Jūs klausiat apie viltį?

Nacionalinėje filharmonijoje tradiciškai vykstantys Vasario 16-osios šventiniai koncertai anaiptol nėra „oficioziniai“ renginiai, nors juos globoja Respublikos prezidentas. Itin svarbu, kad tokių koncertų programą sudaro dabarties lietuvių autorių simfoninė arba oratorinė kūryba (dažniausiai pati naujausia), kurią gali išgirsti kur kas platesnė visuomenės dalis, nei įprasta, – šiaip vienetais, o dabar gausiai čia susirinkę valdžios atstovai ir, tiesiogiai transliuojant koncertą per LRT, visos Lietuvos žiūrovai. Tiesa, jei mąstytume reitingais gyvenančiųjų lygmeniu, toks šiuolaikinis lietuviškas turinys gali būti ir ne visai patrauklus. Didelė tikimybė, kad atsiras pasigedusiųjų šventiškumo, atraktyvumo arba, neduokdie, patriotiškumo. Verta pagarbos Nacionalinės filharmonijos tradicija neiti šventinių štampų keliais, o Valstybės atkūrimo dienos iškilmėje, galbūt dar atidžiau įsiklausant, leisti patirti, kaip skamba dabartis, kaip kūrėjai permąsto aktualijas ir istoriją, atspindi bendrą egzistencinę nuotaiką.

Dvejus metus vykstant siaubingam karui Ukrainoje, jaučiant grėsmę Lietuvos nepriklausomybei ir įtampų skersvėjus iš viso pasaulio – ar gali menininkai kalbėti džiugiai šventiškai? Sunkiai. Kas gali suteikti vilties? Tie patys menininkai. Tad toks, ne apsimestinai, o giliai patriotiškas, su pabaigoje pribloškusia Algirdo Martinaičio invokacija (lot. invocatio – kreipimasis) šį kartą buvo Vasario 16-osios koncertas. Trijų kartų autorių opusus atliko didžiausi, jau ne vieną dešimtmetį bendradarbiaujantys kolektyvai – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras bei solistai. Dirigavo Robertas Šervenikas.

„mintis? gražiausia – išlenkta kaip burė / jūs klausiat apie viltį? šįryt neturiu / o ta kurią turiu pati būties neturi / ak apie būtį klausiat?.. pusė keturių“, – sąmonėn vis smelkiasi Donaldo Kajoko ketureilis, kuris įkvėpė kompozitorių Joną Jurkūną apmąstyti neįvardijamą žmogiškojo trapumo ir laikinumo slėpinį, padiktavo ir naujausio jo kūrinio struktūrą. Specialiai šiam koncertui parašyta kompozicija „Apie būtį“ arfai, violončelei ir orkestrui nuskambėjo koncerto pradžioje ir įnešė šviesios vilties ženklų, spalvingumo (derėjusio prie geltono, žalio ir raudono apšvietimo bei sceną puošiančių prabangių gėlių puokščių). Ypatingas kūrinio komponentas – solisčių Joanos Daunytės (arfa) ir Elenos Daunytės (violončelė) muzikavimas, artistiškai kuriamas abiejų dialogas, improvizaciškumas, sklandus nardymas orkestrinėje tėkmėje. Ypač sėkmingas autoriaus sprendimas – į gana margą (netgi chaotišką, nors raiškiai orkestro perteiktą) tembrinę dėlionę įpinti soluojančią arfą, kurios „vaidmuo“ ne tik sulipdė partitūrą, bet ir suteikė, šįkart perfrazuojant, „pakeliamos būties lengvybės“ jausmo.

Apskritai Jurkūnas, kurio kūrybinė amplitudė tiesiog neįtikėtina (nuo tradicinės akademinės kūrybos, elektroninės eksperimentikos, muzikos teatrui ir kinui iki Nidos skambesių dokumentavimo savito žanro operoje „Nidos mokyklos kronika“ ar Lukiškių aikštės vietogarsių projekto ir t.t.), visada atstovauja modernaus laisvo menininko pozicijai, kurios nedeklaruosi dirbtinai, o tik savitomis kūrybinėmis idėjomis. Kokiu muzikinės medžiagos pavidalu tai išreiškiama – galbūt ne taip ir svarbu.

Koncerte skambėjusi „Prisikėlimo oratorija“, op. 138 (2015, liturginiai, Vytauto Mačernio, Maironio tekstai), – paskutinis Vytauto Barkausko kūrinys, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Deja, autorius jo nespėjo išgirsti, opusas atliktas tik po keleto metų nuo sukūrimo XVIII Tarptautiniame Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalyje Šiauliuose (kūrinio atlikimą inicijavo Robertas Šervenikas ir Kauno choras bei orkestras). Vasario 16-osios koncerte išgirsta oratorija ne tik derėjo su iškilmės „tonacija“, bet ir pagerbė vieno iškiliausių mūsų kompozitorių – Vytauto Barkausko (1931–2020) – kūrybinį atminimą, kuris, reikia pripažinti, deja, pamažu grimzta užmarštin. Kviesčiau atlikėjus dažniau groti jo kūrinius, kurie visada išsiskyrė nepaprasta intelekto, racionalumo ir jaudinančios emocijos darna, retu skoningumu ir meistriška forma. 

