Autorius: Živilė Pipinytė

Živilė Pipinytė

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Po „Emilijos iš Laisvės alėjos“ sukeltos masinės psichozės pradėjau daug atsargiau vertinti lietuvių žiūrovų sugebėjimą suprasti kiną. Todėl ir po Andriaus Blaževičiaus „Šventojo“ lietuviškosios premjeros pasigailėjau, kad minios nešturmuos salių, kuriose filmas bus rodomas. Gaila, nes tai kol kas bene vienintelė galimybė (išskyrus Kristijono Vildžiūno „Senekos dieną“, tik šio filmo personažas – kitos kartos ir socialinės padėties žmogus) pasižiūrėti į save. Blaževičiaus ir jo scenarijaus bendraautorių Teklės ir Marijos Kavtaradzių siūlomas veidrodis protingas. Jis nesako, kas yra gražiausias, patriotiškiausias ar kilniausias. „Šventasis“ priverčia pabandyti suprasti, kas yra nematomi žmonės. Nesvarbu, ar jie gyvena provincijoje, ar sostinėje, bet jų nepastebi nei valdžia, nei menininkai. Gal todėl ir jie patys nesijaučia gerai nei iš televizorių ekranų sklindančioje permanentiškoje tuštybės mugėje, nei savo ankštuose namuose. Nors filmo veiksmo laikas nurodytas tiksliai – 2008-ieji, kai pasaulį ištiko ekonominė krizė, „Šventasis“ diagnozuoja šių dienų Lietuvos fizinę, dvasinę būseną, įvardija tų nematomų žmonių troškimus ir nusivylimą.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Emilija iš Laisvės alėjos“

Gyveno kartą sovietų Lietuvoje mergaitė Emilija. Pokario metais jos akyse tėvus nužudė enkavedistai, bet užaugusi Emilija įgyvendino savo svajonę. Ji tapo aktore. Baigusi Konservatoriją mergina gavo paskyrimą į Kauno dramos teatrą. Tik atvykusi į Kauną, Laisvės alėjoje ji pateko į demonstraciją. Pabučiuota barzdočiaus ir nespėjusi susigaudyti Emilija atsidūrė KGB rūsiuose, kur ją užsipuolė tardytojas Leonas. Jam rūpėjo sužinoti, iš kur mergina turi seną sąsiuvinį su eilėraščiais apie laisvę. Nuo šios akimirkos Leonas persekios Emiliją kiekviename žingsnyje: seks, tardys, veš į psichiatrinę parodyti išprotėjusį poetą – buvusį rezistentą.

Teatre Emilija pamils maištingą režisierių patriotą (tą patį, kuris pabučiavo per demonstraciją), šis jai paskirs kovotojos už laisvę Emilijos Pliaterytės vaidmenį. Tačiau žiaurūs cenzoriai norės uždrausti spektaklį, kalbantį apie kraujais patvinusią pavergtą Lietuvą. Emilijos istorija baigsis nors ir dviprasmiškai, bet laimingai – mergina suvaidins Pliaterytę, mes teatrą, sužinos tiesą apie Leoną ir išvyks paskui mylimąjį į Sibiro platybes.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Tyla“

Martinas Scorsese sako, kad apie „Tylą“ („Silence“, JAV, Japonija, Meksika, Italija, Taivanas, 2016) galvojo kelis dešimtmečius nuo tada, kai į jo rankas pateko Shusaku Endo romanas, kuriame aprašyti dviejų krikščionių kunigų nuotykiai XVII a. Japonijoje. Rašytojas knygoje suformulavo klausimą, į kurį Scorsese bandė atsakyti ne viename filme. Tai Dievo tylėjimas žmonių kančių akivaizdoje. Jis skambėjo ir bene daugiausia kontroversijų sulaukusiame režisieriaus filme „Paskutinis Kristaus gundymas“, ir „Kundun“ , kuris man atrodo intymus bandymas suvokti Dievo buvimą.

