Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Eglės Vertelkaitės paroda „Titanike“

Moiros: viena verpia, kita matuoja, trečia kerpa. Jų rankose – mūsų gyvenimų siūlai. Verpėja Klotė tiekia tai, kas yra. Skirstytoja Lachesė įvertina, kas buvo. Nepermaldaujamoji Atropė vilioja ir gąsdina tuo, kas bus. Jos – negražios moterys nuo monotoniškų darbų deformuotais kūnais, bet neįveikiamai protingos, o tokių niekas nemėgsta. Gyvendamos požemiuose jos valdo visa, kas yra, – net ir aukštybėse. Todėl jų bijoma kaip kokių raganų, o niekadėjai jomis prisidengdami kratosi atsakomybės – juk moiros viską nulėmė, aš tik įrankis. Lietuviškos moiros – tai Likimas ir Laima, du perdėm pozityvūs personažai (Likimui nulėmus, kažkas vis dėlto lieka). Tad Eglė Vertelkaitė kalbina graikiškas ir romėniškas deives, kurių pavadinime slypi memento mori (Laima tai nuslepia).

Agnė Narušytė

Jurgos Barilaitės paroda „Vitrinoje“

Dar taip nebuvo, kad parodą norėtųsi išsinešti su visa galerija. Mat galerija „Vitrina“ visai mažytė – keturi mediniai stendai buvusiame „Dailės“ kombinate, kur dabar menininkai turi dirbtuves. Vienas jų – Dainius Liškevičius, pastebėjęs dar neišnaudotą ekspozicinės erdvės variantą. Sovietmečiu tokiuose stenduose būdavo ant drobės prisegami darbo pirmūnų portretai, įstaigoje etatą turinčio dailininko dailiai išrašyti sveikinimai ar eilėraščiai ir t.t. Į juos žvilgteldavome nebent trypčiodami prie uždarytų viršininko kabineto durų. „Dailės“ kombinato stenduose galbūt puikavosi čia gaminamos taikomosios dailės pavyzdžiai – nežinau, anais laikais čia neužsukdavau. Šiaip ar taip – oficialioji kultūra. Dabar – savanoriškas žingsnis į paribius. Juos tyrinėti ypač įdomu, kai kuratorius – Dainius Liškevičius, buities materijoje ir formose sugebantis įžvelgti geismo mašinas, prarasto pasaulio užuomazgas, gatavus muziejus.

Šiuo metu veikia jau antroji galerijos paroda – Jurgos Barilaitės „NANA NANANAANA“. Per atidarymą ji tuos „na na na“ dar ir dainavo, tiksliau – rėkė iš visų būties gelmių, drebindama vitrinų stiklus ir vitražinius laiptinės langus. Žodžių buvo ir įvairesnių – „ye ye ye“, „da da da da“, „ra ra ra ra“, grojo magnetofonas, pučiamieji ir mušamieji. Stasys Bonifacijus Ieva ant monetų tapė miniatiūras, tuo pripažindamas ir šią naujamiesčio galeriją kaip tikrą.

Agnė Narušytė

Dainiaus Liškevičiaus retrospektyva galerijoje „Trivium“

Vasario 16-ąją pas Aistę Kisarauskaitę vyko Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos atidarymas, skirtas „jau įvykusiai“ jo gimtadienio datai: 2017-01-17. Pradedu skaičiais, nes jie visada magiški, o ypač šio menininko parodų ir gyvenimo koncepcijoje – ir išrašytieji, ir nutylėtieji.

Susirinko Vilniaus šiuolaikinio meno kūrėjai ir bendradarbiai – tikrieji Žmonės, kuriuos išvardijus nebeliktų vietos rašymui apie pačią parodą. Jų šešėlius fiksavo iš dėžutės „Romeo y Julieta“ padarytas fotoaparatas, tiesa, pagaudamas tik neįžiūrimus trikdžius, kūnų sukeltus retrospektyvos šviesoje. Pašnibždomis nubalsavome, kad Stasio Bonifacijaus Ievos pasirodymas patvirtino galerijos „Trivium“ tikrumą. Šįkart jis atsinešė siuvinėta staltiesėle uždengtą padėklą, ant kurio buvo išardytas laidinis telefonas ir plėšomas kalendorius su raudona data. Nors laido nebuvo, Bonifacijui Ievai kažkas vis skambino ir skambino sveikindami Nepriklausomybės dienos proga. Aistė Kisarauskaitė perskaitė Aistės Paulinos Virbickaitės parašytą universalią kalbą atidarymams (ją visada galima rasti 7md.lt meno projektų skyrelyje). Kalba ir paroda, kaip ir asmenybių vardai, atitiko tobulai.

