Autorius: Audronis Liuga

Audronis Liuga

Nustebino ir suglumino kino kritiko Lino Vildžiūno replika „Grafomanijos legitimacija“ apie spektaklį „Mūsų klasė“, publikuota „7 meno dienose“, ir vėlesnis jo interviu, paskelbtas „Lietuvos ryte“. Nustebino ne kritiko nuomonė apie spektaklį – ją gerbiu kaip vieną iš skirtingų nuomonių, lydėjusių lietuviškąją „Mūsų klasės“ premjerą, – bet pateikti argumentai. Ir nors replika buvo adresuota spektaklio režisierei Yanai Ross bei jos darbą įvertinusiai „Auksinių scenos kryžių“ komisijai, ją suprantu ir kaip iššūkį Nacionaliniam dramos teatrui, išleidusiam ir rodančiam, kritiko nuomone, vertybiniu požiūriu ne tik abejotiną, bet net reakcingą spektaklį. Formuodamas šio teatro meninę programą, pasiūliau Y. Ross statyti „Mūsų klasę“. Todėl dabar, prisiimdamas atsakomybę už rezultatą, noriu pateikti savo nuomonę.

Audronis Liuga

Mintys Teatro dieną

Nacionalistinės pakraipos Vengrijos politinė valdžia pagaliau pasiekė tai, ko labiausiai geidė kultūros sferoje – paėmė į savo rankas Nacionalinį teatrą. Paprasčiausiai išvarė pastaraisiais metais teatrui vadovavusį charizmatišką liberalų maištininką, aktorių ir režisierių Róbertą Alföldi ir jo vadovu paskyrė ministro pirmininko Viktoro Orbáno asmeninį draugą ir artimiausią patarėją kultūros klausimais Attilą Vidnyánszkį. Visa tai vyko atvirai ir ciniškai, nekreipiant dėmesio į iškiliausių, tarptautinį pripažinimą pelniusių Vengrijos teatralų protestus ir laužant rankas savo vadovą gynusiam Nacionalinio teatro kolektyvui. Naujai paskirtas vadovas pirmoje viešoje kalboje pareiškė, kad sieks atkurti „didį Nacionalinį teatrą, kurio tikroji paskirtis – tapti šventa vieta, gimusia iš tautos sielos. Nacionalinis teatras buvo sukurtas ir gyvavo remdamasis dešiniųjų idėjomis, ir mes visi matėme, ką kitaip galvojantys su juo padarė.“ Be platesnių komentarų aišku, kur glūdi tokios retorikos šaknys. Liūdniausia, kad ji atspindi šiandieninę Vengrijos kultūros politiką, kurios negali įtakoti kultūros bendruomenė. Labiausiai priešinasi

Audronis Liuga

Naujausi Lupos spektakliai – 2011-aisiais Vroclavo „Teatr Polski“ sukurtas „Laukiamasis kambarys.0“ ir šį rudenį teatre „TR Warszawa“ pasirodęs „Miego miestas“ Lenkijoje buvo sutikti taip prieštaringai, kaip jokio kito režisieriaus darbai (net „Dialogo“ festivalyje parodytas skandalingasis Romeo Castellucci opusas „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ nesukėlė tiek ginčų). Beje, „Laukiamojo kambario.0“ į „Dialogą“ neįtraukė ilgametė Lupos gerbėja Krystina Meisner, ir tai bene

Audronis Liuga

Pokalbis su Oskaru Koršunovu

Man apskritai yra įdomiausias kuriantis žmogus. Tai yra gražiausia, ką jis gali daryti. Kūryba yra dieviškoji ir kartu demoniškoji žmogaus savybė. Per ją žmogus įprasmina savo būtį. Bent jau aš asmeniškai per kūrybą įprasminu savo būtį. Todėl man tai – viena svarbiausių temų. Kurdamas esi gyvas ir imlus pasauliui, bet ir degini save. Talentas yra ne tik dovana, bet ir kryžius. Per šią temą šiandien atrandu ir Justiną Marcinkevičių – jo Laurynas savo talentą neša kaip kryžių. Anksčiau galbūt ryškiausiai ši tema atsiskleidė mano spektaklyje „Kelias į Damaską“. Ten parodyta kūrybos kančia, kaip aš ją suprantu. Kūryba man yra neatsiejama nuo tikėjimo. Tai – pamatinės temos. Jos įvairiai atsiskleidžia mano