Autorius: Živilė Pipinytė

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Senekos diena“

Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“ (Lietuva, Latvija, Estija, 2016) veikėjas Simonas (Dainius Gavenonis) jau įžengė į tą amžių, kai gręžiesi į praeitį, kai nori suprasti, kas atsitiko. Kodėl gyveni ne taip, kaip įsivaizdavai jaunystėje, bendrauji ne su tais, kurie tau svarbūs, ir myli ne tuos, kurie iš tikrųjų artimi.

Pastaraisiais metais vis dažniau skamba klausimas, kas atsitiko, kad gražus naujosios nepriklausomos Lietuvos projektas nepavyko. „Senekos dienoje“, regis, jis taip pat nuskamba, tik netiesiogiai. Simono sau užduodamiems klausimams antrina nostalgiškai, bet kartu ir pakiliai parodytas Baltijos kelias, kai kamera ne tik vingiuoja keliu ir stebi susikibusius žmones, bet ir pakyla aukštyn kartu su lėktuvu, iš kurio mėtomos gėlės. To bendrumo jausmo ir visuotinio pakilimo jau nebeliko.

Živilė Pipinytė

41-ajam Gdynės kino festivaliui pasibaigus

Paskutinę Gdynės festivalio dieną tradiciškai rengiamas Lenkijos kinematografininkų sąjungos forumas. Įdomu pasiklausyti, apie ką diskutuoja lenkų kūrėjai. Šiemet forumo tema buvo jaunimas, jų kūryba. Tai dėsninga, nes debiutiniai arba antrieji filmai dominavo ne tik konkursinėje programoje. Kad Lenkijos kino meno institutas ne pirmus metus savo prioritetu laiko jaunus kūrėjus, patvirtino ir šio instituto direktorė Magdalena Sroka: iš keturiolikos instituto šiemet paremtų filmų net aštuoni buvo debiutiniai arba antrieji. Buvo įdomu klausytis naujojo Munko kino studijos (Studio Munka) meno vadovo Jerzy Kapuścińskio planų. Šioje studijoje kuriami debiutantų filmai finansuojami iš 10 procentų, kuriuos iš savo honorarų savanoriškai atiduoda vyresnieji kino kūrėjai. Kasmet čia sukuriami du pilnametražiai vaidybiniai debiutiniai filmai. Kitais metais planuojama pradėti valandos trukmės filmus, kad autoriai, norintys kalbėti apie šiuolaikinę tikrovę ir jos problemas, galėtų reaguoti greičiau. Lenkijoje scenarijų problema taip pat aktuali, todėl studijoje planuojama steigti nedidelį literatūros skyrių, kuriame dirbtų jauni rašytojai, sugebantys megzti kino ir literatūros ryšius, siūlyti režisieriams įdomius tekstus.

Živilė Pipinytė

Prasideda 16-asis lenkų kino festivalis

Spalio 6 d. prasidedantis 16-asis lenkų kino festivalis kiekvienam gali pasiūlyti filmą, kuris privers pakilti nuo patogios sofos ir pamatyti filmą dideliame kino teatro ekrane. Ypač tiems, kurie iš kino vis dar tikisi susitikimų su protingais režisieriais, dėmesio aktualioms problemoms ar aukščiausio lygio aktorystės. Festivalis šiemet vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šalčininkuose ir Mažeikiuose. Jis susideda iš pagrindinės programos, filmų vaikams ir jaunimui, specialiosios programos, kuri pristatys restauruotą Krzysztofo Kieślowskio filmų ciklą „Dekalogas“. Tai pat kartu su teatro festivaliu „Sirenos“ bus pristatyti du projekto „Teatroteka“ filmai – jaunų lenkų teatro dramaturgų pjesių ekranizacijos. Trumpai pristatome pagrindinės programos filmus.

Živilė Pipinytė

Martos Meszaros „Devyni mėnesiai“ ir Margarethe von Trottos „Švininiai laikai“

Kasdienybės tema kine man siejasi su lenkų poetų Juliano Kornhauserio ir Adamo Zagajewskio manifestu „Neparodytas pasaulis“ („Świat nie przedstawiony“), paskelbtu 1974 metais. Jo autoriai kritikavo lenkų literatūrą ir rašytojus, kurie, vaizduodami realybę, naudojasi alegorijomis, metaforomis, mitais ir vengia tiesiai aprašinėti visuomenės problemas. Panašiai buvo ir už geležinės uždangos kurtame kine – filmų kūrėjai dažnai naudojosi metaforomis, simboliais, kalbėjo netiesiogiai. Užtenka prisiminti kad ir Andrejaus Tarkovskio filmus.