Agnė Narušytė

Indrės Šerpytytės paroda „Patyrimo nebuvimas“ Šiuolaikinio meno centre

Štai jau trečias mano pamatytas Britanijoje gyvenančios menininkės Indrės Šerpytytės kūrinys. Pirmasis tamsoje sustingusių daiktų fotografijomis kalbėjo apie paslaptingą tėvo žūtį („Tylos būvis“ / „A State of Silence“, 2006). Antrajame tarp pavadinime įrašytų datų „(1944–1991)“ sutilpo trys pokario istorijų ir jų atminties tyrimai (2009–2015). Trečiasis – „2 spalvos sekundės“ – pristatytas Šiuolaikinio meno centro parodoje „Patyrimo nebuvimas“. Šiuos skirtingus kūrinius sieja traumos tema, tiksliau – įtampa tarp žinojimo, kas įvyko, ir suvokimo, kad per atstumą neįmanoma to patirti. Šįkart tą būseną, kai „ištinka stabas“, išreiškia penki stačiakampiai gretasieniai, surikiuoti tamsioje salėje tarsi sovietiniai daugiabučiai, švytintys spalvotais langais. Tokios abstrakcijos, sakoma anotacijoje, dviem sekundėms pakeitė internete rastų ISIS egzekucijų fotografijas, mėginant jas atidaryti kompiuteryje. Liko tik vaizde dominavusi spalva. Taigi – gličas, skaitmeninė sistemos klaida, menininkės paversta klausimu.

Agnė Narušytė

Juliaus Juzeliūno šimtmečiui skirta paroda Nacionalinėje dailės galerijoje

Visuomenei pristatyta basanavičių galerija tarsi rodo, kad paminklo galimybės išsisėmė, užstrigo blogiausiose praėjusio šimtmečio pradžios tradicijose. Bet taip nebūtinai turi likti. Konkurse dalyvaujantiems menininkams ir komisijai siūlau aplankyti parodą „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“. Ten pilna idėjų šiuolaikiniam paminklui. Jas siūlo kompozitorius Šarūnas Nakas, todėl iškilią praeities asmenybę galima sugroti, suvaidinti, ragauti ar timptelėti už kaklaraiščio. Naftalino – nė kvapo.

Iki šios parodos Julius Juzeliūnas man buvo beveik vien pavardė. Jis nebuvo mano kompozitorius. Mano kompozitoriai yra Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė, pats Šarūnas Nakas. Kai kuriuos radau humoro ir informacijos lydinyje – Juzeliūno „periodinėje elementų lentelėje“. Muziejinius pasakojimus apie mokinius ir mokytojus paprastai praleidžiu. Čia jie tiesiog įteka į smegenis. Juzeliūno mokykla išskleidžiama dviem „moksliškais“ brėžiniais, turinčiais potekstę: kultūra yra ne kas kita kaip žinomų cheminių elementų junginiai. Vienas junginys, vėliau parodoje įvardijamas kaip „Juzeliūno akordas“, susidaro per daugybę mutacijų iš tokių tolimų elementų kaip Ferencas Lisztas ir Piotras Čaikovskis. Bet Juzeliūno knygoje „Akordo sandaros klausimu“ kalbama ir apie tokias pirminės materijos formas, kurioms neužklijuosi pavardės etiketės. Tai – liaudies dainose išsaugotos senosios indoeuropiečių ir baltų muzikinės struktūros.

Agnė Narušytė

Eglės Ridikaitės paroda „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Per Eglės Ridikaitės parodos atidarymą juokavom, kad 2016-ieji buvo grindų metai, bent jau „Titanikui“. Pirmo aukšto sales betonu užliejo Eglė Grėbliauskaitė, antrame liko tos pačios plytelės, bet oi kaip jos pasikeitė, kai Ridikaitė ant sienų iškabino Vilniaus grindis (kuratorė Vilma Mačianskaitė). Žinoma, ne pačias grindis, o jas vaizduojančias drobes. Ir ne bet kokias, o gražias arba, kaip pati Eglė įvardijo parodos pavadinime, „kultūringas“ grindis, laiptinėse išklotas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų. Tuomet kaip tik ir išpopuliarėjo mozaikinės grindys. Jos buvo ir antikinės Romos prisiminimas, ir modernizacijos pasekmė.

