Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Šitie du žodžiai sukasi mano galvoje jau mėnesį. Vieno priegaidė tvirtagalė, o kito kirtis trumpinis. Jų reikšmės skiriasi nerimo kiekiu. Buvimas tvirtagaliame nepabaigime yra neišsemiamas, neišklimpstamas, neaprėpiamas. Trumpiniu į tolį numotas nepabaigtų traukinys ramina daugiskaita – tai ateities darbų perspektyva, begalybė, kurios kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau abu nepabaĩgtì prieštarauja Kalėdų priesakams – ir biurokratiniams, ir asmeniniams, ir šeimyniniams, ir saviems, ir svetimiems. Gali švęsti naujo dievo gimimą, tik senajam pristatęs ataskaitas: finansines ir rezultatų, kurie turi būti apčiuopiami, o ne virtualiose smegenyse saugomų vizijų pažadai.

Agnė Narušytė

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus surengta fotografijos šventė

Priešžiemio veiksmas persikelia į Klaipėdą – ten tris savaites KKKC rūmai užpildyti fotografijos parodomis, o į jų atidarymą suvažiavo kas tik galėjo iš Vilniaus ir Kauno. Prie rūbinės klaipėdietis Artūras Šeštokas norinčius fotografavo XIX a. šlapio kolodijaus technika – pilstė chemikalus ant stiklo plokštelių, jas dar šlapias eksponavo ir ryškino. Visa tai žinau šiaip iš istorijos, nes stebėti nebuvo kada – skubėjau apžiūrėti parodas.

Agnė Narušytė

Įspūdžiai iš konferencijos „Pirmyn: moterys fotografijoje“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Konferencijos tema „moterys fotografijoje“ rengėjai pasmerkti dvigubai teisintis. Vieniems oponentams atrodys, kad nėra reikalo išskirti moteris, nes abiejų lyčių galimybės reikštis vienodos, menininkės turi tas pačias sąlygas kurti kaip menininkai ir t.t. Kiti sakys, kad nebeverta kalbėti apie fotografiją, kad grynų medijų laikas baigėsi, o socialinius tinklus užplūdę vaizdai ją nudėvėjo. Neseniai Jurijus Dobriakovas palaidojo fotografiją Akvilės Anglickaitės algoritmų jūroje. Palaidojimų ir pabaigų būta daug, bet kažkodėl apie fotografiją teberašoma ir tebekalbama. O lyčių (ne)lygybės klausimas... vėl tapo kone pagrindine spaudos tema, net ir Lietuvoje. Abi temos man artimos. Todėl kai Ieva Meilutė-Svinkūnienė pasiūlė rengti antrosios tarptautinės konferencijos „Pirmyn: moterys fotografijoje“ („Fast Forward: Women in Photography“) programą kartu su kolegėmis iš Didžiosios Britanijos, iškart sutikau.

Agnė Narušytė

Arūnas Kulikauskas. Photoobjects, NoRoutineBooks, 2017.

Ant mano stalo – ypatinga knyga. Net ne knyga, bet fotoobjektas, viduje – taip pat fotoobjektai. Šie dviejų susiduriančių oo akiniai tarsi praneša, ką pamatysiu atsivertusi medinį viršelį – perlaužtus akinius, iš pradžių vieną jų pusę, o paskui kitą, ir abiejose – po nufotografuotą akį. Pirmoji žiūri tiesiai į mane ir aš pasitaisau akinius, antroji žiūri ten, gilyn, į knygą – kas slepiasi tuose puslapiuose apiplyšusiais krašteliais, kas užversta, kas užlankstyta.

