Autorius: Živilė Pipinytė

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Ekipažas“

Lakūnas Aleksejus Guščinas, kurį Nikolajaus Lebedevo filme „Ekipažas“ („Ekipaž“, Rusija, 2016) suvaidino gražuolis Danila Kozlovskis, yra doras ir nenori taikstytis su kvailais viršininkais bei jų beprotiškais įsakymais. Pavyzdžiui, Guščinas nevykdo vieno pasipūtusio kvailio noro skraidinti kyšį – du brangius automobilius, rizikuojant ne tik humanitarinės siuntos likimu, bet ir lakūnų gyvybe. Iš visur išmestas Guščinas grįžta pas tėvą – kadaise garsų lėktuvų konstruktorių. Šis priprašo vienų oro linijų direktorių priimti sūnų stažuotoju.

Filmo pradžia sužadina keistą jausmą, bet ir gana greit jį paaiškina. Guščinas elgiasi kaip tipiškas teigiamas sovietinio filmo herojus, tik jis veikia pakitusioje erdvėje, kurią jau ne kartą matėme šių dienų rusų kine. Tai spindinti naujais statiniais ir automobiliais turčių Maskva. Guščinas priešinasi ne tik tradiciniams sovietų kino piktadariams – biurokratams ar kvailiams, bet ir galingam aviacijos bendrovės akcininkui, korumpuotiems karininkams, kurių anų laikų filmuose nebuvo. Akivaizdu, kad ne vienam „Ekipažo“ žiūrovui tokio veikėjo sugrįžimas sužadins laikų, kai esą teisybę vis dėlto buvo galima rasti, nostalgiją.

Živilė Pipinytė

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Šių dienų kine režisieriui vis svarbiau turėti intelektualo, pavyzdžiui, kultūros antropologo, filosofo ar kulinarijos žinovo įvaizdį. Tada filmus ima gaubti ypatinga aura, neleidžianti abejoti kūrėjo išskirtinumu. Ji gaubia ir graikų režisierių Yorgosą Lanthimosą, kuris vadinamas vienu graikų Naujosios bangos pradininkų. Nežinau, ar ta banga egzistuoja iš tikrųjų, ar tai tik miklus festivalių kuratorių, siekiančių pristatyti kuo daugiau naujų reiškinių, triukas. Jaunų graikų kūrėjų filmų tema dažniausiai tampa kokia nors šiuolaikinės visuomenės problema arba yda – susvetimėjimas, yranti tradicinė šeima, jausmų baimė ar vyriškumo sąvokos transformacija. Problemai atskleisti dažnai naudojamas perdėjimo, banalios istorijos virtimo grotesku principas. Problema taip išdidinama, kad filmo realybė tampa vis labiau fantasmagoriška, o kūrinys įgyja alegorijos bruožų. Taip atsitiko Athinos Rachel Tsangari filme „Ševaljė“. Čia pažvejoti prabangioje jachtoje susirinkę vyrai pradeda žaisti žaidimą, kuris iš jų yra tobuliausias, ir taip įsijaučia, kad patys to nenorėdami atskleidžia silpniausias savo vietas. Visas filmas – nesiliaujantis pranašumo įrodinėjimas: lyginami įvairūs fiziniai sugebėjimai, santykiai su žmonomis ir artimaisiais, kraujo tyrimai ir, savaime suprantama, peniai – erekcija ar dydis. Tačiau tai, ką Tsangari gana monotoniškai įrodinėja visą filmą, glūdi paviršiuje, todėl „Ševaljė“ tapo ne dar viena šiuolaikinės visuomenės metafora, o greičiau pernelyg ištęstu anekdotu, kurio užtektų trumpametražiam filmui.

Živilė Pipinytė

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Kai 1985-aisiais Argentiną sudrebino Puccio šeimos skandalas, Pablo Trapero buvo paauglys. Suaugęs jis pradėjo rinkti medžiagą apie šeimą, kurios tėvas ir sūnūs vogė žmones, kankino juos savo namo rūsyje ir žudė, išpirką pasilikdami sau. Kiti šeimos nariai apie viską žinojo, bet apsimetė, kad nemato ir negirdi, kas vyksta namuose. Trapero gyveno netoliese ir prisiminė, kad dauguma kaimynų tikėjo Arquímedeso Puccio žodžiais, esą jis nekaltas. Teisme jis viską neigė.

