų pasirodžiusiame puikiame dviejų tomų leidinyje (antrasis skirtas Pendereckio atrastam „prarastam rojui“, t.y. jo sodinamam ir puoselėjamam Luslavicų parkui) skelbiamas M. Tomaszewskio pokalbis su kompozitoriumi. Tai ne šiaip pokalbis „apie kūrybą“, tai dviejų artimų bičiulių itin intymus dialogas visomis temomis iki pačių asmenybės gelmių. Ten kompozitorius prisipažįsta, kad dažnai priešgyniauja („mówię na przekór“), o ypač tada, kai iš jo tikimasi iš anksto numatyto atsakymo. Net kalbėdamasis su Dievu jis maištauja, tačiau vis dėlto nugali nuolankumas. Apie „Lenkiškojo Requiem“ optimistinę finalo gaidą kompozitorius sako, jog tai išplaukia iš krikščionybės koncepcijos: „Mirtis yra, bet taip pat yra jos nugalėjimas... ir Prisikėlimas iš numirusių.“
Kūriniui nuskambėjus, į sceną buvo iškviestas autorius, lapkritį minėsiąs aštuoniasdešimtmetį. Maestro atrodė žvalus ir visai nepasikeitęs nuo paskutinio koncerto 2006 metų „Vilniaus festivalyje“, kai dirigavo naujausią savo VIII simfoniją „Dainos apie netvarumą“ („Lieder der Vergänglichkeit“). Regis, pirmuoju „Requiem“ atlikimu Lietuvoje jis liko patenkintas. Grandiozinių mastelių muzikinę drobę atlikti reikėjo net ir fizinės ištvermės. Vis dėlto ne visi atlikėjai šioje muzikoje jautėsi laisvai. Jutome, kad abiem lietuvių solistams partitūra dar kėlė nemažai įtampos, jie įdėmiai sekė natas, tad balsai nepakankamai sklido į salę. Choras dainavo darniai, keliuose epizoduose sužėrėjo visa skambesio jėga. Orkestras drausmingai sekė energingą dirigento mostą, o kai kurios jo grupės, ypač altininkai, sužavėjo skambesio grožiu. Didžiausių pagyrimų nusipelno lenkų mecosopranas A. Rehlis, nepaprastai įtaigiai perteikusi sudėtingą muziką ir ypač jos dvasią.
