7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Marinos Rusija

Berlyno teatro HAU gastrolės

Audronis Liuga
Nr. 17 (1296), 2019-04-26
Teatras
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.

Devintojo dešimtmečio viduryje pradėjau mokslus Sankt Peterburge, tuometiniame Leningrade, ir spėjau pažinti Rusiją, kurioje dar skambėjo šūkis „Lenino kapas – žmonijos lopšys“. Bet laikai sparčiai keitėsi. Mūsų akademijos dėstytojai ne tik laisvai pasakojo apie XX a. pradžios Rusijos avangardą, bet ir dalinosi savo prisiminimais. Tarp jų buvo tokių, kurie Stalino laikais slėpė sušaudyto Vsevolodo Mejerholdo archyvus. Namo, kuriame užaugo Josifas Brodskis, pašonėje veikusiame „Spartako“ kino teatre žiūrėjome XX a. pirmos pusės rusų, prancūzų, vokiečių kino avangardo filmus, atvežtus iš Belyje Stolbų archyvų Maskvoje. Ten rodė tokias programas, kokias kažin ar išvystum kurioje nors pasaulio sostinėje. Peterburgo ir Maskvos scenos atsivėrė pasaulio teatrui. Pūtė wind of change...

 

Jau vėliau, 10-ojo dešimtmečio pabaigoje, susipažinau su Marina Davydova. Ji tais pačiais perestroikos metais baigė teatrologijos studijas GITIS’e ir su keliais bendraminčiais pradėjo rengti tarptautinį festivalį „Naujasis Europos teatras“ (NET). Tuo metu Vilniuje pradėjau „Naujosios dramos akciją“ (NDA). Tarpusavy keitėmės kai kuriomis idėjomis, dalyviais. NET egzistuoja iki šiol, tiesa, ne iš Rusijos valstybinio finansavimo, o remiamas liberalaus rusų oligarcho Michailo Prochorovo ir užsienio valstybių kultūros centrų. Rusijoje laikai labai pasikeitė. NET idėjų užauginti naujosios kartos rusų teatro menininkai šiandien arba sėdi kaltinamųjų suole, arba rizikuoja ten atsisėsti. Naujais laikais Davydova atranda naują misiją. Ji neapsiriboja festivaliu NET, žurnalo „Teatr“, kurį iš esmės atnaujino ir pavertė naujų teatro idėjų ruporu, redagavimu. Pastaraisiais metais Marina daug keliauja po Europą ir įvairių formatų renginiuose kalba apie liberalios kultūros situaciją šiandieninėje Rusijoje apskritai, ir aiškina savo rato žmonių, atstovaujančių naujoms teatro idėjoms, pozicijas. Daugiausia, žinoma, pasakoja apie plačiai nuskambėjusį režisieriaus Kirillo Serebrennikovo teismo procesą. Marinos skaitytos paskaitos Rusijoje ir pranešimai įvairiuose Europos miestuose inspiravo ją užsiimti kūrybine veikla. Savo debiutiniame projekte, sukurtame Berlyno HAU, ji nusprendė papasakoti apie liberalios minties krachą tėvynėje, spėjusioje pamiršti jos jaunystės laikų permainas.        

 

Projektas „Amžinoji Rusija“ – tai iš esmės pačios Marinos monologas, padalintas į tris skirtingų veikėjų, istorinių asmenybių balsus. Politiko, menininko ir visuomenės veikėjos. Tų asmenybių, kurios įvairiais XIX a. pabaigos – XX a. vidurio periodais buvo liberalios minties Rusijoje avangarde ir skirtingai bandė skleisti Apšvietos idėjas. Projekto autorė matematiškai tiksliai ir argumentuotai pateikia avangardo, kuris Rusijoje įkūnijo tikrąją revoliucinę mintį, pralaimėjimo priežastis. O jos labai paprastos: per visus carų valdymo šimtmečius Rusijos liaudis, nepriklausomai nuo statuso hierarchijos laipteliuose, buvo įpratinta vergauti, tą daro iki dabar. Visas revoliucijas rengę liberaliai mąstantys intelektualai ir jiems prijaučiantys visuomenės sluoksniai neišvengiamai susidurdavo ir iki šiol susiduria su inertiška liaudies dauguma, kuria manipuliuoja įvairiomis politinėmis ideologijomis prisidengę nusikaltėliško plauko perėjūnai, tampantys diktatoriais vos tik pasiekia valdžios viršūnę. Pasekmės – tai, ką matome pagrindinėje „Amžinosios Rusijos“ projekto salėje: per daugiau kaip šimtmetį, praėjusį nuo paskutinio nuversto caro Nikolajaus II laikų, valdžios oficiozą įkūnijančiame interjere keičiasi tik dekoracijos, bet esmė lieka ta pati. Caro bet kokiu pavidalu garbinimo ritualai liko nepakitę iki mūsų dienų.