„Tylos“ išeities taškas paprastas: du jauni kunigai jėzuitai Sebastiao Rodrigesas (Andrew Garfield) ir Franciskas Garupė (Adam Driver) 1640-aisiais vyksta į Japoniją, kad išsiaiškintų savo mokytojo Kristoavo Fereiros (Liam Neeson) likimą, mat Portugaliją pasiekė žinios, kad jis išsižadėjo tikėjimo, vedė japonę ir perėjo į budizmą. Pirmoji beveik tris valandas trunkančio filmo pusė rodo jaunų kunigų susidūrimą su neapsakomu žiaurumu, skurdu ir japonų krikščionių kančiomis. Iki kunigams slapta atvykstant į Japoniją, keli šimtai tūkstančių krikščionių ir juos į tikėjimą atvertę misionieriai jau buvo sunaikinti. Jie mirė nuo kankinimų arba išsižadėjo tikėjimo. Likusieji – žiauriai persekiojami. Tačiau kunigai laukiami – mažų kaimelių gyventojai išsaugojo tikėjimą Dievu, nors gal labiau pasakišku rojumi, kuris laukia jų po mirties.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Zero III“

Keista rašyti apie į tris dalis – „Geltoną“, „Žalią“ ir „Raudoną“ padalytą filmą, kurį autoriai skiria ateities kartoms, bet kurio pagrindinis veikėjas yra politiko lytinis organas. Naujausias Emilio Vėlyvio filmas „Zero III“ (Lietuva, 2017) pasakoja Andriaus Bialobžeskio suvaidinto personažo Bialobžeskio falo istoriją nuo tos akimirkos, kai jis pasirodo ekrane (tiesa, pridengtas moters burnos), politikui repetuojant rinkiminę kalbą apie Lietuvą, kurioje norisi gyventi, iki tos, kai, kruvinas ir įdėtas į plasikinį maišiuką, kažkurio veikėjo kišenėje pasuks tiesiai į prezidentūrą – galutinį kelionės tikslą.

Tačiau „Zero III“ veiksmas prasideda para anksčiau, kai svingerių vakarėlyje slapta padarytas prokurorę (Inga Jankauskaitė) kompromituojantis vaizdo įrašas patenka į įtakingos televizijos redaktorės (Rimantė Valiukaitė) rankas. Ši pareikalauja iš prokurorės 50 tūkstančių eurų. Moteris tokios sumos neturi, todėl pasiūlo reitingų apačioje atsidūrusiai Bialobžeskio partijai BBD nusipirkti įrašus, įrodančius jų konkurentų korupciją. Tada BBD galės paviešinti faktus tiesioginėje televizijos laidoje ir išgelbėti savo varganą situaciją. Politikai (Ramūnas Rudokas, Giedrius Savickas) šantažuoja juos remiantį ir STT sekamą verslininką (Ramūnas Cicėnas), gaminantį užkrėstus koldūnus, ir reikalauja iš jo jau 106 tūkstančių. Tokių ir panašių užuominų filme gausu. Įdomu, kaip jas supras ateities kartos.

Živilė Pipinytė

Linos Lužytės filmas „Amžinai kartu“

Vaikystėje rytais mane pažadindavo įprastas garsas: prieš išeidama į darbą mama valydavo dulkes nuo baldų. Girdėjau, kaip dunksi pakeliamos ir vėl padedamos į vietą vazelės, krištolo peleninė, žvakidės. Tai kartojosi kiekvieną rytą, todėl Linos Lužytės filmo „Amžinai kartu“ (Lietuva, Rumunija, 2015) heroję atpažinau iškart. Ji iš tų moterų, kurios nori, kad viskas aplink būtų tobula – namai, vaikai, vyras. Ji vienintelė žino, kaip visiems bus geriau, todėl siekia tai įgyvendinti, nekreipdama dėmesio į artimųjų norus. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų, kai moteris įlipa į vyro automobilį ir pradeda viską reguliuoti, Gabija Jaraminaitė įtikinamai vaidina moteriškų įsivaizdavimų ir spalvotų žurnalų tiesų įkaitę, kupiną kilniausių tikslų. Šeima atvyksta į koncertą bažnyčioje. Tačiau vyro ir dukters reakcija akivaizdžiai ne tokia, kokios moteris laukė. „Amžinai kartu“ – filmas apie nesusikalbėjimą, apie sienas, kuriomis atsiskiriame net nuo pačių artimiausių žmonių.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Naktiniai gyvuliai“

Madų kūrėjas Tomas Fordas kine debiutavo 2009 m. filmu „Vienišas vyras“. Tai buvo subtili Christopherio Isherwoodo romano ekranizacija. Antrojo filmo reikėjo palaukti. „Naktinių gyvulių“ („Nocturnal animals“, JAV, 2016) premjera įvyko šiemet Venecijos kino festivalyje, kur filmas buvo apdovanotas „Sidabriniu liūtu“ – Didžiuoju žiuri prizu. Tai taip pat ekranizacija: Austino Wrighto romanas „Tonis ir Siuzan“ JAV aukštai vertinamas, pas mus jis iki šiol nežinomas.