Filme „Klanas“ (Argentina, Ispanija, 2014) Trapero tiksliai laikosi faktų ir rodo tik tuos nusikaltimus, kurie buvo įrodyti teisme, nors akivaizdu, kad jų buvo ir daugiau. Režisierius tiksliai įvardija visas žinomas datas, vardus ir pavardes, detales, tačiau nekuria tradicinio filmo apie nusikaltimą. Trapero nerodo gaudynių, policijos tyrimo, teismo proceso. Didžioji veiksmo dalis klostosi namuose: šeima tradiciškai meldžiasi atsisėdusi prie pietų stalo, giria motinos pagamintus valgius, tėvas padeda dukterims ruošti namų darbus. Atrodo, kad šios idilės negali sudrumsti niekas, net vonioje ar rūsyje slepiami surakinti žmonės. „Klanas“ – tai bandymas į blogį pažvelgti iš vidaus, suprasti tuos psichologinius mechanizmus, kurie priverčia paklusti tėvui ar bet kuriam autoritetui. Tai ir dar vienas pasvarstymas apie blogio banalumą, nors Arkimedą suvaidinęs Guillermo Francelle neįtikėtinai tiksliai atskleidžia to banalaus blogio dviprasmiškumą. Šeimos tėvas puikiai moka manipuliuoti ne tik savo vaikais, kuriems yra visokeriopo saugumo garantija. Vėliau paaiškės, kad tai apgaulė. Kai prokuroras pasiūlys visą kaltę prisiimti sau ir išgelbėti kitus šeimos narius, tėvas atsisakys. Tai vienas įsimintiniausių filmo epizodų. Jis leidžia maksimaliai priartėti prie to absoliutaus blogio, kuris ir domina filmo kūrėjus.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Vyrai muša tiksliau“

Lietuvių komercinis kinas pateikė staigmeną balandžio 1-ajai. Nauja Donato Barbvydo, Vidmanto Tadeušo ir Alvydo Šlepausko komedija „Vyrai muša tiksliau“ dar kartą įrodė, kad jauni lietuvių kino kūrėjai apdovanoti nepakartojamu humoro jausmu. Kaip jau įprasta, ir šis lietuviškas filmas reklamuoja ne tik specifiškas lietuviškas prekes bei paslaugas, bet ir nacionalinio atgimimo spiritus movens – pažangius lietuvių verslininkus bei jų liberalų požiūrį į kultūrą.

Pagrindinis filmo herojus – jaunosios kartos verslininkas Alfonsas (Marius Repšys) – turi problemų su savo seksualine tapatybe, mat jam patinka ir blondinės, ir blondinai. Ištikimi draugai Petras ir Povilas (Sakalas Uždavinys ir Arūnas Sakalauskas) nusprendžia jam padėti. Kartu su draugais Alfonsas vyksta medžioti į Lietuvos miškus kažkur Lenkijos pašonėje. Atvykę į pamiškės kaimą, išalkę draugai nusprendžia užkąsti kaimo užeigoje. Čia juos užpuola degradavę vietos gyventojai, kuriuos suvaidino lietuvių kino žvaigždės – Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius, Andrius Užkalnis ir Mantas Jankevičius. Draugai meniškai sutalžo užpuolikus ir pelno žavios blondinės Daivos (Edita Užaitė), kuri turi nuostabų balsą, bet priversta užsiiminėti striptizu pakelės bare, simpatijas.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Gautas iškvietimas“

