Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Mykolo Saukos paroda „Pasijuntu stebimas kito“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Vilniuje einant Maironio gatve, porą savaičių pro „Titaniko“ langus mane stebi cementiniai žmonės, tarsi skenduoliai iš šimtmečio dumbliais apžėlusio garlaivio. Ne iškart ir pastebiu – toks įprastas tas maršrutas, ir meno kūrinių buvimas ten kasdieniškas. O juk visada reikia skubėti kažkur kitur. Bet cementiniai žmonės žvelgė primygtinai, jų negalėjau nepastebėti, tai ir užėjau.

„Pasijuntu stebimas kito“ – didesniu šriftu baigia parodos anotaciją Mykolas Sauka, kurio skulptūros mane čia ir atviliojo. Kaip Prospero Mérimée „Ilo Venera“ (1837), jos atgyja ir smurtauja – kol kas žvilgsniu, paskui – kas žino? Gal rasime salių prižiūrėtoją, neištvėrusį jų aistringo apsikabinimo? Mirtis cementiniame senatvės glėbyje – nieko erotiško. Ne ką švelniau su šiais žmonėmis elgėsi ir „gimdytojas“, kuris pasimėgaudamas aprašinėja savo veiksmus. Jis rinkosi ne taurias medžiagas, o šiukšles. Metalo atliekos virto karkasais, ant jų lipdėsi molis, tepėsi silikonas, gipsas, drėbėsi betonas kartu su „maloniu rūsio kvapu“. Tas kvapas dabar pasklidęs po „Titaniko“ salę, kurios dirbtuvinės autentikos nebegadina „tualetinės“ grindys – jas vasarą nulupo kita menininkė, Eglė Grėbliauskaitė. Išeina, kad Saukos kūriniai stovi ant jos kūrinio. Ant jo stovės ir visų kitų parodų objektai. Fundamentalus darbas.

Agnė Narušytė

Adaukto Marcinkevičiaus „Optimistai ir skeptikai“ bei Mariaus Baranausko „Laiko reportažai“

Adaukto Marcinkevičiaus ir Mariaus Baranausko parodas skiria Neris ir maždaug kilometro pasivaikščiojimas krantine. Jų gimimo datas skiria penkeri metai. Mirties – 35-eri. Abu buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai ir jos fotografijos sekcijos pirmininkai, tik skirtingu metu. Jų kūrybos laikas keletą metų sutapo, bet 1960-aisiais miręs Marcinkevičius liko įrašytas į atšilimo laikotarpį kaip pirmasis ryškus fotografijos meno kūrėjas, o Baranauskas fiksavo kintantį Lietuvos gyvenimą iki pat Nepriklausomybės pradžios. Todėl atrodo, kad jis – vėlesnių laikų fotografas. Gal niekada nebūtume apie juodu mąstę kartu, jei ne ką tik praėjusios vasaros sutapimas – tą patį mėnesį atidarytos parodos dviejose institucijose: Marcinkevičiaus – Nacionalinėje dailės galerijoje, o Baranausko – Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Ir dvi naujos knygos – plonesnė Marcinkevičiaus (išleido „Apostrofa“) ir storesnė Baranausko (LNM). Taigi ir parodos, ir knygos, ir patys autoriai tarytum prašosi sutalpinami į vieną straipsnį, ką ir darau.

