7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Jis atskrido iš kosmoso

Nauji filmai – „Ne“

Vitalij Binevič
Nr. 26 (1433), 2022-09-02
Kinas
Kadras iš filmo „Ne“
Kadras iš filmo „Ne“

Viename savo interviu Jordanas Peele’as prasitarė, kad niekad nekurs filmo apie baltaodžius, kadangi tokį jau daug kartų matė. Tokį filmą daug kartų matėme ir mes, paprasti, bet reiklūs kino mylėtojai. Štai kodėl Peele’o filmai yra tokie laukiami – jie originaliai perinterpretuoja siaubo kino žanro kanonus ir nesitaiksto su banaliu politkorektiškumu.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad naujausiame savo kūrinyje režisierius atsisako kelti aktualius ir sudėtingus klausimus, būdingus jo ankstesniems darbams. Debiutavęs su „Pradink“ („Get Out“, 2017), kuriame nagrinėjamas užslėptas JAV vidurinės klasės rasizmas, antrame savo darbe Peele’as žengė drastiškesnį žingsnį – filme „Mes“ („Us“, 2019) netikėtai parodė, kad Amerikos juodaodžiai nėra socialinio dugno klasė, o politinė sistema neišvengiamai gamina naujus žemės prispaustuosius. Filme „Ne“ („Nope“, JAV, Japonija, Kanada, 2022) atsisakoma tokios aiškiai suformuluotos socialinės kritikos ir pagrindinis dėmesys sutelkiamas į reginį. Tai nereiškia, kad filme nelieka vietos mėgstamoms režisieriaus temoms – vienas iš įdomesnių filmo akcentų byloja apie užmirštą pirmojo juodaodžio aktoriaus istoriją ir įžymųjį Eadweardo Muybridge’o eksperimentą. Tačiau kol ekrane matome įstabią ateivių lėkštę, rasės tema, atrodytų, tiesiogiai neaktualizuojama.

Būtent per reginio prizmę derėtų pradėti nagrinėti filmą „Ne“. Kaip teigia pats režisierius, jis įsitikinęs, kad prieš penkerius metus jam niekas nebūtų leidęs kurti tokio brangaus filmo apie ateivius. Ir šiame teiginyje svarbus tiek rasės, tiek ateivių klausimas. Iš pradžių aptarkime sudėtingesnį, „žaliųjų žmogeliukų“ klausimą. Ateiviai jau seniai įsitvirtinę Amerikos kultūroje, todėl juos galima vertinti kaip tam tikrą XX a. folklorą. Manoma, kad pirmasis straipsnis apie skraidančią lėkštę pasirodė 1947 m., ir vėliau spaudoje kardinaliai išaugo pranešimų apie matytus neatpažintus skraidančius objektus skaičius. Susidomėjimą ateiviais palaikė ir 1950 m. sovietų į kosmosą paleistas „Sputnik“ ar kino filmai apie ateivius, pavyzdžiui, 1951 m. pasirodęs legendinis siaubo filmas „Padaras iš kito pasaulio“ („The Thing from Another World“). Pastarieji du fenomenai neišvengiamai susiję, kadangi tokie filmai kaip „Padaras...“ neretai vertinami kaip „raudonosios baimės“ („Red Scare“) apraiška – šiame kūrinyje, kaip ir daugelyje kitų ateivių filmų, išnaudojamas invazinis naratyvas. Ateiviai, pasak šios logikos, reprezentuoja kitus, t.y. komunistus. Amerikiečiai tikrai rimtai vertina ateivius – pasak 1991 m. darytos apklausos, net keturi milijonai amerikiečių tiki, kad juos buvo pagrobę ateiviai.

Ateiviai yra amerikietiškas reginys par excellence – neatpažinti skraidantys objektai matomi filmuose, komiksuose ar kompiuteriniuose žaidimuose (prisiminkime kultinį 1978 m. pasirodžiusį žaidimą „Space Invaders)“. Peele’as savo filme turėjo susidoroti su visu šiuo vaizdiniu palikimu. Beje, ir pats režisierius neslepia meilės ateivių žanro klasikai – neatsitiktinai jo mėgstamiausiame kultinio mokslinės fantastikos serialo „Prieblandos zona“ („The Twilight Zone“, 1959–1964 m.) epizode pasakojama apie į Žemę atskridusius ateivius. Tačiau naujame filme Peele’as nesimėto intertekstualiomis nuorodomis, todėl visas aptartas kultūrinis palikimas nepastebimai lieka kūrinio paraštėse. Šis kūrybinis sprendimas – sukurti vizualiai įstabų, pakankamai lengvai suvokiamą reginį – kaip tik ir leidžia į ateivių žanrą pažvelgti naujai. Toks pagarbus atstumas taip pat gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad filme nenagrinėjami rimti klausimai. Tačiau būtent „regiškumas“ filmui leidžia iškelti tamsiąsias reginio puses. Kaip teigia to paties Peele’o viename interviu cituojamas Guy Debord’as – mes esame reginio visuomenė.

Šioje vietoje galima sugrįžti prie pirmojo, rasės klausimo. Kaip ir ateivių, rasizmo klausimai čia aiškiai ir tiesiogiai nekeliami. Be abejo, minėta pirmojo juodaodžio aktoriaus istorija minimaliomis priemonėmis sugeba papasakoti visą tamsiąją istorijos pusę – juodaodžiai ilgą laiką tiek kine, tiek visuomenėje išliko paribyje. Tačiau didesnė filmo dalis skiriama veiksmui ir meistriškai kuriamai įtampai. „Ne“ – tiesiog įdomus ateivių filmas, kuriame pagrindiniai veikėjai yra juodaodžiai. Čia nelieka vietos ilgoms, socialinę neteisybę atskleidžiančioms prakalboms ar į viršų iškeltiems kumščiams. Ir būtent šis filmo „nekaltumas“ yra skandalingas – lyg niekur nieko, Peele’as paima klasikinį Holivudo naratyvą ir sukuria tiesiog gerą ateivių filmą, kuriame nedominuoja normatyvinė baltaodžių kultūra.

Savo filmu Peele’as tarsi bando sugrįžti į seniai prarastą, saugią modernumo oazę – kai kino filmai buvo gana neįmantrūs, lengvai suprantami ir nebūtinai socialiai korektiški. Taip režisierius iš naujo kuria ateivių kino žanrą. „Ne“ veikia ne per intertekstualias užuominas ar postmodernų žaidimą. Viskas čia yra įdomiau. Filmas „Ne“ pats yra postmodernus žaidimas, savo paprastumu užmenantis kino mįslę.

Kadras iš filmo „Ne“
Kadras iš filmo „Ne“
Kadras iš filmo „Ne“
Kadras iš filmo „Ne“
Kadras iš filmo „Ne“
Kadras iš filmo „Ne“
Kadras iš filmo „Ne“
Kadras iš filmo „Ne“
Kadras iš filmo „Ne“
Kadras iš filmo „Ne“
Kadras iš filmo „Ne“
Kadras iš filmo „Ne“
Kadras iš filmo „Ne“
Kadras iš filmo „Ne“