Pastaraisiais metais tiesiog geometrine progresija pasaulyje ir pas mus daugėja beprasmiškų dalykų, daiktų, idėjų. Kelias dienas iš eilės LRT „Panorama“ reklamavo Kaziuko mugės „įvykį“ – 12 metrų medinį šaukštą. Kam jis reikalingas? Tam, kad būtų užfiksuotas dar vienas beprasmiškas Lietuvos rekordas? Panašių daiktų ar veiksmų galima pamatyti kiekviename žingsnyje, pavyzdžiui, visuomeninio transporto aikštelėse panašiai reklamuojasi plikai nusiskutusios garsenybės. Gal geriau tegu nueina į ligoninę ir pabendrauja su sergančiais vaikais? Netrukus akis pradės badyti kitas nereikalingas daiktas – raudonai pražydusi kėdė taps „Kino pavasario“ simboliu. Gal ir gražu, bet iš tikrųjų tai tik kičas, o jis visada saldžiai gražus, antraip nebūtų toks paklausus. Visokie kičo padirbiniai tik imituoja funkcionalumą, jų formos – perdėtos, vertė – niekinė. Toks pat ir Tado Vidmanto „Gautas iškvietimas“ (Lietuva, 2016) – apsimeta filmu, nors juo nėra. Tai tiesiog daugybė neva juokingų scenelių (iki išbaigto skečo dažniausiai jos neištempia), kurias sujungia personažai – vieno vargano policijos komisariato patruliai. Filmo veikėjai dažnai kreipiasi į kamerą, lyg parodijuodami lietuviškų televizijų „realybės šou“, kuriuose rodomi „reidai“ į buitinių nusikaltimų vietas ir gyvenimo dugne atsidūrę žmonės – alkoholikai, skandalistai, turintys psichikos problemų. Bet „24 valandų“ ar panašių laidų nežiūriu, todėl apie Vidmanto parodijos lygį negaliu nieko pasakyti. Epizodas, kuriame parodijuojamas kažkuris Emilio Vėlyvio filmas, paprasčiausiai nevykęs.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Sensacija“

Sunku nepritarti šiųmečiui JAV kino akademijos sprendimui: Tomo McCarthy „Sensacija“ („Spotlight“, JAV, 2015) pelnytai gavo geriausio filmo „Oskarą“. Paradoksas, bet šis aiškios koncepcijos ir struktūros, tiksliai suvaidintas filmas labiau primena klasikinį europietišką kiną, kuris, deja, pastaraisiais metais primiršo, kad gali formuluoti visuomenei svarbius klausimus, kelti opias temas, rodyti paprastus, bet tiesos siekiančius žmones.

Aktorius, prodiuseris, scenaristas, režisierius McCarthy ir kituose savo filmuose tyrinėjo kasdienybę, kurioje, kaip kad prieš „Sensaciją“ sukurtame filme „Batsiuvys“, staiga atsiranda jos įprastą tėkmę griaunantis veiksnys. „Sensacijoje“ tokiu tampa naujasis „The Boston Globe“ redaktorius Martinas Baronas (Liev Schreiber). Redakcijoje jo laukiama kaip ir kiekvieno naujo vadovo – tikintis, kad permainos nebus pernelyg skausmingos. Iš pat pradžių akivaizdu, kad jis „kitas“ – ne iš Bostono (neatsitiktinai dar XIX a. pabaigoje Henry Jamesas vieną savo romanų pavadino „Bostoniečiai“, pabrėždamas ypatingą miesto mitologiją) ir dar žydas. Kad jis svetimas, netiesiogiai prabils ir Bostono kardinolas, padovanojęs naujajam redaktoriui Katekizmą. Tačiau būtent Baronas, analizuodamas dienraščio potencialą, ir užčiuops svarbią temą, kuri iki tol atsidurdavo žinučių ar redaktoriaus apžvalgų skiltyse, kur fiksuojama, kad dar vienas kunigas nuteistas už lytinį priekabiavimą, įtartas pedofilija ir pan. Baronas mano, kad tai didelė tema ir paveda „Spotlight“ (lietuviškai, matyt, tai būtų „Dėmesio centre“) skyriui patyrinėti, kaip Bažnyčia stengiasi užglaistyti visus tuos skandalus, kaip su ja bendradarbiauja teismai, advokatai, politikai, policija ar paprasti tikintieji, noriai praryjantys teiginį, esą tai tik atskiri atvejai. Baronas įsitikinęs, kad tai – sistema. Jis nori, kad šią sistemą ir atskleistų žurnalistai. Prasideda darbas, kuris truks ilgai, o 2002 metais pasirodęs straipsnis sukels panašių tyrimų laviną visame pasaulyje ir atneš „The Boston Globe“ žurnalistams prestižinę Pulitzerio premiją.

