„Prokato“ užrašai 2

Įvairiose SSRS kino studijose ar užsienyje kurti filmai, kuriuose vaidino lietuvių aktoriai ar kuriuos kūrė lietuviai režisieriai, oficialiai nėra nacionalinio kino paveldo dalis, nors ne vienas iš šių filmų ir leido atsiskleisti aktorių talentui. Būtent juose Donatas Banionis, Juozas Budraitis, Gražina Baikštytė, Algis Matulionis, Algimantas Masiulis, Nijolė Oželytė, Eugenija Pleškytė, Valentinas Masalskis, Kostas Smoriginas, Tauras Čižas, Saulius Balandis ir dešimtys kitų lietuvių aktorių sukūrė įsimintinus pagrindinius vaidmenis. Lietuvos kino studija panašių galimybių dažnam jų taip ir nesuteikė. Nacionaliniu kino paveldu nelaikomi nei „Lenfilm“ kino studijoje kurti aktoriaus ir režisieriaus Augusto Baltrušaičio (1937–2015) filmai, nei sovietų bei kirgizų kino klasiku tapusio Algirdo Vidugirio (1936–2010) kūryba. Kita vertus, niekas turbūt nesirengia didžiausioje sovietų kino studijoje „Mosfilm“ kurtų Vytauto Žalakevičiaus filmų „Tas saldus žodis laisvė“ (1972), „Avarija“(1973), „Kentaurai“ (1979) „Nepažįstamo žmogaus pasakojimas“ (1980) išbraukti iš lietuvių kino istorijos. Būtų gaila, jei šių ir kitų filmų kopijoms (jų ne dešimtys, o šimtai) neatsirastų vietos dabar kuriamoje nacionalinėje filmotekoje ar archyve ir jie atsidurtų užsienio sinematekose ir kino muziejuose.

„Lietuvos kino“ archyve saugoma ir „Kentaurų“ kopija. Tai dviejų serijų bendros SSRS, Vengrijos, Čekoslovakijos (dalyvaujant Kolumbijai) gamybos filmas, sukurtas pagal Vytauto Žalakevičiaus scenarijų. Filmas pratęsė Žalakevičiaus kūryboje svarbią Lotynų Amerikos temą. Revoliucinėms šio žemyno permainoms buvo skirti „Visa tiesa apie Kolumbą“, „Tas saldus žodis – laisvė“. Dabar sunku įsivaizduoti, kokia „madinga“ buvo Lotynų Amerika 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje. Ši „mada“ siejosi ir su Kubos revoliucija, ir su Che Guevaros vardu, ir su iš esmės šiuolaikinę literatūrą pakeitusia Lotynų Amerikos proza, pirmiausia su Gabrielio García Márquezo romanu „Šimtas metų vienatvės“. 7-asis dešimtmetis, ypač 1968-ieji, apskritai sužadino tikėjimą revoliucinių permainų galimybe. Tačiau SSRS tai įgijo ir savitą atspalvį. Sovietų žmogaus mentalitetą knygoje „7-asis dešimtmetis. Sovietų žmogaus pasaulis“ („60-je. Mir sovetskogo čeloveka“, 1998) atkūrę Piotras Vailis ir Aleksandras Genis net vieną knygos dalį paskyrė šiam fenomenui.