Agnė Narušytė

40-asis tarptautinis fotografų seminaras Nidoje

Šiemet Tarptautinis fotografų seminaras Nidoje buvo 40-tas, tad pylėsi, painiojosi ir plaikstėsi prisiminimai, kai kurie jau virtę legendomis. Nidos KTIC „Agila“ buvo papuošta saldžiais tapytojų plenero produktais ir tiktai hole stovėjusi Donato Stankevičiaus instaliacija galbūt paaiškino užklydėliams, ko čia visi susirinko. Tai buvo daugiafunkcinis stulpas, pagamintas iš sovietinės presuotų drožlių spintos ir apklijuotas fotografijomis: dar neapžėlusių ir nenudilusių jaunystės kopų, pačių fotografų, pirmojo seminaro vietos. O tarp vaizdų buvojo natūraliai įsiterpusi anuometinių poilsio namų buitis: liemenėlių prikimštas lagaminas (aišku, ko trūksta kopoms, kad išeitų meninė nuotrauka), odinis paltas, radijo imtuvas, patefonas, išgerto alkoholio buteliai ir dar daug kas. Net smalsu, iš kur autorius visa tai surinko. Turint laiko, buvo galima pasiskaityti tekstų apie praeities seminarus, ekranėliuose pasižiūrėti fotografinių įspūdžių, pasiklausyti pirmojo seminarų organizatoriaus Antano Sutkaus bei dažno dalyvio – rusų menotyrininko Anri Vartanovo – pasvarstymų.

Agnė Narušytė

Arūno Kulikausko fotografijų paroda galerijoje „Trivium“

Šįkart galerijos pavadinimas, regis, susikalba su tuo, kas joje rodoma. Arūno Kulikausko fotografijose – gyvenimo „trivium“, užfiksuota pačia „trivialiausia“ priemone – mobiliuoju telefonu. Beveik penkeri metai kasdienybės kaimo trobelėje, Samantonyse. Ten gi nieko ypatingo – gėlės ant palangės, namie keptos duonos riekės ant stalo, piešiantis vaikas, žąsys ir avys, ūkio darbai pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą ir vėl pavasarį. Ir vis dėlto daiktavardis trivium veda mintį kitur – tai juk trijų kelių sankryža (tri + via) ir trys „žemesnieji“ liberalieji menai: gramatika, logika, retorika. Žemesnieji, nes sudaro mąstymo ir kalbėjimo pagrindą – kaip ir Kulikausko fotografuojamos gyvenimo nuotrupos yra dirva, iš kurios viskas išauga. Aišku, norint įdomiai vaizdais pasakoti apie tokius nežymius įvykius kaip mamos, dviejų vaikų ir šuns sėdėjimas ant žolės 2013 m. birželio 21 dieną, reikia tam tikros pagavos, kuri išauga iš ypatingų patirčių komposto.

Agnė Narušytė

Viena rekomendacija „Kultūros nakčiai“ – Lauryno Skeisgielos kūrinys „Meno celėse“

„Kultūros naktis“ yra įvykių medžioklė tamsoje, iriantis per žmonių minias. Orientuotis padės beveik begalinė programa internete, žemėlapiai ir lankstinukai. Tačiau ne viską į juos spėta įtraukti – tarkim, „Meno celių“ kataloge nebus ką tik Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje bakalauro studijas baigusio Lauryno Skeisgielos kūrinio, nors jis bus eksponuojamas „Titaniko“ ketvirtame aukšte, 431C studijoje. Tačiau apie jį rašau ne tik dėl to – manau, autorius čia itin įtaigiai supynė fotografijos teorijas su institucijos gyvenimu ir dabarties nerimu.

Kartu su Laurynu įėjusi į fotostudijos tamsą, kurį laiką tiesiog stovėjau pagauta transo – ne tik akimis, bet ir visu kūnu siurbiau reginį. Atrodė, tarsi būčiau patekusi į vaizduotės pakeistą erdvę – lyg ir pažįstamą, bet ne visai, lyg ir apčiuopiamai trimatę, bet aiškiai netikrą. Tokie percepcijos sutrikimai – vienas didžiausių malonumų, kuriuos gali suteikti menas. Bet Skeisgielos instaliacijoje ties tuo neleido apsistoti intelektualinis rebusas.