Apie tai galima pasiskaityti Dalios Klajumienės knygoje „Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų dekoro elementai: nuo klasicizmo iki moderno“ (VDA, 2015). Mokslininkė ir menininkė vaikščiojo po laiptines tuo pat metu, dalijosi radiniais. Knygoje grindų skyrius – paskutinis. Kaip pripažįsta knygos autorė, grindis iki šiol mažai kam rūpėjo tyrinėti, nors kaip tik jos dažnai nulemdavo ir kitus puošybos elementus. Iš tiesų grožėdamiesi pastatais žiūrime į viršų, akimis iščiupinėjame langų formas ir stiuko lipdinius, įsimename siluetus, o į grindis užmetame akį tik tada, kai reikia nusivalyti kojas, ar už ko nors užkliuvę. Beje, Klajumienės knygoje radau šiuo požiūriu intriguojančią citatą – XIX a. prancūzų menotyrininko Henry Havardo rekomendacijas renkantis grindų ornamentiką: „Pagaliau, sveikas protas reikalauja, kad [grindų] piešinys būtų plokščias, tai yra, kad atrodytų kaip vientisas paviršius, o ne imituotų kubus arba iškilimus, kaip kartais nutinka. Iš tiesų, nėra nieko nemalonesnio, kaip statyti koją ant akivaizdžių nelygumų, kurie jus sužeistų, ir jūs rizikuotumėte parkristi, nors jie [nelygumai] tebūtų nevykęs ir kvailas melas.“ (p. 531) Taigi net puošniausios grindys turi būti padarytos taip, kad galėtum eiti į jas nekreipdamas dėmesio. Ir vis dėlto...

Agnė Narušytė

Rašau lėktuve, virš debesų. Jo triumai, daiktadėžės virš galvų ir krepšiai po kėdėmis prikimšti dovanų. Kas netelpa – keleivių paltų kišenėse. Visi čia supakuoti žmonės naršė parduotuves, ėmė, čiupinėjo, apžiūrinėjo, uostė daiktus, kurių šiaip nepastebėtų, vertino: o gal? Gal šitie žiūronai nustebins tavo tetą, kuri jaunystėje žiūrėdavo į žvaigždes, o dabar temato pinigus ir tabletes? O šitas žaidimas „Hario Poterio“ žinovams – gal jis patiks tavo sūnėnui? Jau matai, kaip jis juokdamasis skaito klausimus, jau imi ir... padedi atgal. Jie nė neįsivaizduoja, kad visas septynias knygas galima perskaityti daugiau nei septynis kartus. Sūnėnui čia nebus ką veikti. Ir taip – nuo vieno daikto prie kito. Mėgini išsigalvoti poreikį, sugeneruoti kito svajonę iš padrikų prisiminimų ir nuogirdų.

Pro langą spoksodama į lėtai slenkančią debesų plynę prisimenu pirmąsias Kalėdų dovanas, tėvų sumedžiotas tuščiose parduotuvėse: krypuojantį ančiuką, kaladėles, plastmasinį kosmonautą. Kiekvienas daiktas būdavo įvykis. Ypač delno dydžio šuniukas juodu kailiuku. Spintoje jam įrengiau namelį ir kambarys tapo mišku, kuriame gyveno iš kankorėžių padaryti ežiai ir raganos. Visai žiemai pakako nuotykių.

Agnė Narušytė

XVI Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė „Nomadiški vaizdai“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Nomadai, rizomos ir labirintai jau tapo kultūrine mada. Žiniasklaidos diskursui pritaikyta Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofija ragina nebe maištauti, o pramogauti. Klajonės kažkieno nubraižytu taku be tikslo ką nors naujo sužinoti, prisiminti ar apmąstyti šiems laikams tinka. Minotauras apdairiai nužudytas. Pasistengiama, kad už kiekvieno posūkio lauktų staigmena. Ir kad išėjimas būtų randamas be Ariadnės siūlo, jau seniai sutrūkinėjusio keliaujant po interneto svetaines, dirbtuves, virtuves ir sandėliukus.

Tokia schema paranki parodoms, neperšančioms nei požiūrio, nei tezės apie meno padėtį, nepretenduojančioms apibendrinti, nes to padaryti dabartiniame nuo informacijos sproginėjančiame pasaulyje nebeįmanoma. Pamačiusi Vilniaus tapybos trienalės anotacijoje sąvoką „labirintas“, prisiminiau prieš dvejus metus tuo pačiu metų laiku Šiuolaikinio meno centre veikusį Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“, kuris mane tebevedžioja sąmonės vertikalėmis ir Žemės erdvėlaikiais. Tačiau tokie kūriniai atsitinka itin retai, jų patirtį reikia suskliausti kaip išankstines nuostatas. Žinodama, kad dvylikos šalių tapybos dabarties labirintą konstravo Linas Liandzbergis, nusiteikiau smagiam nuotykiui – ir neapsirikau.