Agnė Narušytė

Sharono Ya’ari „Miškų ir laukų pozityvai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Vasara baigėsi, laikraštis vėl leidžiamas, šiandien jau galima rašyti apie Ya’ari parodą „Laukų ir miškų pozityvai“. Ją apžiūrėjusi, perskaičiusi kuratorės Ievos Mazūraitės-Novickienės sudarytą katalogą ir dar keletą straipsnių, supratau, kad jį domina tie patys klausimai kaip mane: galimybė pamatyti laiką fotografijoje, tapatybės trapumas, savęs tėkmė tuščiose vietose ir niekio tvyrojimas pilnose, tirštuma ir gelmė plokščiame vaizde. Užmetusi akį į jo gyvenimo aprašymą (viskas yra internete: http://sharonyaari.com/index.php?gallery=0), radau trūkstamą ir nuspėjamą grandį: jis studijavo ne tik meną, bet ir filosofiją – iki magistro laipsnio. Artima siela kažkur ten, Izraelyje, kurio dykumos, santykiai su Palestina, teroristų sprogdinimai, kariuomenėje tarnaujančios moterys man yra kažkas labai svetima. Ir, kitaip nei Jeruzalėje, kur buvau vieną dieną, Tel Avive tikėjimo ženklai nepersekioja kiekvieno žingsnio. Sprendžiant iš Sharono Ya’ari fotografijų, ten tiesiog vyksta dabartinio miesto gyvenimas, užsidaręs modernistinėse „mašinose gyventi“. Jas ištinka tos pačios negandos kaip visur, tada jas reikia griauti ir perstatyti, pritaikyti šiems laikams. Ir nieko nėra gražesnio kaip tarp tų akmenų sodriai išsiskleidusi agava, smailiais lapais pradurianti betoną ir dykumą.

Agnė Narušytė

„Kultūros naktis“ senose ir naujose meno erdvėse

Šiųmečių „Meno celių“ kuratoriaus Jurijaus Dobriakovo užduota tema „Tikėjimas“ turbūt pakoregavo mano kultūros nakties maršrutą. „Įsikūrusi buvusio vienuolyno ansamblyje ir kitų sakralinių statinių apsuptyje, Vilniaus dailės akademija ir šiandieniniame pragmatinės kūrybinės ekonomikos pasaulyje yra savotiška tikėjimo bendruomenė“, – rašo kuratorius. Tikslu. Dar pridurčiau, kad ir „Titanikas“, kuriame veikia pagrindinė paroda, įsikūręs buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje – ji taip pat skleidė tikėjimą, tiktai – žemesnius visatos sluoksnius valdžiusiais dievukais.

Pastatų kūnuose įsigraužusios jų pirminės funkcijos, kurias išstūmė dailė, provokuoja tyrinėti tikėjimą, ypač – jo prieštaringumą. Viena vertus, tikėjimas aukštesnėmis galiomis prikelia iš buitinio letargo ir įkvepia nuveikti ką nors didingo. Kita vertus, kaip tik mūsų noru kuo nors patikėti manipuliuoja siekiantys susikrauti ekonominį ar/ir simbolinį kapitalą. Mokslo bendruomenėje tikėjimas diskredituotas dėl to, kad visų – ir kuriančių, ir griaunančių – tikėjimų pagrindas tas pats: atsisakymas tikrinti ir kritiškai vertinti faktus bei teiginius apie jų priežastinius ryšius, t.y. (ne)tikėjimą versti žinojimu. Tačiau menininkų bendruomenei tikėjimas būtinas, nes tik uždarius kritinį mąstymą galima nerti į tai, kas nepaaiškinama, kas be jokios priežasties sukelia ekstazę, nuskraidina mintis į tokias erdves, kurias analizuoti mėginantis protas sprogtų nuo dimensijų gausos. Kartais reikia bent mažyčio ir laikino tikėjimo, kad galėtum gyventi toliau. Čia ir padeda meno kūriniai, sukeldami energijos išlydžius pažįstamoje aplinkoje. Man tokiu tapo dar „Kultūros nakties“ išvakarėse priešais Šv. Onos bažnyčią aptiktas Tauro Kensmino (gausybės) ragas, iš kurio sklidęs diktorės Loretos Jankauskaitės balsas užliūliavo čia nuolat besigrūdančius turistus, nors jos pasakojamų pasąmoninių klajonių jie ir nesuprato. Ir turbūt tik meną kiek išmanantys praeiviai galėjo gėrėtis nuostabia koncepcijos ir formos derme – stačiakampė rago anga pavertė jį senoviniu televizoriaus kineskopu.

