Filmui pasibaigus ir salėje užsidegus šviesoms, pasigirdo nepatenkintas žiūrov(i)ų murmesys. Neigiamą reakciją jau žadėjo trys šešėliai, išsliūkinę iš tamsios kino salės filmui dar nepasibaigus, tačiau mane vis tiek šokiravo išgirsti negailestingi nuosprendžiai: nesąmonė, nieko nesupratau, nuteikia kažkaip liūdnai... Pažiūrėjus vieną įdomiausių kino reginių per pastarąjį laikotarpį – Roberto Eggerso „Vikingą“ („The Northman“, JAV, 2022), širdyje išlieka tam tikra nuoskauda. Kodėl filmas jiems nepatiko?
Sunkoka abejoti režisieriaus talentu. Pradėjęs savo karjerą siaubo filmu „Ragana“ („The Witch“, 2015), kurį, beje, pats drąsiai kritikuoja, Eggersas sukūrė ne ką mažiau dėmesio ir pagyrų sulaukusį „Švyturį“ („The Lighthouse“, 2019). Režisierius taip pat nuolat kalba apie norą perfilmuoti legendinį nespalvotą siaubo filmą „Nosferatu. Siaubo simfonija“ („Nosferatu, eine Symphonie des Grauens“, 1922), nors dėl įvairių priežasčių darbai jau buvo nutraukti du kartus. Kitaip tariant, Eggersas puikiai išmano kinematografijos istoriją ir turi akivaizdų gebėjimą kurti vizualiai įdomius filmus, kas pastebima ir naujausiame jo darbe. Tačiau būtent šis kino sumanymas galimai taip sutrikdė salėje sėdinčius žiūrovus.
Iš pirmo žvilgsnio „Vikingas“ atrodo kaip eilinis istorinis veiksmo filmas. Čia pasakojama archetipinė sūnaus keršto už tėvo mirtį istorija, todėl drąsiai galima teigti, kad scenarijuje nėra jokių netikėtų posūkių ar atradimų. Tačiau jų čia visiškai nereikia. Filme vizualiai išnaudojama pasakos, mito ar epo logika – iki užrašymo jie buvo perduodami iš lūpų į lūpas. Tai matoma jau pirmoje filmo scenoje, kurioje iš jūros pusės kamera artėja link ant kalno stūksančios pilies. Nevalingai galvoje taip ir nuskamba vaikystėje ne kartą girdėti žodžiai: seniai seniai, tolimoje karalystėje... Šį žodinio pasakojimo įspūdį sustiprina ir dviprasmiškas kameros judėjimas. Nors kamera filme neretai dubliuoja objektyvų, viską iš šono stebintį žvilgsnį, ji taip pat dažnai juda pagal subjektyvaus žvilgsnio trajektoriją, kas pabrėžia „čia“ buvimo momentinę patirtį. Pavyzdžiui, scenoje, kurioje pirmą kartą parodomas užaugęs pagrindinis veikėjas Amletas (Alexander Skarsgård), puikiai atsiskleidžia šių dviejų žvilgsnių sumaišymas. Joje iš pradžių objektyviai demonstruojama upė, kuria plaukia vikingų laivas, o tada kamera tartum per vandenį prisiartina prie jo ir „užlipa“ ant denio. Judėdama tarp irkluojančių vyrų, ji suteikia galimybę apžiūrėti ir paspėlioti, kuris gi iš jų yra tikrasis herojus, kol galiausiai prisiartina ir stambiu planu parodo Amleto veidą.
Stabilaus žvilgsnio neturinčios scenos apsunkina žiūrov(i)ų identifikaciją ir leidžia įtarti, kad čia viską „objektyviai“ stebi kažin kokia subjektyvi būtybė. Taip atkartojami senieji žodiniai pasakojimai, kuriuos pasakotojas perima iš protėvių, tačiau pasakoja juos taip, tartum pats ten yra buvęs (ir aš ten buvau, alų midų gėriau...). Šioje vietoje svarbus tampa dar vienas pasakojimo akcentas – įvairios haptinės smulkmenos ir detalės, turinčios sustiprinti pasakojamos istorijos įtikinamumą. Juk kas būtų Toras be savo kūjo Mjolniro, ar herojų likimus siūlais verpiančios nornos? Kaip tik medžiagų raštai, įvairių paviršių faktūra ar kitus tekstilinius pojūčius sukeliantys objektai nuolat demonstruojami „Vikinge“. Atkreipkime dėmesį į vieną iš pirmųjų filmo scenų, kurioje Amleto motina (Nicole Kidman) savo rankomis verpia kažin kokią medžiagą. Tamsioje patalpoje ji įkomponuojama tiesiai tarp dviejų medinių obeliskų, išraižytų įvairiais raštais. Nors prietemoje vykstanti scena kuria intymią, subjektyviai patiriamą atmosferą, statiška kamera duoda pakankamai daug laiko savo akimis liesti raštuotus obeliskų paviršius.
