„Lietuvos kino“ saugyklose daug filmų, ypač dokumentinių, kuriuos pavadinčiau netikėtais. Nuo pasirodymo praėję dešimtmečiai suteikė filmams kartais visai neįprastą „patiną“, nors gamybos metais dauguma jų atrodė tik gana primityvi propaganda. Dabar šie filmai įdomūs ar net savaip vertingi ir kaip laiko, ir kaip sovietų propagandos atspindys.
Nespalvoto dokumentinio filmo „Atpildas“ („Vozmezdije“, Ukrainos dokumentinių filmų ir kino kronikos studija, 1986, rež. A. Fiodorov) „herojus“ – pirmasis sovietams JAV išduotas nacių nusikaltėlis Fiodoras Fedorenka, tiksliau, jo teismas 1986-ųjų Kryme. Nustebau, kad išdavimas įvyko tik 9-ajame dešimtmetyje, atrodė, tai turėjo būti daug anksčiau, juolab kad ir filme užsimenama, jog iš JAV deportuotas Fedorenka nebuvo iškart suimtas ir lėbavo gimtajame Džankojuje. Antrojo pasaulinio karo metais Fedorenka buvo sargybinis nacių koncentracijos stovyklose Travnikuose, Treblinkoje, Štuthofe. Filme yra retų kronikos kadrų (Štuthofo konclagerio vaizdai), gana gerai perteikta teismo salės atmosfera, ypač kai liudija bausmę jau atlikę konclagerių prižiūrėtojai – teisiamojo draugai ar pažįstami. Paskelbus Fedorenkai mirties nuosprendį, teisme skamba aplodismentai. Kai kurie filmo kadrai, ypač tie, kai pro plyšį kameros duryse filmuojamas nuteistasis, primena Adolfo Eichmanno teismo proceso fotografijas.
Panašaus teismo proceso kadrais prasideda ir filmas „Priešais istorijos teismą“ („Pered sudom istoriji“, „Belarusfilm“, 1987, rež. S. Gaiduk). Teisiamasis neįvardytas – jis tik ženklas retoriškos propagandos persmelktame filme. Užkadrinis balsas smerkia Vakarus, kuriuose esą atgimsta fašizmas, o tikrajai filmo herojei, Aušvico slaptojo barako nr. 25 kalinei Zinaidai Lišakovai, gyvenančiai Baltarusijos kaime, ir jos prisiminimams skirta mažiausiai laiko.
Šio barako kaliniai dalyvavo Aušvico gydytojo Josefo Mengele’s „eksperimentuose“. Lišakova prisimena baisias chemikalų vonias, pasakoja apie tai, kaip vos išvengė mirties, bet filmo kūrėjų autentiški kalinės liudijimai, regis, nelabai domina. Tik iš nuotrupų gali suvokti tragišką Lišakovos likimą: prieš karą ji spėjo baigti pirmą istorijos studijų kursą, per karą neteko daugiau nei dvidešimties šeimos narių, o grįžusi iš Aušvico baigė technikumą ir dirbo bibliotekininke. Ji nesukūrė šeimos, ir filmo kūrėjai iškalbingais kadrais pabrėžia moters vienatvę. Jos žodžių filme mažai, nes už kadro daugžodžiauja diktorius propagandistas, bet net frazė apie tai, kad po karo moteris penkerius metus bijojo žmonių, vilkinčių baltais chalatais, pasako daug. Tačiau žiūrint filmą neišvengiamai kyla klausimas, kodėl būtent ji tapo heroje. Atsakymas paaiškėja pabaigoje. Pasirodo, 1985 m. Lišakova parašė atvirą laišką Mengele’s sūnui, bet šis į jį neatsakė. Apmaudu, bet kai pagalvoji, ką ši moteris, kuria filmo kūrėjai tiesiog pasinaudojo, būtų galėjusi papasakoti Claude’ui Lanzmannui... Dokumentiniame kine vis dėlto svarbiausia yra gyvo žmogaus liudijimas, o režisieriaus talentą apibūdina sugebėjimas įsiklausyti į žodžius.
Neišnaudotų galimybių filmu galima pavadinti ir „Dvejus metus Abvere“ („Dva goda v Abvere“, Ukrainos kronikinių ir dokumentinių filmų studija, 1978, rež. J. Tatarec). Tai dokumentinis filmas apie Charkovo gyventoją Ilją Fiodorovą, kuris per karą dvejus metus dirbo vokiečių žvalgyboje ir kartu buvo NKVD agentas. Filmas silpnokas, bet jame yra gana įdomios informacijos, kurią kartais galima perskaityti ir „tarp eilučių“. Fiodorovas pasakoja, kaip jį, dvidešimtmetį tekintoją, verbavo NKVD, o paskui – vokiečiai, kokias užduotis jis atliko, kaip bendravo su ryšininkais, bet taip ir lieka neaišku, ką veikė po karo. Kai buvo kuriamas filmas, Fiodorovas dirbo konditerijos fabrike, bet rodant fabriko vaizdus diktorius už kadro džiugiai konstatuoja, kad „būtent liaudis yra mūsų saugumo organų atrama“.