Agnė Narušytė

Pasivaikščiojus po mugę „Art Vilnius ’16“

Šiuose puslapiuose retai kalbame apie meno rinką, kūrinių kainas ir kūrėjų kelius norint „ten“ patekti. Priežastis – įdomiau mąstyti apie kūrinių reikšmes, jų patirtis, tai, dėl ko jie mylimi, perkami ir kolekcionuojami. Perkami ne vien dėl to – pataisysite. Tiesa, kai kam menas yra tiesiog investicija. Pinigai. Čia ir prasideda spėliojimai: kurie kūriniai nuvertės, kurių vertė išaugs? Prireikia ekspertų, kuriuos paprastai visi pamiršta...

Kaip tik ten kreipė mintis mugė „Art Vilnius ’16“, aną savaitę geltonais plakatais raginusi iš senamiesčio urvelių keliauti į menui svetimą vietą – „Litexpo“ parodų centrą. Mugė vyksta jau 7-ąjį kartą, taigi turi istoriją – galima vertinti. Nesu tokių renginių nei mėgėja, nei specialistė, galiu tiktai palyginti su knygų muge. Akivaizdžiausiai dvi mugės skiriasi publikos kiekiu – meno nenaudai. Todėl ir prekyba meno mugėje ne tokia intensyvi, nors pinigų sumos – gerokai didesnės, ir tai patvirtina faktą, kad meno pirkimas išlieka privilegijuotųjų reikalu, kitaip nei knygų. Toliau – renginių ir diskurso skirtumai: diskusijos, seminarai, pristatymai, performansai meno mugėje teužpildo vienintelę salę ir stendus, o knygų mugės renginiai teka keliais paraleliniais srautais visuose parodų rūmuose, kartais net įsibraudami į administracines patalpas, ir publika mėgina aplėkti viską vienu metu nenustygdama vienoje vietoje. Bet šįkart meno mugėje buvo ir naujovė – edukacinė programa „Tarp kūrėjų“, leidusi žiūrovams pasitikrinti dailės istorijos žinias protmūšyje, išmėginti kūrybines galias dizaino, grafikos, knygrišystės, akademinio piešimo, akvarelės, mozaikos, architektūros, net sapnų gaudyklių dirbtuvėse. Ir dar: meno mugės diskusijose aptarinėjami meno rinkos klausimai, kurie knygų mugėje tėra nepastebimas fragmentas. Tose diskusijose teko pabuvoti ir man – vienoje, apie Vidurio Europos meno rinką, dalyvavau, kitos – apie meno kūrinių kainas – klausiausi. Net ir per daug nesidomint, rinkos terminai braunasi į galvą, jos mechanizmas aiškėja.

Agnė Narušytė

Pasibaigusios Dano Aleksos parodos „Iš...ti langai“ galerijoje „Artifex“ motyvais

Kartais taip būna: penktadienį parodoje prisižiūri išdaužytų langų; tą patį vakarą po tavo langais kažkas tyčia sulaužo du konteinerius – ne bomžai, šiaip chebrytė linksminasi poškindama plastmasę; pirmadienį randi, kad sugurinto stotelės stiklo faktūra sušvelnino reklamos teiginius, kurie dabar su tavim kalbasi lyg žuvys po ledu. Jei ne šie įvykiai, tikriausiai Dano Aleksos parodą „Iš...ti langai“ tektų praleisti, nes ji jau pasibaigė – į „Artifex“ galeriją užsukau paskutinę dieną. Bet dabar jau nebegaliu apie tai nerašyti – smurtas, kuris gyvenime atrodo tiesiog kaip neabejotinas blogis, parodoje blyksteli netikėtomis briaunomis. Bet juk į galeriją išdaužytus langus Aleksa sunešė kaip tik iš gyvenimo... Kaip čia yra?