Šis jutiminis filmo pobūdis verčia kelti pamatinį klausimą, kaipgi patiriamas kinas. Be abejo, filmą mes matome, ir todėl daugelis kino teoretikų jį nagrinėja per regą. Tačiau į filmo peržiūrą, kaip pastebėjo tokie teoretikai kaip Vivian Sobchack, neretai įsitraukia ir visos kitos juslės. Taip ekrane stebimi vikingų raštai sužadina mūsų pirštų galiukuose slypintį lytėjimą, o dėl priešo žiauriai perpjautos gerklės užverda ir mūsų pačių kraujas. Šis kūniškasis kino pagrindas netiesiogiai apmąstomas ir pačiame „Vikinge“ – čia ne tik nuolat minimas vienaakis Odinas, kuriam akį išdūrė varnas, bet ir vienoje esminėje scenoje atsiranda apakinta kerėtoja, kurią vaidina dainininkė Björk. Visos šios detalės sufleruoja, kad šio filmo neįmanoma žiūrėti, jį tegalima pajusti.
Ne ką mažesnis dėmesys epuose ir mituose skiriamas smurtui. Čia galima prisiminti Odisėjo randą, per kurį jį atpažįsta auklė („Odisėja“), Hektoro kūną, kurį Achilas vis tampo po laukus („Iliada“), monstriškai žmones ėdantį Grendelį ir jo ne ką mažiau žiaurią motiną („Beovulfas“) ar iš mūšio lauko karius surenkančias valkirijas („Poetinė eda“). Paprastai kalbant, visi šie pasakojimai yra žiaurūs, o smurto baisumas juose natūraliai atskleidžiamas per haptines nuorodas – randus, galūnių plėšymą ar kardų ir iečių ašmenimis draskomą kūną. Toks kūniškas žiaurumas vaizduojamas ir „Vikinge“, kur apstu įvairių prievartos scenų. Tačiau jis netampa savitiksliu reginiu, kuriuo bandoma užpildyti scenarijaus trūkumus. Be abejo, šiame filme iš anksto žinoma pabaiga ir visi pasakojimo posūkiai. Tačiau kaip jau minėta, čia pagrindinis vaidmuo tenka ne pačiai istorijai, o jos pasakojimo būdui. Naudodamas kūniškąjį kino pagrindą, režisierius banalią istoriją paverčia atrakcionu, į kurį visu savo kūnu yra įtraukiamas filmo žiūrovas. Štai kodėl šį kūrinį derėtų vertinti kaip avangardinį veiksmo filmą.
Sudėtinga filmo forma tampa sunkiausiai perprantama kūrinio dalimi. Šioje vietoje norėtųsi išvesti netikėtą paralelę. Anot kinotyrininkės Emmos Widdis, susidomėjimas taktiliniais kūno pojūčiais ir naująja kino forma būdingas ir ankstyvajam sovietiniam avangardizmui, atsiradusiam NEP’o (sutrumpintai iš rus. Novaja ekonomičeskaja politika, Sovietų Rusijos ir SSRS ekonomikos politika, vykdyta 1921–1929 m.) laikotarpiu. Neatsitiktinai tuo metu smarkiai paplito „faktūros“ kategorija, per kurią tokie režisieriai kaip Abramas Roomas, Leonidas Traubergas, Dziga Vertovas ar Sergejus Eizenšteinas bandė atvaizduoti naująjį materialųjį komunistinį pasaulį. Tačiau tuo metu pasirodę ir kino klasika tapę filmai ne tik nelabai žinomi nūdienos žiūrovui, bet ir nebuvo pernelyg populiarūs tarp anų dienų kino lankytojų. Kaip rašo E. Widdis, su kino gamyba susiję biurokratai visiškai teisingai teigė, kad šie filmai yra pernelyg nesuprantami paprastam žiūrovui, ir šie mieliau rinkosi žiūrėti istorines meilės dramas, kuriose vaidino klasikinės buržuazinį pasaulį primenančios gražuolės. Kad ir kaip būtų gaila, įprastą kino lankytoją sunku sudominti avangardiniu kinu. Šią tiesą primena brangiai kainavęs „Vikingas“, kol kas sugebėjęs surinkti tik vieną dešimtadalį sumos, reikalingos tam, kad filmas finansiškai atsipirktų.
Eggerso filmas yra lyg raštuota vikingų apyrankė. Neužtenka ja tik grožėtis, nes pro akis neišvengiamai praslys svarbi papuošalo ypatybė – pats raštas ir jo prasmė.