Živilė Pipinytė

2016-ųjų Berlinalės laureatai

„Auksinis lokys“ Gianfranco Rosi dokumentiniam filmui „Fuocoammare“, manau, niekam nebuvo staigmena. Parodytas festivalio pradžioje, filmas iškart tapo kritikų favoritu, nors kalbėta, kad Meryl Streep uždraudė žiuri nariams skaityti kritikų vertinimus. Mačiusiems Venecijos „Auksiniais liūtais“ apdovanotą Rosi filmą „Šventasis greitkelis“, „Fuocoammare“ gali pasirodyti kaip šio tęsinys: panaši labirintiško klaidžiojimo po erdvę struktūra, išraiškingi personažai, nuosekliai formuluojama ir iš lėto auginama filmo ištarmė. Tik šįkart veiksmas nukelia ne į Romos aplinkkelį, o į Lampedūzos salą, kurią pirmą pasiekia pabėgėliai iš Šiaurės Afrikos. Režisierius dėmesį sutelkia į vietinius gyventojus. Berniukas Samuelis pasirodo jau pirmuosiuose kadruose, kai kartu su draugu darosi laidynes. Iš jų berniukai šaudys į milžiniškus kaktusus ir paukščius. Samuelis išmintimi dalijasi ir su režisieriumi, sakydamas, kad viską (taip pat ir laidynę) reikia daryti su aistra. Tai smalsus ir vikrus vaikas, todėl jis yra puikus režisieriaus palydovas. Berniukas tampa Lampedūzos gyventojų žvejų požiūrio į pasaulį, jų temperamento atspindžiu. Viena iškalbingiausių filmo scenų – Samuelis vakarieniaudamas taip meistriškai siurbia makaronus, kad negali atitraukti akių. Tik vieną kartą filme Samuelis sustings kaip įbestas, kai jo žvilgsnis susikirs su tokiu pat sustingusiu paukščiuko žvilgsniu.

Tokių išraiškingų kadrų, kurie įstringa, matyt, visam likusiam gyvenimui, filme yra ir daugiau. Tiesiog sukrėtė kadras, kai ką tik iš mirties išgelbėtas pabėgėlis žiūri į kino kamerą, o jo veide kaip ekrane atsispindi sudėtingi jausmai, bet galiausiai žvilgsnyje atsiranda nedrąsi viltis. Kad padėti tokiems žmonėms – visų pareiga, neabejoja kitas filmo personažas – Lampedūzos gydytojas. Filme jis pasakoja apie savo patirtį, kuri kartais būna ir siaubinga, kai reikia tirti jūroje nuskendusių žmonių lavonus. Samuelis filme yra gamta, gydytojas – gyvenimo išmintis ir civilizacija, jo pokalbiai su režisieriumi intymūs ir atviri.

Živilė Pipinytė

Pirmieji Berlinalės įspūdžiai

Pačią pirmą dieną, tik išėjusi iš Berlyno metro, anapus gatvės pamačiau angliškai parašytą šūkį: „Putinas nėra jūsų priešas“. Skubėjau į viešbutį ir nestabtelėjau sužinoti, kas ir kodėl pačiame Berlyno centre nusprendė agituoti už Rusijos „carą“. Kitą dieną šūkiais apklijuoto stalelio jau nebebuvo, o aš vis dėlto pavėlavau į atidarymo filmą – brolių Coenų „Šlovė Cezariui!“. Tačiau spėjau išgirsti apie filmą prieštaringų nuomonių. Vienus jis nuvylė, kiti sakosi pamatę gražų meilės kinui prisipažinimą.

Kaip yra iš tikrųjų, šį penktadienį galės įsitikinti ir Lietuvos žiūrovai, o kai rašau šias eilutes, festivalis dar tik įsivažiuoja. Kartais jo siūlymų margumynas atrodo perdėtas, kartais primena atsiminimų vakarą – festivalis pagerbia šiemet mirusius Davidą Bowie, Alaną Rickmaną, Ettore Scolą. Garsiojo „Berlinale Palast“ fojė stovi geltonos dėžės – čia renkamos aukos pabėgėliams, apie juos kalbėta net per „Šlovė Cezariui!“ spaudos konferenciją, kai vienas žurnalistas uždavė su Angela Merkel susitikti panorusiam George’ui Clooney klausimą, ką jis konkrečiai daro, kad padėtų žmonėms.