Įvairiais laikais skirtingose vietose įvykdyto smurto atvejus menininkas tyrinėja kaip nuo žmogiškų aistrų atitrūkęs mokslininkas. Ir tarsi Juliaus Greimo palikuonis surašo juos į semiotinį kvadratą, kuris čia įgyja tikro ir negailestingai išdaužto lango pavidalą. Dar sveikuose trijuose segmentuose – lyg muziejinėje vitrinoje – eksponuojamas lauko špatas, degto molio plyta ir bazaltas kartu su enciklopediniais šių uolienų aprašymais ir smurto istorijomis. Patys langų daužymo įrankiai taip pat suskilę – jau atidirbę, atvėrę savo žaizdas, savo vidurius, tarsi tik tam, kad galėtume savo akimis įsitikinti, ar tai, kas parašyta apie jų sandarą, yra tiesa. Kitaip tariant, aprašai kviečia mus perimti neutralų tyrinėtojo žvilgsnį ir žiūrėk – vaizduotė jau teka mineralinėmis gyslomis, laipioja magminėmis intruzinėmis ir efuzinėmis uolienomis, gyvena molio ir smėlio nuosėdų sluoksnius kaupusių prieledyninių ežerų laiku, stebi, kaip vandenynų gūburiuose auga žemės pluta.

Agnė Narušytė

Inauguracinis savaitgalis Nidos meno kolonijoje

Savaitgalio kelionė į Nidą buvo pertrauka. Dabar, kai apie tai rašau Vilniuje, priešais mano atvirą balkoną Gėlių gatvėje statybininkai apkalinėja lentelėmis kupolą, kurį paskui uždengs šlaitiniu sinagogos stogu – tuk tuk, tuk tuk, bam bam bam, tuk tuk, džyru džyru, barkšt – tuk tuk (ištiktukai beviltiškai nutolsta nuo tikrojo garso). Aidas viską trigubina mėtydamas tuksenimus į gretimų pastatų sienas. O aš tapenu klavišais. Netikėtai kažkas Sodų gatvėje ima mums pritarti mušdamas būgneliais džiazo ritmą. Tylusis mano kleksėjimas, laukinis būgnelių bumbsėjimas ir skardusis plaktukų poškėjimas susijungia į bendrą darbo koncertą. Vasaros pabaigoje iš jo bus pagamintas naujutėlaitis stogas su kupolo paslaptimi ir krūvelė straipsnių, gal net knyga apie „Post Ars“.

Taip ir darbuojamės pasikaukšėdami, kol neįsijungia šlykščiai šaiži Vyrų krizių centro signalizacija – kad juos velniai! Tenka viską mesti ir bėgti į akademiją. Ten – mokslo metų pabaigos šišas, begalinis studentų baigiamųjų darbų skaitymas, gynimų komisijos, recenzijos ir reglamentai. Galva ištinsta nuo svetimų tekstų ir privalomai kritiško požiūrio į juos. Pasiilgstu ką nors paskaityti nekritiškai, tiesiog šiaip sau... Ir gal kaip tik todėl, priešingai nei reikėtų tokiu įtemptu metu, būrelis darbuotojų ir studentų susigundė Nidos meno kolonijos pasiūlymu nuvykti į „Inauguracinį savaitgalį“ – naujojo korpuso atidarymą ir institucijos penkmečio paminėjimą. Tikėtasi minios, bet tik nedaugelis galėjo sau leisti pertrauką. Taigi nušokę nuo konvejerio sulėtintai atlikinėjome Nidos ritualus – maudėmės smaragdiškai skaidrioje jūroje, vaikščiojome po nuščiuvusį mišką tarsi po stop kadrą, kurį animavo tik ulbanti erdvė.

Agnė Narušytė

Eglės Budvytytės paroda „Riedlenčių malda, arba Kakta žemiau širdies“ Šiuolaikinio meno centre

Pavydžiu šokėjams – jie gali išrašyti save tiesiogiai, pačia nuo įtampos virpančio kūno medžiaga, neieškodami tarpininkų žodžių, kurie, prieš virsdami kūnu, dar pareikalauja sugalvoti mintį. Įtempi smegenis ir – žiūrėk – kūnas jau suglebęs kėdėje, neberašo, o tavo vidinė tikrovė lieka kažkur anapus. Gal jos nė nebuvo.

