Muzika Vilniui

Iki liepos 6 d. tęsis gegužės 6 d. prasidėjęs Vilniaus 700 metų jubiliejui skirtas įvietintos muzikos festivalio „Muzika erdvėje“ (organizuoja kultūros inovacijų agentūra „Meno genas“ ir Lietuvos ansamblių tinklas) renginių ciklas „Muzika Vilniui“. Apie pasaulines premjeras, net septynis kompozitorius iš skirtingų šalių ir sostinės skambesio galimybes kalbiname renginių ciklą „Muzika Vilniui“ organizuojančio Lietuvos ansamblių tinklo vadovą, kompozitorių ir dirigentą Vykintą Baltaką.

Koncertų ciklą gegužės 6 d. pradėjo vienas žymiausių japonų kompozitorių Toshio Hosokawa. Šeštadienį įvyko jo kūrinio, skirto Vilniaus universitetui, pasaulinė premjera bei jo kūrybos koncertas Šv. Jonų bažnyčioje. Koks jums, kaip organizatoriui, pasirodė projekto startas? Kokią „tonaciją“ uždavė pirmoji premjera ir kaip ji surezonavo su tokia brangia mums Vilniaus erdve – Vilniaus universitetu?

Pirmiausia labai smagu, kad matėme tokią gausią publiką. Tai nėra populiariosios muzikos koncertai ir matyti dviejuose koncertuose pilną Šv. Jonų bažnyčią buvo tikras malonumas.  Kiekvienas monografinis ciklo koncertas bus labai skirtingas estetiškai ir stilistiškai – juk skiriasi kompozitorių geografija, kartos, tradicijos ir pan. Tačiau Hosokawos muzika puikiai skambėjo Šv. Jonų bažnyčios aplinkoje, sukurdama ypatingą atmosferą, nuostabiai tikusią atidarymo koncertui. Išskirtinai paminėsiu ir nuostabų akordeonisto Raimondo Sviackevičiaus, smuikininkės Ievos Sipaitytės, violončelininko Povilo Jacunsko bei kvarteto „Chordos“ atlikimą.

Jūsų vadovaujamo Lietuvos ansamblių tinklo organizuojamų koncertų ciklas – didžiulė dovana miestiečiams, švenčiantiems Vilniaus 700-ąsias metines. Nors skambančios miestų erdvės nėra naujiena, įdomu, kuo šie koncertai išsiskiria iš kitų projektų, į ką šįkart fokusuojamas pagrindinis žvilgsnis? 

Pirmiausia šį projektą matau kaip tam tikrą lūžį mūsų muzikos scenoje: Vilnius (ir kartu Lietuva) bene pirmą kartą teikia kūrybinius užsakymus ne lietuviams, pasaulyje žinomiems autoriams. Tai labai svarbu, nes autoriai iš viso pasaulio tokiu būdu kūrybiškai įsilieja į mūsų sceną, ją praturtina. Kompozitoriai savo koncertuose nėra tik pasyvūs „turistai“. Jau kurį laiką vyksta intensyvus darbas su atlikėjais, kartu sudarome programas, atvykę dirbs su studentais ir pan. Toks jų dalyvavimas paženklina Vilnių ir Lietuvą Europos šiuolaikinės muzikos žemėlapyje – mes tampame jo aktyviąja dalimi, o tai labai svarbu ir Lietuvos atlikėjams, ir visai muzikos panoramai. Kitaip sakant, iš reprodukuotojų tampame aktyviais kūrėjais. Tai, mano nuomone, yra lūžis, kuris, norisi tikėti, tęsis ir toliau.

Renginiuose pristatoma ir teatro inovatoriumi tituluojamo žymaus vokiečių kompozitoriaus bei režisieriaus Heinerio Goebbelso muzikos, vaizdo ir šviesų instaliacija Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčiai, ir italų kompozitoriaus, buvusio Venecijos bienalės muzikos dalies vadovo, Ivano Fedele kūrinys Kazio Varnelio optinio meno namams-muziejui, dalyvauja ir kiti įdomiausi dabarties kompozitoriai. Kaip jums pavyko juos prikviesti kurti Vilniui ir čia apsilankyti?