Fordas pats rašė scenarijų ir, matyt, norėjo kuo tiksliau išsaugoti kūrybos temą, kuri romane itin svarbi. „Naktiniai gyvuliai“ šią temą bando plėtoti trimis lygiais. Pagrindinė filmo veikėja yra Los Andželo dailės galerijos savininkė Siuzan (koks būtų šių dienų ambicingasis amerikiečių filmas be ypatingo Amy Adams meistriškumo?). Filmas prasideda fantasmagoriškais parodos atidarymo vaizdais, kuriuose užfiksuotos pusamžės nuogos moterys. Jų masyvūs, riebalų juostomis apdribę kūnai kartoja sporto sirgalių – šokėjų judesius. Tai pirmasis sluoksnis – Siuzan kasdienybė, susijusi su galerija, gražuoliu vyru Hatonu (Armie Hammer), šeimos finansine ir jausmų krize. Vakarėlyje dalyvaujantis moters draugas gėjus – gal menininkas, o gal menotyrininkas – atkreipia Siuzan dėmesį, kad šis pasaulis taip pat yra dirbtinis, ir pabrėžia, kad jame daug mažiau skausmo nei tikrame. Gal todėl galerijos ar Siuzan namų epizodams Fordas suteikia sarkastiško skambesio ir lynčiškų, net siurrealistinių atspalvių: tobuli interjerai, šaltos spalvos, agresyvūs šiuolaikinio meno kūriniai ir megapolio šviesos gali žadinti tik nerimą. Užtenka įsižiūrėti tik į Siuzan namuose kabančią nuotrauką, kurioje policininkas žolėmis apžėlusiame lauke taikosi į rankas pakėlusį meksikietį.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Atvykimas“

Kanadietis Denis Villeneuve’as – iš tų režisierių, kurie grumiasi su žanrų stereotipais. Grumtynių nugalėtojas ne visada aiškus. Filmams „Moteris, kuri dainuoja“, „Priešas“ ar „Sicario: narkotikų karas“ priklijuotos populiarių žanrų etiketės, manau, dažnai kliudė rasti savuosius žiūrovus. Bijau, kad taip atsitiks ir su „Atvykimu“ („Arrival“, JAV, 2016), kuris pristatomas dar vienu mokslinės fantastikos filmu apie ateivius. Tačiau ateiviai iš kosmoso – gana grėsmingos išvaizdos heptapodai – Villeneuve’ui yra tik pretekstas pasižiūrėti į žmogų ir sukurti filmą apie pasirinkimą.

Kita vertus, „Atvykimas“ pratęsia pastaraisiais metais kartu su Alfonso Cuarono „Gravitacija“, Christopherio Nolano „Tarp žvaigždžių“ ar Terrence’o Mallicko filmais vėl išryškėjusią intelektualios mokslinės fantastikos kryptį, kurią jau beveik visiškai užgožė naivios pasakėlės amžiniems paaugliams. „Atvykimo“ ateivių kosminiai laivai – daugybę asociacijų sukeliantys idealios formos juodi ovalai, apmąstymai apie kalbą ir laiką, melancholiška vaizdų poezija – lyg nuorodos į Stanley Kubricko „2001: Kosminę odisėją“. Tą artumą pabrėžia ir lėti, kartais sapną primenantys Bradfordo Youngo nufilmuoti kadrai, ir virš žemės paviršiaus lengvai plūduriuojantys kosminiai laivai.