Kornhauseriui ir Zagajewskiui stigo literatūros, kuri analizuotų dabartį ir aprašinėtų tikrovės realijas. Literatūros, kuri būtų įrankis formuoti visuomenės tapatybę ir savimonę. Manifestas įkvėpė ir kinematografininkus, šie taip pat tvirtino, kad sunku gyventi neaprašytame ir neparodytame pasaulyje. Neatsitiktinai Krzysztofas Kieślowskis savo diplominiame darbe citavo kitą realybės režisierių – čeką Evaldą Schormą: „Nesibaigiančiuose daiktų esmės, prasmės ir tiesos paieškose mūsų laukia daug nusivylimų, bet reikia siekti tikslo vis iš naujo dar ir dėl kelio, kuris į jį veda.“

Živilė Pipinytė

Prasidėjo 41-asis Gdynės kino festivalis

Festivalis prasidėjo šį pirmadienį ir kol kas spėjau pamatyti nedaug filmų, bet iškart, kai buvo paskelbta šiųmetė programa, tapo akivaizdu, kad Gdynėje laukia daug netikėtumų. Pagrindiniame konkurse šiemet bus parodyta 16 filmų, septyni iš jų debiutiniai, du – antrieji. Tai daug pasako apie lenkų kino situaciją ir apie jaunų kūrėjų potencialą, nes iš viso konkursui buvo pristatyti 45 filmai. Festivalį atidarė Kubos Czekajaus „Girių karalaitis“ („Królewicz Olch“). Pernai Gdynėje mačiau jo debiutinį „Baby Bump“ – neįtikėtinai originalų, kupiną fantazijos, nors ir nelygų filmą apie paauglio brendimą. Atidarymo filmą jau girdėjau užkulisiuose vadinant geriausiu pastarojo dešimtmečio lenkų filmu.

Kol kas „Girių karalaitis“ paliko didžiausią įspūdį. Tai ir vėl filmas apie brendimą, bet labiau apie dvasinį jo aspektą. Su keturiolikmečiu vaikinuku susipažįstame tada, kai jis atvyksta į kitą miestą, ateina į kitą klasę, susitinka su fizikos mokytoju, o jo motina nuolat kartoja, kad jis turi laimėti Europos jaunojo mokslininko prizą. Herojus lyg ir suvokia, kad vaikystė baigėsi, bet tas naujas žmogus, kuris jis pats ir yra, netikėtai susiduria su daug sudėtingesniais klausimais. Norint pažinti save, nebeužtenka tik kūno – apie kūno transformacijas ir jų keliamą baimę buvo „Baby bump“. Dabar iškyla pasaulio prasmės, mirties ir nemirtingumo, ribos tarp materialaus ir dvasinio pasaulių klausimai. Jaunasis filmo herojus tikrovėje jaučiasi kaip tame Goethe’s miške, kur jo tyko pavojai ir pirmiausia mirtis. Tik šis keturiolikmetis neturi tėvo, kuris bandytų apginti.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Nakties sergėtojai“

Rytų slavų mitologijoje rojaus paukštis Gamajunas yra dievų pasiuntinys, jis gieda žmonėms dievų dainas, o tiems, kurie moka išgirsti paslaptį, išpranašauja ateitį. Emilio Vėlyvio filme „Nakties sergėtojai“ („Nočnyje straži“, Rusija, 2016) vienaakis majoras Gamajunas (Leonidas Jarmolnikas) yra specialaus padalinio, Maskvoje kovojančio su alternatyviomis būtybėmis, vadovas. Jis neleidžia siautėti vietinėms ir akylai stebi atvykėles iš Vakarų.

Viename Maskvos viešbutyje, kur įvyko vampyrų susidūrimas, jis sutinka kurjerį Pašą (Ivanas Jankovskis) ir suvokia, kad netyčia vieną bjaurastį sunaikinęs vaikinas yra mediumas. Todėl Gamajunas pasikviečia Pašą į savo skyrių. Sugebąs matyti ateitį mokytojas ir mokinys – daugelio panašių Holivudo filmų paaugliams figūros. Tačiau Olego Malovičenkos scenarijuje, matyt, ši tema nebuvo išplėtota, o ir Jankovskis pasirinktas visiškai be reikalo, tad „Nakties sergėtojų“ režisierius nuėjo kitu keliu. Taigi pasižiūrėjus filmą lieka neaišku, ką kūrė Vėlyvis: jaunimo filmų apie vampyrus parodiją, miesto fantasy ar, kaip buvo rašoma filmavimo pradžioje, rusiškas „Sutemas“. Nežinau, kaip rusų kino kontekste, bet lietuvių 230 milijonų rublių filmo biudžetas atrodo solidžiai.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Tonis Erdmanas“

Apkūnus, prastai kalbantis angliškai, vilkintis tamsų beformį kostiumą, atsikišusiais dantimis ir vešliu garbanotu tamsiu peruku pasipuošęs, prisistatantis ambasadoriumi, asmeniniu treneriu, verslininku Tonis Erdmanas gerai papildo šiuolaikinio Bukarešto elito vaizdelį – čia dauguma apsimeta tuo, kuo iš tikrųjų nėra. Tonis Erdmanas paryškina karnavališkumo ar farso įspūdį, kuris, ko gero, būdingas visų pokomunistinių šalių tikrovei.