 

Vienas iškiliausių XX a. pabaigos filosofų gruzinas Merabas Mamardašvilis garsiajame savo pranešime „Mintis kultūroje“, perskaitytame perestroikos įkarštyje 1989-aisiais, pakomentavo tada dar šmėžavusį šūkį „Lenino kapas – žmonijos lopšys“: „Šitaip išreiškiamas mane jaudinantis dalykas: gyvenimas po mirties. Gyvenimas, imituojantis gyvenimą.“ Mamardašvilis teigia, kad „iš pradžių mes mirštame raidėje, ženkle, o paskui pradedame „gyventi“ arba imituoti gyvenimą“. Iš čia jis kildina Rusijoje įvairiais istoriniais periodais paplitusį „mirusiųjų kulto atgimimą“. Sukeitus vietomis Leniną ir carą esmė nesikeičia. Ji nulemta tos pačios liaudies, kuri, anot klasiko, visais laikais „tyli“. Štai apie tokią „mirtį raidėje, ženkle“ ir po jos vykstantį „gyvenimą“, cikliškai uždarą ir besitęsiantį amžinybėje, ir pasakoja Davydova „Amžinojoje Rusijoje“.

 

Visus „Amžinosios Rusijos“ elementus persmelkia projekto autorės įniršis ir nusivylimas, atmiežtas karčia asmenine ironija. Galima ją suprasti. Tačiau gyvenimo ironija vis dėlto stipresnė, nes yra paprasta ir banali. Projektą „Amžinoji Rusija“ Maskvoje pristatyti buvo pasiryžęs teatras „Mejerholdo centras“. Buvo gautos gastrolėms reikalingos lėšos iš Goethe’s instituto, tačiau paskutinę minutę teatro buhalterė užprotestavo, nes turi du vaikus ir nesutinka dalyvauti tokioje avantiūroje. Tuo metu jau vyko teismo procesas prieš Serebrennikovą dėl tariamo lėšų švaistymo ir buhalterinių klastojimų jo įkurtoje „Septintojoje studijoje“. Taigi Davydovos projekte ne kartą minimo pagrindinio XX a. pradžios Rusijos kultūros avangardisto vardu pavadinto teatro drąsius planus pakoregavo jo buhalterė. Nereikėjo nei dešimtmečius egzistavusios cenzūros įsikišimo, nei skambučio „iš aukščiau“. Štai čia ir glūdi šiandieninė „Amžinosios Rusijos“ fenomeno inkarnacija: visos revoliucijos baigiasi ten, kur prasideda valstybės lėšas apskaitanti buhalterija. Tačiau dar išlieka „avarinio išėjimo“ galimybė, kuria naudojasi ir pati projekto autorė.

 

Vis dėlto liberalios politikos ir kultūros minties istorinis likimas Rusijoje yra tik viena medalio pusė. Kita – karštesnė. Pastarieji įvykiai kaimyninėse Rusijos šalyse, – prezidento rinkimai Ukrainoje (svarbu ne tik jų nugalėtojas, bet ir visuomenės nuotaikas demonstruojantys rezultatai), intelektualų perspėjimai apie galimą Baltarusijos prijungimą prie Rusijos per „liaudies valią“ išreiškiančią konstitucinę reformą ir, pagaliau, Estijos, kurioje gyvena daug etninių rusų, prezidentės primygtinis noras susitikti Maskvoje su Putinu, – byloja apie šios, didžiausios mūsų laikų imperijos politines technologijas, kurios ne tik jos viduje, bet ir už jos ribų vis labiau užnuodija žmonių sąmonę ir šitaip terorizuoja atskiras valstybes. Šis fenomenas tikriausiai pasauliui taps lemiamas per artimiausią dešimtmetį. Ir jam būtų galima skirti „Amžinosios Rusijos“ tęsinį. Bet reikėtų suskubti, nes gali nebelikti „avarinio išėjimo“...

„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.