Propaganda praslysta ne viename filme, bet kai kurių kūrėjai ir neslepia savo tikslų. Filmas „Lygiateisių šeimoje“ („V semje ravnopravnych“, CSDF, 1984, rež. A. Voroncov) ir prasideda kadrais, kuriuose ant lentos, prikaltos prie namo, užrašyta „Antisionistinis sovietų visuomenės komitetas“, o už kadro diktorius sako, kad jie dažnai gauna laiškų, kuriuose užsieniečiai prašo papasakoti, kaip SSRS gyvena žydai. Filme tas gyvenimas rodomas pasitelkus trijų žmonių – kolūkio pirmininko Mejerio Kaco, smuikininko Zacharo Brono (nors, regis, daugiau laiko skirta Brono mokiniui Vadimui Repinui) ir generolo Davilo Dragunskio – likimus. Daug dėmesio filme skiriama ir Žydų autonominės srities 50-mečiui. Filmas iš tikrųjų ir prasideda 4-ojo dešimtmečio kronikos kadrais, rodančiais, kaip į Sibiro taigą atvyksta Birobidžano statytojai. Filmo herojai piktinasi sionistų kėslais ir tvirtina, kad niekur nesirengia emigruoti, nes SSRS jų gyvenimas nuostabus.
Kinotyrininkas Mironas Černenka (1931–2004) studijoje „Raudona žvaigždė, geltona žvaigždė. Kinematografinė Rusijos žydų istorija 1919–1999 m.“ rašė, kad 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje kinas liko sovietų antisemitinio „meinstrymo“ nuošalėje. Filmų, propaguojančių sovietų „pažadėtąją žemę“ Birobidžaną, buvo nedaug, dominavo antiizraeliški dokumentiniai filmai ir beveik visose SSRS respublikose buvo kuriami filmai, kritikuojantys vietinius sionistų aktyvistus. Panašių filmų dabar sunku rasti net specializuotuose dokumentinio kino kataloguose. „Kaltinamas sionizmas!“ („Obviniajetsa sionizm!“, Ukrainos dokumentinių filmų studija, 1985, rež. G. Šklarevskij) – iš tokių. Jis teigia, kad sionizmas yra „antiliaudinis ir imperialistinis reiškinys“, kad sionistai bendradarbiavo su nacistais, ir pan. Tai tikrai retas sovietų antisemitizmo pavyzdys, būdingas laikotarpiui, kai emigruoti į Izraelį buvo labai sudėtinga.
Panašiai gėdingai atrodo ir Nikitos Chruščiovo 6-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėta antireliginė kampanija, kurios veiksmingumą turėjo palaikyti ir vaidybiniai, ir dokumentiniai filmai. Pastebėjau, kad daugiausia antireliginių (ypač vaidybinių) filmų tada sukurta Ukrainoje, dauguma jų nukreipti prieš vadinamuosius sektantus – Jehovos liudytojus, babtistus. Toks yra „Dvasios ubagai“ („Niščije duchom“, „Kijevnaučfilm“, 1973, rež. A. Dmitruk, V. Rudenko) – antireliginis filmas apie babtistus. Vienas jų, pamokslininkas, rodomas kaip žmoną ir vaikus mušdavęs bei visaip kankindavęs žiaurus žmogus, tikras apsimetėlis. Tiesą sakant, klausantis užguitos žmonos ar akivaizdžiai ne vieną traumą patyrusių vaikų pasakojimų sunku tuo suabejoti. Regis, jie net laimingi, atsikratę tėvo ir vyro, galėdami dirbti ir mokytis. Vadimo Masso „Sveikatą ir religiją“ („Veseliba un religija“, Rygos kino studija, 1977), matyt, reikėtų vadinti mokslo populiarinimo filmu. Jame rodoma, kaip religinės apeigos gali sukelti pavojų sveikatai. Pabrėžiama ir tai, kad pernelyg didelis emocinis religinis susijaudinimas sukelia psichikos sutrikimus ir tikintysis pradeda girdėti balsus, užsimenama, kad religinės apeigos gali sukelti vaikams psichikos traumų.
Dokumentinio filmo „Interviu apie cholerą“ („Intervju po povodu cholery“) autorių ir gamybos metų nepavyko aptikti, bet akivaizdu, kad šis mokomasis filmas kurtas iškart po choleros epidemijos Odesoje 1970-aisiais. Gatvėje sustabdytų žmonių klausiama, kaip kyla ši liga ir kaip, jų nuomone, reikia saugotis, o persirgusieji cholera filmo kūrėjams nuosekliai aiškina apie patirtus pirmuosius simptomus ir kokia buvo ligos eiga. Filme daug interviu ir su gydytojais. Filmas savaip nustebino, nes prisimenu epidemijos sukeltą įtampą net Palangoje, kai buvo draudžiama maudytis, nors tada apie cholerą kalbėjo tik „balsai“ – jokios oficialios informacijos iš pradžių neskelbta. Panašūs „mokomieji“ filmai buvo skirti kuo platesnei auditorijai, todėl kalbėti apie meninius vieno ar kito reginio privalumus nėra jokios prasmės. Kartais labai svarbu buvo šokiruoti žiūrovus, todėl panašiuose filmuose nevengiama net psichiatrinėse filmuotų vaizdų.
