Kinas
„Aš čia atėjau kramtyti gumos ir spardyti subinių... ir man jau pasibaigė guma“, – įžengęs į banką sako pagrindinis filmo „Jie gyvi“ („They Live“, 1988) herojus Nada. Filme, kurį filosofas Slavojus Žižekas pavadino užmirštu kairiojo Holivudo šedevru, pasakojama apie slapta tikrovę užvaldžiusius ateivius, kurių tikrąją formą įmanoma pamatyti tik per specialius tamsintus akinius. Be abejo, toks banalus naratyvas kūriniui slapta padeda perteikti kapitalizmo ir vartotojiškumo kritiką.
Šios kultinės scenos inversija pastebima ir filme „Laisvasis Gajus“ („Free Guy“, JAV, Kanada, 2021). Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia pasakojama apie kompiuterinio žaidimo pasaulyje meilę atradusį NPC (angl. Non-player character), viskas yra gerokai sudėtingiau. Pagrindinis veikėjas Gajus neatsitiktinai dirba banke, į kurį kas keletą minučių įsiveržia plėšikai, lyg Nada iš ką tik minėtos „Jie gyvi“ scenos pasako kokią nors ironišką frazę ir pradeda šaudyti. Visi nusikaltėliai, beje, taip pat pasidabinę akiniais. Per vieną iš apiplėšimų Gajus sulaužo griežtą algoritmą ir netyčia nužudo plėšiką, taip perimdamas ir jam priklausančius akinius. Užsidėjęs juos pagrindinis veikėjas supranta, kad viskas yra ne taip, kaip atrodo. Ši intertekstuali nuoroda, kurią dar labiau sustiprina Gajaus juodaodis draugas Budis (filme „Jie gyvi“ antras svarbiausias veikėjas taip pat yra juodaodis), leidžia įtarti, kad „Laisvasis Gajus“ – sudėtingas kūrinys ir jame bus analizuojami nūdienos (hiper)tikrovę apsėdę simuliakrai.
Tokią nuojautą sustiprina ir kompiuterinių žaidimų veikimo principas. Savo įtakingame veikale „Naujųjų medijų kalba“ Levas Manovichius parodė, kuo skiriasi senoji, griežtu algoritmu besiremianti, kontroliuojamus naratyvus kurianti analoginė ir naujoji, skaitmeninė, binarinė, archyvus produkuojanti medija. Pasak Manovichiaus, nūdienos kompiuteriniai žaidimai veikia lyg Dzigos Vertovo filmas „Žmogus su kino kamera“, kuriame nėra vieno griežto naratyvo ar aiškios reikšmės. Pats žiūrovas, išsirinkdamas tam tikras archyvo dalis, kuria savo unikalią patirtį ir prasmę. Būtent ši logika akivaizdžiai pastebima visuose „atvirojo pasaulio“ (open world) kompiuteriniuose žaidimuose, kuriuose žaidėjas pats sprendžia, ką ir kada turėtų daryti. Šis naujosios medijos veikimas tiesiogiai apmąstomas ir filme „Laisvasis Gajus“ – viena svarbiausių pagrindinio veikėjo savybių yra jo nenoras elgtis pagal griežtus algoritmus ar kitų žaidėjų įpročius, todėl atsisakydamas žudyti jis tampa išskirtinis.
Tačiau žiūrint šį filmą nuolat jaučiama įtampa tarp noro pasakyti kažką daugiau, kas žiūrovą išmuštų iš vėžių ar priverstų susimąstyti, ir poreikio tiesiog sukurti gerą pramoginį produktą. Kūrėjams nepavyksta gerai įgyvendinti nė vienos iš šių užduočių. Čia, kaip ir turėtų būti kompiuterinius žaidimus nagrinėjančiame filme, pastebimos nuorodos į konkrečius kūrinius. Pavyzdžiui, pagrindinė filmo veiksmo vieta akivaizdžiai primena sėkmingiausio kada nors sukurto žaidimo „GTA 5“ keliems žaidėjams skirtą lokaciją (multiplayer), kurioje kas sekundę kas nors vyksta: gatvėje skraido kulkos, sproginėja mašinos ir miršta žmonės. Tačiau šis savitikslis citavimas toks blankus, kad nekelia jokio susižavėjimo. Situaciją gelbsti tik pačios citatos kultūrinė reikšmė – vienintelėje įdomioje filmo scenoje girdime „Žvaigždžių karų“ muziką.
Nagrinėjant intertekstualių nuorodų veikimą naudinga prisiminti kompiuterinių žaidimų estetiką naudojantį filmą „Oazė: žaidimas prasideda“ („Ready Player One“, 2018). Lygiai kaip „Laisvajame Gajuje“, čia citatos ir nuorodos taip pat visiškai savitikslės ir neturinčios jokios naratyvinės reikšmės. Tačiau nuorodų tiek daug, kad jas fiksuoti tampa savotišku žaidimu, skatinančiu pastebėti kuo daugiau detalių ir taip patirti atpažinimo malonumą, pagal kurį veikia žanrinis kinas. Būtent šio malonumo taip smarkiai trūksta „Laisvajam Gajui“.
Panašiai esti ir su visomis „gilesnėmis“ filmo idėjomis – jos paminėtos tik prabėgom, naudojant nereikalingą postironiją, kai tampa visiškai neaišku, ar kūrėjai savo filmą vertina rimtai, ar ironiškai. Pavyzdžiui, pasakojimo atomazgoje pagrindinio veikėjo draugas Budis pasako, kad visą gyvenimą jautėsi lyg nesavas, tarsi niekada iš tiesų ir negyveno, tačiau net ši iliuzija jam vis tiek yra svarbi. Ir štai, atrodytų, autoriai užčiuopia vieną svarbiausių moderniosios filosofijos idėjų, leidžiančių samprotauti, kad net ir iliuzinės patirties apmąstymas savaime yra prasmingas. Tačiau per visą filmą šiai ar panašioms idėjoms skiriama tik keletas sakinių. Taip kiekviena įdomesnė mintis, nuoroda ar citata be priežasties įmetama tik tam, kad tiesiog būtų.
Ar visa tai reiškia, kad filmas yra prastas? Sprendžiant iš neblogų įvertinimų platformose „IMDb“ (rašant filmas buvo vertinamas 7,4) ir „Rotten Tomatoes“ (80 proc.), daugeliui žiūrovų jis patiko. O ir mano aplinkoje apie jį daugelis atsiliepia teigiamai. Tačiau šis filmas neskirtas žmonėms, į kompiuterinius žaidimus žiūrintiems rimtai, nes jie visa tai jau bus matę arba žaidę.