Agnė Narušytė

Valentyno Odnoviuno paroda „Stebėjimas“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Kai Valentynas Odnoviunas man pirmą kartą parodė šias savo fotografijas, valandėlę maniau, kad tai – planetos. Lyg ir Žemė. Lyg ir Marsas. O gal Mėnulis. Vienoje fotografijoje tos lyg ir Žemės kraštą jau nusklembia tamsa – užtemimas, o gal delčia. Tačiau netrukus šioje kosminėje poetikoje išryškėja įtrūkimai – žemynų pavidalai išskydę, rausvasis Marsas subraižytas, žydrojo apskritimo kraštas ne nudilęs, o atluptas lyg skardinė, Saturno gintare ryškėja kambario kontūrai. Vaizdas tarsi išsiverčia – pūsta kamuolio forma virsta skyle, į kurią įstatytas storas stiklas. Pro jį turėtų kažkas matytis, jei prieitum arčiau, bet fotografas neprieina, susifokusuoja į stiklą, į jame sutirštėjusias patirtis, kažko pėdsakus. Kažko negero – marsietiški rausvumai gali būti kraujas.

Pavadinimai išsprendžia fotografines mįsles – tai KGB ir „Stasi“ kalėjimų akutės Vilniuje, Rygoje, Cėsyje, Lvove, Berlyne. Pro jas buvo stebimi politiniai kaliniai. Dizainas universalus, bet kiekvieno patalpos tipo stebėtojų „akys“ – skirtingos spalvos, tarsi būtų svarbu išreikšti tapatybę. Vilniaus KGB kalėjimo pasivaikščiojimo kiemams stebėti skirtos akutės baltos – lyg Žemę būtų sukaustęs ledynmetis. Gintarinė – tai kalėjimo vienučių spalva Lvove ir Cėsyje, o kelios jų melsvos, net pilkos akutės suskaldytos ir užterliotos – tarsi jau savo gyvenimą baigiančios planetos. Nuteistųjų mirti kamera Lvove – niūriai mėlyna, jos išdraskytame kūne – atviri kraujuoti griaučiai. Žydrosios akutės „Stasi“ kalėjime Berlyne atrodo kaip dangus, nuo kurio lieki atribotas grubiai nudažyta balta siena. To paties kalėjimo „U-Boot“ požeminio skyriaus stikliukus fotografas stebi tarsi pro erdvėlaivio iliuminatorių iš dar didesnio atstumo.

Agnė Narušytė

Algirdo Šeškaus paroda „TV“ Šiuolaikinio meno centre

Apie Algirdą Šeškų rašiau ne kartą. Kai jis buvo pasitraukęs iš meno, „už akių“ jo fotografijas priskyriau „nuobodulio estetikai“ – negi trukdysi tokį rimtą nepažįstamąjį? Laimė, jį sutrukdė Margarita Matulytė – 2010 m. surengė parodą Nacionalinėje dailės galerijoje ir išleido knygą „Archyvas (Pohulianka)“. Bet spėju, kad jau tada Šeškus norėjo kalbėti pats, tad su Malvina Jelinskaite kūrė „Žaliąjį tiltą“ (2009). Dažniausiai tokie ištraukimai iš nežinios tuo ir baigiasi – autorius pasidžiaugia dėmesiu ir vėl nugrimzta į nieko neveikimą. Bet Šeškui tai buvo tarsi tramplynas šuoliui – jis išleidžia bent po vieną fotografijos knygą kasmet: „Meilės lyrika“ (2011), „Variacija buvimo išorėje tema“ (2012), „Šamanas“ (2013), „Plastikinių gulbių girgždėjime“ (2014), „TV“ (2016), „naujo laiko sąsiuviniai“ („Metropolis“, „Cafe de Paris“, „Sweet flow-“, „Lėta Leta“, „Šventė mieste“, 2016). Ritualas visada tas pats. Algirdas paskambina ir sako: „Noriu atnešti tau knygą.“ Sakau: „O!“ ir jaučiu – kaista „įdomumo gyslelė“ (Alfonso Andriuškevičiaus terminas). Atvažiuoja, pakviečiu kavos, tada sėdime mano virtuvėje, kava – tik tarp kitko, nes aš verčiu knygos puslapius, o Algirdas žiūri, kaip aš žiūriu. Kitais atvejais toks stebėjimas galėtų trikdyti, bet ne šiuo – taip įsitraukiu, kad nejaučiu to išorinio žvilgsnio.