Šiuo personažu apsimeta vokietis pensininkas Vinfridas Konradi (Peter Simonischeck), kurio duktė Inesa (Sandra Hüller) sėkmingai dirba Bukarešte verslo konsultante. Nespėjęs su ja pasikalbėti namuose, kur duktė – retas svečias, tėvas netikėtai aplanko Inesą Bukarešte. Žinoma, kaip ir visi tėvai, jis sujaukia puikiai organizuotos jaunos moters planus, eina su ja į priėmimą, veliasi į svarbius pokalbius su verslo partneriais ir net drįsta dukteriai užduoti kvailą klausimą, ar ji laiminga. Išsiųstas namo, jis staiga sugrįžta Tonio Erdmano pavidalu ir vėl bando susigrąžinti dukterį, tiksliau, sugrąžinti ją į gyvenimą iš globalių korporacijų vergijos.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Pinigų monstras“

Nesitikėjau, kad žodis „liberalas“ Lietuvoje taps beveik keiksmažodžiu, nes primityvūs liberalizmo apaštalai ir ekologiškais produktais prekiaujančios apaštalės savo idėjas pas mus skelbia net katalikiškuose leidiniuose. „Korumpuotas liberalas“ jau skamba gana įprastai, bet lietuvių žiniasklaida ir toliau šlovina verslininkus bei bankininkus. Todėl gaila, bet kritiškas Jodie Foster filmas „Pinigų monstras“ („Money Monster“, JAV, 2016) pas mus pasmerktas likti tik ironišku, sklandžiai parašytu, nufilmuotu ir sumontuotu trileriu. Diskusijų jis nesukels, nors tikrai teikia peno pasvarstymams.

Foster taikiniu pasirinko plačius visuomenės sluoksnius kvailinančią televiziją ir tuo pačiu užsiimančius Volstryto finansininkus. Pagrindinis filmo personažas Li Geitsas (George Clooney) yra televizijos žvaigždė – biržai skirto televizijos šou „Pinigų monstras“ vedėjas. Laidoje jis gali plepėti be perstojo, šokti kartu su šokėjomis, svaidytis juokingomis replikomis ir nurodyti žiūrovams, kokias akcijas reikėtų įsigyti. Kita filmo herojė – laidos režisierė Patė (Julia Roberts) – net neapsimeta, kad laida turi ką nors bendra su žurnalistika. Ji ruošiasi išeiti iš darbo. Filme rodoma jos darbo diena, matyt, bus paskutinė. Bet tai ypatinga diena.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Didybės kapinės“

Anksčiau prieš eidama į naują Apichatpongo Weerasethakulo filmą vis žadėdavau sau, kad bandysiu įminti jo hipnozės paslaptį. Bet žiūrėdama „Didybės kapines“ („Rak ti Khon Kaen“, Tailandas, D. Britanija, Vokietija, Prancūzija, Malaizija, 2015) pagaliau supratau, kad to daryti neverta. Daug svarbiau pasinerti į Weerasethakulo sapną (režisierius kartą yra prisipažinęs, kad ekranizuoja savo sapnus) ir išgyventi tą sunkiai suvokiamą ir paaiškinamą malonumą, patiriamą kino salėje. Šių dienų kine, kai net svarbiuose kino festivaliuose vis dažniau laimi pedantiškos vidutinybės, Weerasethakulo kūryba suteikia galimybę pajusti kino esmę, kuri ir yra sapnas, tik matomas atmerktomis akimis.

Iš pradžių Weerasethakulo filmas primena naivaus tapytojo paveikslą. Čia yra mažas provincijos miestelis, supamas vešlios augmenijos, ligonine paversta mokykla, kurioje gydomi keista liga susirgę kareiviai. Jie kasė kažkokius pamatus ten, kur kadaise buvo istorinių didvyrių kapinės, ir visus ištiko miego liga. Dabar miegantys kareiviai guli didelėje palatoje. Jais rūpinasi gydytojai, lanko artimieji, o jauna mediumė atsakinėja į giminaičių klausimus – Keng gali įeiti į kareivių sapnus, paklausti jų apie mėgstamą sriubą ar slaptą meilužę. Mediumei padeda savanorė slaugė Džendžira. Ši pagyvenusi moteris imasi globoti kareivį, kurio niekas nelanko.

Živilė Pipinytė

Gyčio Lukšo filmų retrospektyva „Skalvijoje“

Gegužės 17 d. „Skalvijoje“ prasidės režisieriaus Gyčio Lukšo filmų retrospektyva, skirta jo 70 metų jubiliejui. Pirmąjį retrospektyvos filmą „Vakar ir visados“ (1984) pristatys pats režisierius. Retrospektyvos programoje – filmai „Mano vaikystės ruduo“ (1977), „Vasara baigiasi rudenį“ (1981), „Žalčio žvilgsnis“ (1990), „Mėnulio Lietuva“ (1997), „Duburys“ (2009). Įėjimas į seansus nemokamas.