Tai sena mano idėja. Daugiau nei dvidešimt metų gyvenau užsienyje ir esu aktyvus europinės šiuolaikinės scenos dalyvis, dirbu su dauguma svarbiausių atlikėjų ir asmeniškai pažįstu daug ryškiausių šių dienų kompozitorių (pvz., su Ivanu Fedele susipažinau per mano kūrinio premjerą Venecijos bienalėje 2019 m.). Visuomet siekiau juos pakviesti į Lietuvą, tačiau finansavimo politika buvo gana provinciali ir tokių galimybių beveik nebuvo. Tikrai nuostabu, kad tai pasikeitė! O menininkai visuomet džiaugiasi bendradarbiavimu, siekia skleisti savo muziką, todėl, turint sąlygas, juos įtikinti dalyvauti projekte nebuvo sunku. Sunkiausias klausimas visuomet yra laikas, nes visiems šiems kompozitoriams jų perpildytame tvarkaraštyje rasti kelias dienas vizitui į Vilnių nebuvo paprasta.

Kokius autorius dar išskirtumėte iš visos programos?

Sunku ką nors išskirti todėl, kad kiekvienas yra labai savitas – ar tai būtų vyresnės kartos „Siemens“ premijos (dažnai vadinama Nobelio premija muzikams) laureato Beato Furrerio ypatingi, intymūs garsai, ar Heinerio Goebbelso atvira, populiariosios muzikos energiją skleidžianti muzika, ar tartum nežemiški Annos Korsun sąskambiai, ar Michaelo Gordono minimalizmas…

Ne kartą Lietuvoje lankęsis jau, galime sakyti, legendinis amerikiečių kompozitorius Michaelas Gordonas (beje, turintis lietuviškų šaknų) taip pat prisideda prie projekto, siekdamas atskleisti Vilniaus žydiškąjį paveldą. Prašau plačiau papasakoti apie šį išskirtinį įvykį. Beje, ar nemanote, kad šis Vilniaus (o ir visos Lietuvos) paveldas, deja, mūsų per menkai propaguojamas pasaulyje? 

Siekiame muzikinės įvairovės, todėl tikrai džiaugiamės, kad Michaelas sutiko dalyvauti mūsų projekte. Taip, jis kilęs iš litvakų ir labai smagu, kad šiame projekte atsirado ir toks kultūrinis aspektas, kuris yra itin svarbi Vilniaus dalis. Reikia pabrėžti, kad kompozitoriai visiškai laisvai rinkosi tiek temas, tiek erdves, todėl šis Michaelo sprendimas yra jo pasirinkimas, ir mes tuo labai džiaugiamės.

Kalbant apie Vilniaus ir Lietuvos kultūros sklaidą reikia pripažinti, kad tai negali būti dirbtinis procesas, – jis tiesiog neveiks. Jokia užsienio kultūrinė įstaiga nesiims atlikti ar rodyti kūrinių, kurie neatitinka jų kultūrinio konteksto. Todėl toks bendradarbiavimas kaip šiame projekte, atsisakymas provincialiai suvoktos Lietuvos kultūros, kurioje lyginami Petras ir Jonas, bet ne Johnas, leidžia mums pasiekti europinį kokybės lygmenį ir stipriai atveria mūsų kūrybiškumą. Po truputį pastebiu ir Lietuvos institucijų iniciatyvas, kuriomis siekiama paremti šį procesą, tokias kaip periodinio bendradarbiavimo susitarimai su labai svarbiu Hadersfildo festivaliu, Lietuvos kultūros instituto veikla ir kt. Tai tikrai sveikintina.

Jūsų vadovaujamas Lietuvos ansamblių tinklas (LAT) yra bene labiausiai patyręs ir nusipelnęs šiuolaikinei muzikai Lietuvoje. Daug metų bendradarbiaujate su žymiausiais įvairių šalių ir Lietuvos kompozitoriais. Koks šiandien yra jūsų ansamblis, kokių galbūt iššūkių patiriate? Ir kiek skirtingas darbas vyksta įgyvendinant šį koncertų ciklą Vilniaus erdvėms?