Živilė Pipinytė

Prasideda Tarptautinis Berlyno kino festivalis

Atidarymo filmas – brolių Ethano ir Joelio Coenų „Šlovė Cezariui“ – perkelia į 6-ojo dešimtmečio Holivudą. Amerikos kino sostinėje ar apylinkėse vyko ne vieno Coenų filmo veiksmas ir kiekvienąkart tai buvo gana išsamus vieno ar kito laikotarpio amerikiečių kino stiliaus tyrinėjimas. Naujojo filmo pavadinimas žada panardinti į garsiųjų „kolosų“ – istorinių filmų su šimtais statistų – pasaulį, nes 6-ojo dešimtmečio pradžioje Holivudas suprato, kad turi rimtą konkurentą – televiziją. Filme vaidina daug garsių aktorių ir žvaigždžių – George’as Clooney, Scarlette Johansson, Jamesas Brolinas. Lietuvoje jį bus galima pamatyti dar nepasibaigus festivaliui.

Berlyno kino festivalis kasmet priverčia pasijusti laiko duobėje, nes filmų daug ir greit supranti, kad gali nespėti pamatyti net pačių svarbiausių. Vis dar laikausi senų nerašytų taisyklių, todėl visada stengiuosi pasižiūrėti visus pagrindinio konkurso filmus, nes jie ir apibūdina festivalio veidą bei lygį. Patyrinėjus konkursinę programą akivaizdu, kad žiuri, kuriam šiemet vadovauja Meryl Streep, neteks nuobodžiauti. Juolab kad žiuri sudėtis taip pat gana marga – joje vokiečių aktorius Larsas Eidingeris, mūsų žiūrovams pažįstamas iš Olivier Assayso filmo „Zils Marijos debesys“, bet labiau išgarsėjęs vaidmenimis Thomaso Ostermeierio teatre; taip pat žiuri – aktoriai Clive’as Owenas (D. Britanija) ir Alba Rohrwacher (Italija), pernai Berlinalės „Sidabriniu lokiu“ už režisūrą apdovanota lenkė Małgorzata Szumowska, prancūzų fotografė Brigitte Lacomb, britų kino kritikas Nickas Jamesas. Jų sprendimas paaiškės kitą šeštadienį.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Ponas Trumbo“, „Laukimas“

Holivudas mėgsta ekscentriškus personažus. Scenaristas ir rašytojas Daltonas Trumbo buvo kaip tik toks. Jis neslėpė kairiųjų pažiūrų, buvo turtingas – su žmona ir trimis vaikais gyveno žavioje rančoje, scenarijus rašė gulėdamas vonioje ir mėgo išgerti. Viskas pasikeitė po 1947-ųjų, kai JAV Kongreso įkurta Antiamerikinės veiklos komisija pradėjo intensyviai ieškoti komunistų Holivude, Trumbo pateko jos akiratin ir į garsiuosius „juoduosius sąrašus“. Atsisakęs duoti parodymus Komisijai, Trumbo buvo nuteistas 11 mėnesių kalėjimo, jam buvo uždrausta dirbti Holivude. Scenaristas pateko į keblią padėtį, bet netrukus rado išeitį: jis pasirašydavo scenarijus svetimomis arba išgalvotomis pavardėmis. Šie scenarijai pelnė kelis „Oskarus“, kurių Trumbo dėl suprantamų priežasčių negalėjo atsiimti. Tačiau po išbandymų atėjo ir triumfo valanda. Visa tai ir rodoma biografiniame Jay’aus Roacho filme „Ponas Trumbo“ („Trumbo“, JAV, 2015).

Vienas niūriausių Holivudo istorijos puslapių jau buvo rodytas ne viename filme, iš kurių labiausiai žinomas gana pompastiškas Irwino Winklerio „Juodasis sąrašas“ („Guilty By Susspicion“, 1991). Aš labiau mėgstu Martino Ritto komišką dramą „The Front“ (1976) ir joje pagrindinį vaidmenį kūrusio Woody Alleno herojų, kaip tik ir skolinusį savo pavardę įtarimų komunistine veikla sulaukusiems scenaristams. Tačiau populiarių komedijų režisierius Jay’us Roachas akivaizdžiai nesirengia keisti biografinio filmo kanonų, jis mielai naudojasi kino kronikos kadrais, įterpia į filmą garsiųjų Trumbo filmų fragmentus, lakoniškai kuria vis tirštėjančią Šaltojo karo atmosferą.