Živilė Pipinytė

Iš „Scanoramos“ dienoraščio

„Scanorama“ – rudens festivalis, lyg paskutinis bandymas prieš artėjančias metų šventes priminti, kad rimtų ir gerų filmų vis dar galima rasti kino teatre, nors tamsiais ir ilgais vakarais į jį išsirengti vis sunkiau. Gal todėl šiemet festivalio rengėjai nusprendė pradžiuginti žiūrovus ne tik „Jamieson“ vitaminais, bet ir pozityviu kinu. Vadinamieji „good-feeling“ filmai paskutiniais metais vis dažniau atsiduria festivalių programose. Jų kūrėjai rodo gyvenimo nuskriaustus žmones, kovojančius su negandomis ar ligomis, kaip kas išmano, bet dažniausiai atsiduriančius tragikomiškose situacijose. Įtariu, taip norima pasakyti žiūrovui, kad filmas gali įkvėpti nelygioje kovoje su gyvenimu. Jei tai pavyko ypatingomis savybėmis nepasižymintiems ar net kvailokiems filmo personažams, pavyks ir jiems. Pavyzdžiui, Asapho Polonsky filmo „Savaitė ir viena diena“ veikėjai – pora, kuri prieš savaitę palaidojo nuo vėžio mirusį sūnų, rodomi rūkantys žolę, patenkantys į kvailas situacijas. Taip lyg ir bandyta pasakyti, kad gyvenimas tęsiasi nepaisant nieko, bet, mano galva, režisierius ir pats nesuvokė, kaip bandydamas sutaikyti žiūrovus su mirtimi jis tiesiog lėkštai konstatavo, kad gedulą kiekvienas išgyvena savaip.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Karalių pamaina“

Igno Miškinio filmo „Karalių pamaina“ (Lietuva, Latvija, 2016) veiksmas perkelia į brangią privačią ligoninę, neprieinamą didžiai daliai Lietuvos gyventojų. Ligoninė ištuštėjo didžiųjų metų švenčių išvakarėse. Šį ypatingą laiką medikai vadina karalių pamaina. Operatorius Rolandas Leonavičius ligoninę nufilmavo taip, kad ji primintų reklaminį klipą, skirtą ištroškusiems tylos ir visiškos ramybės. Tačiau tobulai tuščia erdvė nuolat kiša koją filmo veikėjams – jie „nelimpa“ prie gražių interjerų ir ligoninės švaros, todėl koridoriais, erdviu holu, palatose ar lifte juda taip, lyg būtų atsitiktinai čia užklydusios marionetės. Erdvė pabrėžtinai sterili, pagaminta pagal visas vadinamojo „euroremonto“ taisykles. Ji tokia negyva, kad, regis, savaime gali žadinti drastiškas veikėjų reakcijas.

Scenaristas Saulius Drunga ir Miškinis per Kalėdas ligoninėje paliko tik kelis personažus, kuriuos ir stebėsime visą filmą. Tai jaunas policininkas (Vainius Sodeika), saugantis nusikaltėlį – komos ištiktą nacių pagalbininką. Policininkas pirmąkart gavo tokią svarbią užduotį, todėl nepaliaujamai nervinasi, juolab kad, regis, viršininkai pamiršo ir apie jaunuolį, ir apie jo užduotį. Tai matydamas ligoninės apsaugininkas (Paulius Ignatavičius) visaip tyčiojasi iš policininko ir jo pareigos jausmo.

Živilė Pipinytė

1926–2016

Rugsėjo 23 d. Gdynėje Andrzejus Wajda pristatinėjo dokumentinį filmą „Wróblewskis pasak Wajdos“ („Wróblewski wg Wajdy“). Tądien dar neatrodė, kad didžiojo režisieriaus netrukus neliks. Tai filmas apie jaunystės draugą, iš Vilniaus kilusį dailininką, su kuriuo jie kartu mokėsi Krokuvos Dailiųjų menų akademijoje. Wajda prisipažino: supratęs, kad niekad negalės tapyti taip, kaip Wróblewskis, jis nusprendė mesti dailės studijas. Susitikimas nedidelėje Gdynės kino centro salėje buvo ypatingas – dieną prieš tai Gdynės kino festivalis pagerbė 90-metį švenčiantį režisierių – jį sveikino aktoriai, įvyko naujausio Wajdos filmo „Povaizdis“ („Powidoki“) premjera. Nors ir gana sunkiai judantis, Wajda kalbėjo tiksliai, jo frazės buvo logiškai išbaigtos, taupūs rankų gestai skatino įsivaizduoti, kaip jis elgiasi filmavimo aikštelėje. Jokio valdingumo, tik ryžtas pasiekti norimo rezultato, tiksliai suformuluotos užduotys bendradarbiams. Kaip ir jo filmai, Wajda įkūnijo lenkų inteligento etosą, erudiciją ir nepakantumą bet kokiai prievartai.