Agnė Narušytė

Juozo Budraičio paroda „Mano Paryžius“ tarp Vilniaus ir Kauno

Anąkart užsiminiau apie nostalgiją ir štai vėl.

Rašymas parodai jau užsidarius, kol ji keliauja į kitą miestą, atitinka Juozo Budraičio fotografinių reminiscencijų paralaksą. Paryžiaus gatvių nuotraukos tampa menu pasaulio santvarkai pasislinkus taip, kad nebelieka mus nuo to miesto skyrusios sienos. Ten nukeliauti – elementaru, ir jau užaugo karta, nepažįstanti jausmo, kad pasaulis tau užvertas. Budraičio, 1979 m. išleisto į Paryžių filmuotis juostoje „Karlas Marksas. Jaunystės metai“ (režisierius Levas Kulidžanovas), padėtis buvo išskirtinė. Jis matė tai, kas kitiems buvo tiktai prastos reprodukcijos istorijos knygose. Jis vaikščiojo tomis gatvėmis – vieną kartą. Pasivaikščioti po jo parodą „Mano Paryžius“ galima dukart – atstumas tarp Vilniaus ir Kauno juk nedidelis.

Bet yra dar vienas paralaksas. Pasak kuratorės Margaritos Matulytės, Budraičiui vaidinti paryžietiškame filmo epizode reikėjo nedaug, tad jis turėjo laiko slampinėti po miestą ir fotografuoti. Dabar taip nebebūna. Tad man ši paroda yra ne tiek apie fotografijos meną ar Paryžių, kiek apie prarastą lėtumą, svajojimą būnant kažkur „tarp“. Muziejaus salėse stovėjo tokio buvimo simboliai – paryžietiškų kavinių staliukai. Jų metalinis ažūras jau parūdijęs. Ant kėdės atkaltės – tikras Budraičio Paryžiuje anuomet vilkėtas paltas, beretė ir planšetė, atpažįstami sovietinio inteligento atributai, tampantys fetišais. Atrodo, jų savininkas tik trumpam nuėjo – tuoj sugrįš ir eis toliau patirti miesto. Jo kūnišką buvimą čia, parodoje, patvirtina stendas su tuomet naudotu fotoaparatu, knygomis ir plokštelėmis. Viena sukasi ant patefono, dainuoja Edith Piaf ir burtai suveikia: esu ten, bastausi po Paryžių aname laike.

Agnė Narušytė

Trys fotografijos parodos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre

Kelionė į Klaipėdą įvyko greitai – visa autostrada yra pakilimo takas. Skrydžius sugeria ir taip įdrėkęs miestas. Iš ten jau nebėra kur dingti.

Paprastai nesergu nostalgija. Mano liga – nerimas. Bet nostalgiją Lietuvos atgimimo laikui jaučiu ir aš. Tada mes elgėmės kaip modernistai, iš tikrųjų, o ne žodžiais, griovę praeities pasaulį, nes geriau bet kas, tik ne tai, kas buvo. Mene – taip pat. Griuvo ir pats modernizmas, kad pradundėtų visi post post post. Jie buvo nutilę. Dabar visi susidomėjo tais post. Kauno „Plėšrieji“, „Doooooris“, „Post Ars“, Ramūnas Paniulaitis, Naujosios komunikacijos mokykla, buvusi ŠMC kavinė... Ir „(Ne)fotografinis laukas“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, papildytas Roko Pralgausko bei Romano Piatkovkos personalinėmis parodomis. Visus rūmus užėmė fotografija, išklydusi iš savojo lauko. Nors kas apibrėžė to lauko ribas?

Vito Luckaus fotografijos centro vadovės Ievos Meilutės-Svinkūnienės kuruotą parodą jau buvau metų pradžioje mačiusi Šiaulių fotografijos muziejuje. Tuomet susižavėjau pačia idėja surinkti visas, kiek įmanoma, performatyvios fotografijos apraiškas ir parodyti tai kaip judėjimą. Laiko atstumas leidžia sutankinti reiškinį, praleisti „nuobodžius gabalus“, kai nieko nevyko, ir kurti legendą – netrukus atrodys, kad apie 1990-uosius visi tik ir tegalvojo, ką dar iškrėsti fotografijai. Įdomu, kokias legendas kurs apie dabartinį laiką.