Kinas
Senstanti kino žvaigždė Fabijana leidžia prisiminimų knygą. Į jos pristatymą iš Niujorko atvyksta duktė Liumira su šeima. Bet memuarai – tik formali priežastis. Liumira išgyvena krizę, turi problemų su vyru, antraplaniu aktoriumi alkoholiku. Ji ieško progos pasakyti motinai viską, ko anksčiau nesugebėjo, apkaltinti ją savanaudiškumu ir egoizmu. Į vaikystės namus ji sugrįžo kupina nepamirštų nuoskaudų ir priekaištų. Sugrįžimas Liumirai padės apsispręsti, kaip gyventi toliau. Motinos namai Paryžiuje skendi žalumoje, šalia – didelis sodas, idilę gali sudrumsti tik kalėjimo kaimynystė. Tačiau Liumiros dukrelė čia iškart pasijus lyg pasakoje. Net senelė mergaitei primins raganą. Fabijanos memuarai sukels konfliktų su artimais žmonėmis, bet kartu sužadins susidomėjimą jos naujuoju filmu.
Prancūzijoje kurtas Hirokazu Kore-edos filmas „Visa tiesa apie divą“ („La Vérité“, Prancūzija, Japonija, 2019) – lyg sugrįžimas į jau girdėtas istorijas ir matytus vaizdus. Šeima – mėgstama japonų režisieriaus tema. Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanotuose „Vagiliautojuose“ jis virtuoziškai fiksavo keistos šeimos skaudulius, palaimos akimirkas, personažų žvilgsnius, sielų virpesius, skurdžią buitį. Bet nors abiejų filmų veikėjai meluoja, „Visos tiesos apie divą“ herojams toks režisieriaus požiūris, regis, netinka. Aktorės Fabijanos ir scenaristės Liumiros gyvenime riba tarp kūrybos ir melo labai trapi. Melas kiekvieną akimirką gali virsti tiesa. Tai žino Fabijana, kuri supranta, kad filmuojasi abejotinos vertės filme, bet tiki savo galia vaidinamus epizodus paversti tikro išgyvenimo akimirkomis. Ilgainiui tą motinos galią pradeda suvokti ir Liumira.
„Visa tiesa apie divą“ ir pirmiausia Catherine Deneuve bei Juliette Binoche duetas pažadina daug prisiminimų ir asociacijų, be kurių filmas būtų tik dar vienas banalus pasakojimas apie senstančią aktorę ir jos sudėtingus santykius su nevykėle dukra. Ne vienas filmo veikėjų dialogas verčia prisiminti Deneuve vaidmenis, romanus, simpatijas ir antipatijas – tik pažiūrėkite į jos veidą, kai nuskamba Brigitte Bardot pavardė. Deneuve kartais ištirpsta Fabijanoje, kartais žiūri į ją tarsi iš šalies, mato tą apkūnią, senstančią moterį, kurios stambūs planai neslepia plastinių operacijų pėdsakų, bet kuri sugeba išlikti savimi net ir meluodama. Deneuve ironiją pabrėžia ir nuolatinė viskio taurė rankose. Ji puikiai juda ir akimirksniu sugeba persikūnyti. Parašiusi pastarąjį sakinį pagalvojau, kad reikėtų patikslinti – Fabijana ar Deneuve, bet gal tai bus beprasmiška.
Binoche taip pat iš tų aktorių, kurios mėgsta atlikti solo partiją. Bet šįkart ji atsitraukia, kruopščiai kuria nematomą, bet nujaučiamą Liumiros istoriją, rodo jos kasdienes dramas ir viltis. Filmai apie motinų ir dukterų santykius būna įvairūs: vieni autoriai stoja motinų pusėn, kiti – dukterų. Ingmarui Bergmanui „Rudens sonatoje“ svarbiausias buvo menas. Atrodo, kad Hirokazu Kore-eda kartais nelabai supranta savo herojų žodines dvikovas, bet kuria itin įtaigią atmosferą. Ji kartu ir kinematografiškai paryžietiška, ir pakankamai dirbtinė, ypač kino studijos epizoduose, kad suvoktum filmo herojų situaciją. Manau, kad ne vieną režisieriaus gerbėją „Visa tiesa apie divą“ nuvils. Nors akivaizdu, kad Kore-eda jaučia prancūzų kultūrą, vis dėlto jis – iš kitos, kur jausmai taip nedemonstruojami. Filmas pernelyg elegantiškas, o taiklūs ir gausūs dialogai maskuoja ne tik Fabijanos ir Liumiros bejėgiškumą. Todėl negelbsti net simboliškas filmo, kuriame filmuojasi Fabijana, siužetas – ji vaidina senstančią nuolat jaunos motinos dukterį. Abejoju, ar Fabijana norėtų atsidurti savo herojės vietoje. Tačiau žiūrėti į Deneuve – didžiulis malonumas, ypač kai Fabijana atsako į Liumiros priekaištus, kad pasirinko geriau būti bloga motina nei bloga aktore.