Dar „akivaizdesni“ pavyzdžiai pateikiami filme „Cheminis ginklas ir apsauga nuo jo“ („Chimičeskoje oružije i zaščita ot nego“, SSRS gynybos ministerijos kino studija, rež. J. Procenko). Tai mokomasis filmas su žodinėmis lentelėmis, animacija ir gyvais pavyzdžiais, rodančiais, kaip veikia skirtingų rūšių cheminis ginklas. Jis stiprių nervų žmonėms, nes „iliustracijos“ – gyvi triušiai ir katės. Rodoma, kaip užlašinus vieno nuodo nugaišta triušis, kaip – katė, paskui katė prikeliama, panaudojus priešnuodį, ir pan. Ir taip ne vieną dešimtį minučių.
SSRS kurtų dokumentinių filmų temas kartais net sunku įsivaizduoti. Pavyzdžiui, filme „Žmogus, kai nebus žmonių“ („Čelovek posle čeloveka. (Mat)“, „Lennaučfilm“, 1989, rež. N. Chotuleva) kalbama apie gyvenimo ir mirties įsivaizdavimą Šri Aurobindo filosofijoje, teigiančioje, kad žmogus nėra paskutinė Žemės evoliucijos grandis. Panašių temų ypač padaugėjo 9-ajame dešimtmetyje, kai Michailas Gorbačiovas paskelbė „perestroiką“. Iš tų laikų – ir visiškai nauja tema filme „Kas šeimos krepšyje“ („Čto v semeinoj sumke“, SSRS, 1986, rež. R. Jasinskij). Jo autoriai bando išsiaiškinti, kaip formuojamas vienos šeimos biudžetas. Rodoma darbininko Andrejaus Michalčenkos šeima – jis, žmona ir duktė. Šeimos biužetą jau beveik dvidešimt metų stebi sociologas Olegas Jurčakovas. Pajamos – 450 rublių per mėnesį, didžiausią dalį (50 proc.) sudaro išlaidos pramoninėms prekėms, daug pinigų skiriama kosmetikai, skalbimo milteliams.
Po sukrečiančių rumunų vaidybinių filmų apie Nicolae Ceaușescu diktatūros laikų Rumuniją – abortų draudimą ir moterų tragedijas – žiūrėti Paulos Popescu-Doreanu dokumentinį filmą „Mamų šventė“ („Sarbatoarea nepoatelor“) sunku. Filme pasakojama apie vieną Rumunijos sritį, kurioje gimstamumas pats didžiausias. Čia egzistuoja šventinė diena, kai moterys eina dėkoti akušerėms. „Mamų šventės“ kadrai dvelkia poezija, jie gražūs, kartais net didingi, kartais – pernelyg etnografiški, bet tai kliudo, nes supranti, kad viskas čia melaginga, patalpos išpuoštos ir žmonės aprengti specialiai filmavimui, o jų laimingomis šypsenomis tikėti sunku. Šis filmas – galima sakyti, uniklus propagandinio kino totalitarinėje šalyje, kurioje draudžiami abortai, o kūdikiai iškart atsiduria vaikų namuose, pavyzdys.
Totalitarinio mąstymo pavyzdys – ir filmo „Kas popieriuj parašyta“ („Čto napisano perom“, „Moldova-film“, 1987, rež. V. Jakovlev) veikėjas. Jis gyvena viename Moldavijos kolūkyje ir ištisas dienas rašo skundus. Šis žmogus kasmet parašo „organams“ tūkstančius laiškų, kuriuose skundžia savo kaimynus, kolūkio pirmininką – trumpai tariant, visus. Filme kalba ir prislėgtos skundiko aukos, ir jis pats, blyksintis metaliniais dantimis ir nuoširdžia neapykanta žmonėms. Filmo kūrėjai iš pradžių kantriai aiškina, kad skundai nepasitvirtina, o į pabaigą paaiškėja, kad karo veterano pensiją ir kitų lengvatų gaunantis skundikas net nedalyvavo kare. Manau, kad kūrėjams pirmiausia rūpėjo parodyti, koks niekšas tas skundų rašytojas. Jie net nesistengė parodyti, kad jis – tipiškas šalies, kurioje daugiau nei pusę amžiaus klestėjo „donosai“ ir nekalti žmonės dažnai tapdavo jų aukomis, „produktas“. Manau, kad tada, kai filmas pasirodė, tai buvo suprantama visiems. Kita vertus, ir šiame, ir kituose panašiuose filmuose galima pamatyti, kas atėjo į dabartį kartu su jų veikėjais ir kūrėjais.
Tęsinys kitame numeryje.