„Kentaurai“ buvo kuriami 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai iliuzijų nebeliko, tik pralaimėjimo kartėlis. Che Guevara 1967 m. buvo nužudytas Bolivijos džiunglėse, į kurias išvyko tikėdamasis sukelti revoliuciją, Čilės prezidentas socialistas Salvadoras Allende nusižudė La Monedos rūmuose, kai 1973 m. generolai surengė karinį pučą. Jis negalėjo įsivaizduoti siaubingų šio perversmo padarinių, kai dešimtys tūkstančių žmonių slaptųjų tarnybų buvo kankinami, žudomi, jų lavonai iš lėktuvų metami į vandenyną, o intelektualai ir menininkai verčiami emigruoti. Šią traumą savo romanuose bene geriausiai aprašė Roberto Bolaño, vienas didžiųjų XX a. pabaigos rašytojų. Apie tai ir vienas geriausių Costa Gavraso filmų „Dingęs be žinios“ („Missing“, 1982), paremtas tikra istorija apie amerikiečių verslininką, ieškantį Čilėje per perversmą dingusio sūnaus žurnalisto. Nors SSRS pasiekdavo tik tolimi tų įvykių atgarsiai, iki šiol prisimenu prancūzišką plakatą, kuriame perversmą surengusio generolo Pinocheto atvaizdą „puošė“ užrašas „Pinochien“ („Pinošunsnukis“).

Sovietų propaganda pasinaudojo Čilės įvykiais ir CŽV dalyvavimu juose. CŽV tampa valstybės perversmo organizatore ir „Kentauruose“. Veiksmo vieta konkrečiai neįvardyta – tai tik Lotynų Amerikos respublika, bet filmo herojai iškart akivaizdūs: Donato Banionio Prezidentas – lyg iš akies trauktas Allende, o sąmokslo vykdytojas generolas juodais akiniais (Jevgenijus Lebedevas) panašus į Pinochetą. Filmas prasideda tarsi dokumentiniais stilizuotais interviu su Prezidentu: iškart po pergalingų rinkimų, praėjus metams ir praėjus dar trejiems, kai atmosfera šalyje jau įkaitusi. Po to matysime, kaip įgyvendinamas planas „Kentauras“: streikai, šantažas, politinės žmogžudystės, laikraščių melas... Iki pat La Monedos šturmo ir už kadro paskutinį kartą į čiliečius besikreipiančio Allende’s žodžių.

„Kentaurų“ stilius primena tada madingus politinius italų detektyvus. Žalakevičius vis įterpia į kadrą dokumentines nuotraukas, kronikos kadrus, kai kurių Pavelo Lebeševo nufilmuotų kadrų kompozicija beveik tiksliai atitinka nuotraukas, kurios buvo gerai žinomos, – jas spausdino viso pasaulio dienraščiai. Deja, kaip dažnai pasitaiko Žalakevičiaus filmuose, silpniausia vieta yra veikėjos moterys, suvokiamos kaip dekoratyvinis kadro elementas, todėl efektingos, bet dirbtinės.

Vienintelis, kuris bando padėti prezidentui suvaldyti situaciją ir ją suvokia, yra saugumo vadas. Jis taip pat gydytojas, kaip ir prezidentas. Šį vaidmenį atliko Regimantas Adomaitis. Jų su Banioniu duetas labai vykęs. Abu personažai skirtingi, bet abu vienija vienas tikslas ir pažiūros. Banionis vaidina įprastą sau personažą – inteligentą, kuris iš pradžių gali pasirodyti minkštas, dvejojantis, bet lemiamą akimirką sugebės pasipriešinti blogiui. Jo vidinė jėga yra jo vertybės.

Tokį Banionį SSRS žiūrovai pamilo po Savos Kulišo filmo „Ne sezono metas“ („Miortvyj sezon“, 1968), kuriame Banionis suvaidino sovietų šnipą Ladeinikovą. Jis suvokia, kad netrukus bus demaskuotas, bet stengiasi baigti užduotį – rasti įrodymų, kad kurortiniame mieste įsikūrusioje farmacijos laboratorijoje dirba nacių karo nusikaltėlis, tęsiantis eksperimentus su mirtinu bakteriologiniu ginklu. Ladeinikovas jaučia, kad kiekvieną minutę gali būti pagautas, bet trauktis nesirengia.