Jo knygas rodau kitiems, dovanoju, komentuoju, bet vis nespėju parašyti recenzijos. Priežastis banali – kai jau beveik surandu tam laiko, Šeškus atneša naują knygą, tai negi rašysi apie senąją? Bet apie „TV“ suspėjau parašyti pernykščiam Lietuvos fotografijos metraščiui. Ją iš Šeškaus fotoarchyvo sukūrė Gintaras Didžiapetris, neleidęs autoriui kištis. Iš pradžių atrodė, kad Lietuvos televizijai knyga pasirodys per keista, nes nepanaši į jubiliejinius „fototortus“ (o pretekstas ir buvo 60 metų nuo pirmosios laidos). Abu menininkai ignoruoja „užsakovo“ norą reprezentuotis ar pasigerinti žiūrovams. O kartu – ir masinį skonį. Mene demokratijos nėra – tik monotoniją perrėžęs netikėtumas, kuris kitiems ką nors reiškia arba ne. Bet LRT nustebino pozityvia reakcija. Regis, fotografijos vertinimo „paradigminis lūžis“ pagaliau įvyko.

Agnė Narušytė

Aistės Kisarauskaitės paroda „Semiramidės sodai“ VDA galerijoje „Artifex“

Paroda vyksta kaip tik laiku – tuoj viskas prasidės: kieme jau lenda žolytė, o Gėlių gatvėje po žibintu auganti slyva naktimis švyti lyg žydėtų. Tuoj taip ir bus. Tik reikia nepražiopsoti. Jei Aistė Kisarauskaitė būtų galerijoje paklojusi nupieštų žolių taką bent porą savaičių vėliau, jis viliotų tiktai kaip meno kūrinys, nespalvotas gamtos pakaitalas. Dabar jis dar kelias dienas pranašauja trumpą sužaliavimo tarpsnį – tarsi sulėtinta įžanga į sprogimą, kad suspėtum užfiksuoti.

Taigi ši paroda – kaip patiesalas mintims apie pavasarį, apie jo trapią būtį mieste. Jos patirtis susikuria iš Aistės sudėliotų paprastų, beveik kasdieniškų, beveik žaidybinių elementų: tai iš atminties nupiešti Algimanto Švėgždos kūriniai, kurių nepavyko rasti, daugelį pavasarių gaudytos žydinčių medžių fotografijos ir truputį atvyniotas popieriaus rulonas, kuriame nupiešta tiesiog žolė – kiekviena atskira žolelė, stengiantis perteikti jos individualumą, keistenybes, lūžius, viskas kaip tikra. Įsivaizduoju, kaip Aistė tas žoles piešė ir pieš, pasiklojusi ant žemės, tarsi braidytų po menamą pievą, „neturinčią aprašymo“. Bet turbūt kaip tik tas žodžių trūkumu išreikštas pasinėrimas ir skatina rašyti mane – atpažįstu savo vaikystės norą teptuku iščiupinėti kiekvieną augalą, kad žemė piešiniuose būtų tikra. Tačiau tarpuose – ne pilkai rudai juoda žemė, bet oras. Kad lietuviškos Semiramidės sodas ka(l)bėtų.