Tačiau tai, į ką žiūriu Šiuolaikinio meno centre, nėra šokis, bent jau ne muzikos plaikstomo kūno rašmenys, nes ir muzikos nėra. Čia – Eglės Budvytytės paroda „Riedlenčių malda, arba Kakta žemiau širdies“. Tarp Briuselio ir Amsterdamo gyvenančios menininkės Vilniuje atrinkti devyni žmonės (Tomas Dapšauskas, Raima Drąsutytė, Lema Lungytė, Viktoras Michnevičius, Greta Petrovskytė, Andrius Pulkauninkas, Matas Saladžius, Kristina Aglaja Skaldina, Povilas Šimonis), kai kurie – profesionalūs šokėjai, kas vakarą šeštą valandą atlieka ritualą: įtempia ir atpalaiduoja vienas kito raumenis, suminkštėjusiais kūnais šliaužia salėmis ir koridoriais, susikabindami į trijules ar dvejetus tampa laikinais padarais, palindę po juodu patiesalu kontrapunktu praslysta pro Joso de Gruytero ir Haraldo Thyso parodą „Baltas suprematizmas“, keisdami formą įsmunka į tarnybines patalpas, ropoja laiptais žemyn kartu nusitempdami ir žiūrovų vorą, užsikniaubę ant riedlenčių grįžta į vestibiulį, iš kur vėl ropščiasi į viršų, kol galiausiai užlipę mediniais laiptais dingsta danguje. Taigi šis septynetas ne šoka, o patiria pastatą visu kūno paviršiumi. Veiksmo esmė aprašyta jau parodos anotacijoje, o jei kam dar būtų neaišku, tereikia išklausyti septyniais balsais atliekamą maldą, kurios žodžiai ne tik riedlentiškai raižo erdvę, bet ir formuluoja mintį: kūnas ant lentos, matuoju atstumus, pusiau kirmėlė, pusiau siurblys, pusiau kažkas...

Agnė Narušytė

Nerijaus Ermino instaliacijų paroda „Septynios dienos iki nakties“ galerijoje „AV17“

Nors Nerijus Erminas pristato dvi instaliacijas, galerijos „AV17“ architektūra jas sujungė į vieną patirtį. Anotacijoje kalbama apie kasdienių daiktų slepiamas reikšmes, „kurių iš tiesų nėra“, prisidengiant jau gerokai nudėvėta simuliakro sąvoka – tegu filosofas Jeanas Baudrillard’as paaiškina, kodėl apčiuopiamų daiktų ir vaizdų gausa tik stiprina jausmą, kad tikrovę darosi vis sunkiau apčiuopti. Sąvokų orientyrai galbūt padeda į šalia Aušros vartų esančią galeriją netyčia užklydusiam turistui, čia neradusiam įprastų meno kūrinių, – padeda pateisinti žemais laiptų skliautais ir įėjimų arkomis nubruožtą viršugalvį ir įsigytą gumbą. Tačiau mes atmeskime visa tai – daiktų pokalbiai šioje vaiduoklių erdvėje veikia kitaip. Ypač kai būni su jais vienas (ar beveik vienas) rūsyje.

Viršuje sukonstruotas daiktiškas memento mori. Nedidelėje užkulisinio kambario erdvėje dominuoja tarp stiklų įspraustas kaukolės piešinys. Pamačiusi kiauše pramuštą didoką skylę, mintyse jai pritaikau į sieną atremtus pagalius – du plonus metalinius ir vieną storą cementinį, lyg būčiau nusikaltimą tirianti detektyvė. Aišku, nustatyti tikrąjį nužudymo įrankį – ne mano nosiai, bet ne tai svarbu. Įdomiau, kad kaukolė sena – seniai įvykusio mirties fakto liudijimas, nežinia kieno mirties, nuasmenintos, abstrakčios. Prisimenu, kaip prieš keletą metų vykusios akcijos „Darom“ metu miškelyje prie Rasų kapinių grėbstydamos lapus su drauge atidengėme negiliai užkastus palaikus – tai buvo išardytas žmogaus kūnas, švarūs kaulai, tarsi nuvirti puode. Apėmė tikra „detektyvinė karštinė“. Atvažiavę policijos tyrėjai nuvylė pasakę, kad čia tikriausiai perlaidojimas, taigi – seni kaulai, sena mirtis. Jaudulys atlėgo. Kažką panašaus pajutau ir tyrinėdama viršutinę Ermino instaliaciją „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“ – šiurpus perspėjimas apie būties laikinumą nugrimzdo į praeitį.