Taip, žvelgdamas į rezultatus tikrai džiaugiuosi Lietuvos ansamblių tinklo („LENsemble Vilnius“) veikla. Mūsų strategija – ryškiausių ir naujausių muzikos tendencijų parodymas Lietuvoje ir lietuviškos muzikos sklaida užsienyje. Veikla plėtojama intensyviai, organizacija gali pasidžiaugti įspūdingais pasirodymais svarbiuose festivaliuose bei koncertų salėse: „Ultraschall Festival Berlin“, Europos kultūros sostinės renginiuose Duisburge, Kairo šiuolaikinės muzikos dienose, „Concertgebouw“ Briugėje, „Flagey“ koncertų salėje Briuselyje, „Review of Composers“ Belgrade, „Arenafest“ Rygoje, „Spring Music Festival“ Poznanėje. Ansamblis yra dažnas svečias visuose lietuviškuose naujosios muzikos festivaliuose, tokiuose kaip „Gaida“, Vilniaus festivalis, „Jauna muzika“, „Iš arti“, „Permainų muzika“, Kintų muzikos festivalis ir kt. Be kitų veiklų, labai džiaugiamės šių metų koncertais svarbiose Vokietijos salėse „Villa Concordia“ Bamberge ir Bavarijos menų akademijoje Miunchene. Pastaraisiais metais pradėjome leisti šiuolaikinės muzikos įrašų seriją „NoBusiness Records“ leidykloje.

Tačiau bene didžiausias virsmas buvo atsiradusi Šiuolaikinės muzikos atlikimo programa Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ši programa, veikianti nuo 2015 m., nuosekliai augina jaunąją muzikų kartą, kuri jau žino ir moka groti šiuolaikinę muziką. Būtent ši karta dabar nuosekliai papildo LAT kolektyvą, kartu plėtodama savo veiklas bei turtindama Vilniaus ir Lietuvos šiuolaikinės muzikos sceną. Mūsų studentai groja ansambliuose „Synaesthesis“, „Twenty fingers duo“, daugybėje kitų didesnių bei mažesnių ansamblių ir yra nuolatiniai Lietuvos festivalių dalyviai.

Iššūkiai, kaip visada, struktūriniai: nuoseklaus finansavimo nebuvimas nesukuria sąlygų struktūriniam augimui. Nors muzikantų profesinis lygis Lietuvoje tikrai aukštas, finansavimo stoka mums dar neleidžia konkuruoti su Europos šiuolaikinės muzikos lyderiais, tarkime, Paryžiaus „Ensemble InterContemporain“, Frankfurto „Ensemble Modern“ ar Kelno „MusikFabrik“. Kaip ir visos nebiudžetinės organizacijos, gyvename su projektinio finansavimo „ligomis“, tokiomis kaip ilgalaikio planavimo sunkumai, minimalūs organizacijos išlaikymui skirti resursai ir iš to kylantis vadybos nenuoseklumas.

Muzikos kūrinys turi tokią savybę, kad nuskamba kartą ir tarsi išnyksta, pasilikdamas tik klausytojo mintyse, kol įspūdžius užkloja jau kiti sluoksniai su naujausiais įvykiais. Tas momento kūrybos blyksnis yra nuostabus ir atlikėjui, ir publikai. Vis dėlto ar galvojate, kaip šį unikalų naujausios muzikos koncentratą mieste išlaikyti ilgiau, kad Vilnius tikrai „įsivietintų“ muziką, vilniečius lydėsiančią ir toliau?

Taip, būtent tai ir yra viena esminių šio projekto idėjų: išsaugoti naują sukurtą muziką būtent tose vietose, kurioms ji buvo skirta. Kad žmogus atėjęs ir įsijungęs QR kodą galėtų ją vėl išgyventi. Mano slaptas noras yra šią idėją pratęsti, kad tokių vietų būtų daugiau, jos pasipildytų lietuvių kompozitoriais, kad po šias vietas būtų galima rengti turus ir pan.

Projektas, žinoma, traukia dėmesį. Tačiau ką pasakytumėte vilniečiui, susirūpinusiam savo kasdienybės iššūkiais, skubančiam į darbus, galbūt besiruošiančiam į atostogų keliones ir prabėgančiam pro skambančią erdvę nė nestabtelėjus?  

Sustoti ir įsiklausyti į garsą – pats geriausias sprendimas pavargusiems miestiečiams, visur bėgantiems ir niekur nespėjantiems. Tai geriausias būdas grįžti prie savęs, trumpam pamiršti kasdienybę ir visas jos banalybes.

Dėkoju už pokalbį.

Visa festivalio informacija čia.