Kulišas buvo geras režisierius, tiksliai jaučiantis Šaltojo karo laikų dvasią, šiuolaikinio kino ritmą ir stilių. Įtampos ir įtaigumo „Ne sezono metui“ galėtų pavydėti bet kuris šiuolaikinis panašios temos filmas. Didžioji jo dalis nufilmuota Estijoje, vienas konsultantų buvo Ladeinikovo prototipas Kononas Molodyj, vaidino daug estų, latvių aktorių, taip pat ir Augustas Baltrušaitis. Įsimenantį epizodą filme sukūrė Laimonas Noreika – jis vaidino amerikietį, kurį iškeičia į Ladeinikovą. Ši garsioji apsikeitimo ant tilto scena cituota ne vieną kartą. Ji trumpa, bet Banionio ir Noreikos herojų žvilgsniai įsimena ilgam. Beje, ši scena paskatino vieną iš kine gausių anekdotų, „kaip vieną lietuvį keitė į kitą“.

Apsikeitimas šnipais, 1962-aisiais vykęs ant vieno Berlyno tiltų, – Steveno Spielbergo filmo „Šnipų tiltas“ („Bridge of Spies“, 2015) kulminacija. Pagrindinis jos herojus – sovietų šnipas Rudolfas Abelis. Jis buvo iškeistas į amerikiečių lakūną Francisą Gary Powersą, kurio lėktuvas 1960 m. numuštas virš Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas). Beje, Abelis pasirodo ir „Ne sezono meto“ įžangoje – tik pagrimuotas ir su ant viršugalvio uždėtu peruku. Abelis yra sakęs, kad „Ne sezono mete“ tikri įvykiai ir sovietų žvalgybos metodai atkurti tiksliai. Vis laukiu, kada mūsų istorikai susidomės Abeliu, kurio biografijoje šykščiai nurodyta, kad į JAV 1948 m. jis pateko su JAV gimusio lietuvio, tais pačiais metais mirusio Lietuvoje, pasu.

Kine Banioniui ne kartą teko vaidinti realias istorines asmenybes. Vokiečių režisieriaus Konrado Wolfo filme jis buvo Francisco Goya („Goja, arba sunkus pažinimo kelias“, „Goya – oder Der arge Weg der Erkenntnis“, VDR, SSRS, Bulgarija, Jugoslavija, 1971), Beethovenas Horsto Seemanno filme „Bethovenas – gyvenimo dienos“ („Beethoven – Tage aus einem Leben“, VDR, 1976), rusų milijonierius Sava Morozovas Semiono Aranovičiaus filme „Raudonasis diplomatas. Leonido Krasino gyvenimo puslapiai“ („Krasnyj diplomat. Stranicy žizni Leonida Krasina“, 1971).

Michailo Kalatozovo filme „Raudonoji palapinė“ („Krasnaja palatka“, SSRS, Italija, 1969) apie Umberto Nobile ekspediciją Banionis filmavosi kartu su tada populiariomis pasaulinio kino žvaigždėmis Claudia Cardinale, Seanu Connery, Peteriu Finchu, Massimo Girotti. Aktorius dirbo ir su kitais rusų kino kalsikais – Grigorijumi Kozincevu, Michailu Šveiceriu, Eldaru Riazanovu, Bulatu Mansurovu. Gaila, kad Lietuvoje liko nepastebėtas Aleksandro Surino filmas „Teritorija“ (1979). Šioje sovietų Jacku Londonu vadinto Olego Kuvajevo (1934–1975) populiaraus romano apie aukso ieškotojus SSRS šiaurės rytuose ekranizacijoje Banionis sukūrė pagrindinį vaidmenį.

Aktoriaus filmografijoje suskaičiavau apie aštuoniasdešimt filmų ir serialų. Vis dėlto dažniausiai prisimenamas jo suvaidintas Krisas Kelvinas Andrejaus Tarkovskio filosofinėje meditacijoje „Soliaris“ (1972). Filmas nuolat rodomas visame pasaulyje ir net „The New York Times“ po nuotrauka jau rašo tiesiog „Donatas Banionis in „Solaris“.“

Tęsinys kitame numeryje.