Agnė Narušytė

Pokalbis su Krzysztofu Stanisławskiu apie lenkų animacijos parodą „Kartą gyveno“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Šiemet minime svarbaus Lenkijai įvykio 60-ąjį jubiliejų, nes jis žymi labai trumpą laikotarpį po stalinizmo, gal kokius dvejus metus, kai komunistų partija šiek tiek atpalaidavo kontrolę. Žmonės patikėjo, kad įmanoma gyventi laisvai, kad valdžia liberalėja ir nebebus politinio spaudimo. Tai labai smarkiai paveikė kultūrą. Prasidėjo trys labai svarbūs reiškiniai. Pirmasis – tai Lenkų kino mokykla. 1957 m. Andrzejus Wajda Kanuose laimėjo specialų žiuri prizą už filmą „Kanalas“ ir tai buvo tarsi naujo reiškinio Lenkijoje manifestacija. Antrasis – tai Lenkų plakato meno mokykla, o trečiasis – Lenkų animacijos mokykla. Bet antrasis ir trečiasis reiškiniai buvo labai susiję, nes tokie menininkai kaip Janas Lenica ir Walerianas Borowczykas buvo puikūs plakato kūrėjai, ypač Lenica, visą gyvenimą visame pasaulyje garsėjęs kaip plakato meistras. 1959 m. jis emigravo į Prancūziją, po to į Vokietiją ir dėstė dizainą daugelyje aukštųjų mokyklų, įskaitant Kaselio universitetą ir Berlyno dailės akademiją. 1956 m. prasidėjo Lenkų animacijos mokykla, pirmasis to judėjimo filmas „Kartą gyveno“ tapo ypatingos animacijos rūšies pradžia: tai buvo lyg esė, lyg vaizdų ir muzikos koliažas, filosofinis eskizas be scenarijaus, be specialios kino studijos įrangos; tai buvo lyg anekdotas, pokštas. Bet taip pat tai buvo labai geras meno kūrinys ir tuo laikotarpiu Lenkijoje tokį dalyką buvo gana nesunku padaryti, nes šitie jauni vyrukai, Lenica ir Borowczykas, sutiko dar vieną vaikiną iš Lenkijos prodiuserių asociacijos ir jam pasakė: turime idėjų. O tas kitas vyrukas sako: gerai, darom. Jokių problemų. Neturite scenarijaus? Dar geriau. Ir per tuos trejus metus jie sukūrė tris labai svarbius filmus: minėtąjį „Kartą gyveno“, „Atlyginti jausmai“ („Nagrodzone uczucia“ / „Requited Sentiments“) ir „Namas“ („Dom“ / „House“). Tokia ir buvo pradžia. Tai buvo tikra revoliucija, nes niekas nemanė, kad įmanoma padaryti kažką tokio – labai modernaus, labai paprasto, bet labai gero. Pagaliau juk lenkų animacijos tradicija buvo labai stipri. Ji prasidėjo dar XIX a. 9-ajame dešimtmetyje lėlių ir vaikiškų piešinių filmais. Tiesą sakant, Antrojo pasaulinio karo metais Stefanas Themersonas, vėliau dirbęs Londone, kūrė avangardinę animaciją. Bet man svarbiausias momentas buvo Lenicos ir Borowczyko filmas, tad nuo jo ir pradėjau.