„Prisikėlimo oratoriją“, ko gero, galima traktuoti kaip kompozitoriaus kūrybos post scriptum, savotišką testamentą, parašytą kiek kitokia, nei autoriui būdinga, stilistika – ne lanksčiai kvaziminimalistine, o sodriai, šiek tiek statiškai oratorine. Tačiau muzikinio ir poetinio turinio jautrumas čia atskleidžia kompozitorių kaip žmogų, patriotą, išreiškiantį valstybės išlikimo ir jos klestėjimo viltį. Septynių kompaktiškų dalių oratorija grįsta Mažosios Lietuvos himno fragmentu, kurį Barkauskas savo kūryboje naudojo ne kartą. Oratoriją pradedanti Vytauto Mačernio „Septintosios vizijos“ eilutė – „Kai saulė sužėrės, aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant rankų nešdamas karalių gėlę“ – įkvėpė kūrinio lyrinės vizijos gelmes, kurias praplečia Maironio eilės ir sakraliniai epizodai.

Nuoširdžiai įsijautę į kūrinio prasmes ir skambesį oratoriją atliko maestro Šerveniko diriguojami Kauno valstybinis choras ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, jo tembrinę paletę skoningai papildė santūrūs, dinamiškai subtilūs Jurgitos Kazakevičiūtės vargonų ornamentai. Nedideles savo partijas raiškiai ir aiškiai artikuliuodami dainavo solistai Marija Arutiunova (sopranas), Gabrielė Kuzmickaitė (mecosopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras), Žygimantas Galinis (baritonas).

Algirdo Martinaičio šešių dalių oratorija mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui „Tikėjimo ir vilties invokacijos“ (liturginiai, Laisvės kovų archyvo, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino, autoriaus tekstai) sukurta 2023-iaisiais, Vyriausybės paskelbtai Tremtinių ir politinių kalinių atminimo datai paminėti. Veikalas skambėjo pernai Pažaislio (Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje) ir Tytuvėnų (Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje) muzikos festivaliuose (atliko taip pat Kauno valstybinis choras, tuomet grojo Kauno simfoninis orkestras, dirigavo Šervenikas). Girdėjau atsiliepimų, kad daugelis iš gausios publikos verkė... Šįkart pati mačiau, kaip ašaras šluostėsi ir Nacionalinės filharmonijos klausytojai, jaudulį vos tvardė ne vienas Nacionalinio simfoninio orkestro muzikantas.

„Dabartinio karo ir pasaulio suirutės laiku didžioji pokario Lietuvos žmonių tremties, įkalinimų kančia mums turi tapti šventu atminimu, sakraliuoju apmąstymu dabarčiai ir ateičiai“, – sakė Martinaitis. Vasario 16-osios vakarui buvo pasirinktos keturios oratorijos dalys – tarsi sodrus koncentratas, netikėtai smogęs ir pažadinęs stiprias emocijas, istorinę atmintį, pakėlęs dabarties sąžinės dulkes. Po tauriai skambėjusios pradžios ,,Atmink, Viešpatie“ nuo dalies „Tremties traukinys“ prasidėjo kone fantasmagoriškas, kinematografiškas vyksmas, o orkestras ir choras tapo jo veikėjais. Aktorius Dainius Svobonas virto brutaliu, primityviu stalininiu smogiku, per šaižų megafoną komanduojančiu į traukinį sugrūstiems tremtiniams, nurodančiu, kada išnešti lavonus. Užgiedojus giesmę „Marija, Marija“, prižiūrėtojas paniekinamai vis kaukė šunimi, gal vilku... Tokiame fone prisiminiau, kaip visai neseniai kažkokia mokytoja lietuvių kalbą pavadino lojimu, kaip vis intensyviau siekiama niekinti mūsų istoriją...

Tremtiniams atvykus į skelbiamą „paskutinę stotelę“, suskamba kita oratorijos dalis – „Requiem“, pagal tradiciją perteikianti ramybę ir pagarbą žuvusiems. Tačiau Martinaitis surizikavo smeigti ir šįkart. Sakraliąsias requiem frazes choras gieda lydimas groteskiško aštroko orkestro akompanimento, šiek tiek primenančio Šostakovičiaus naudotas žydiškas („juoko pro ašaras“) intonacijas ir ritmiką (Martinaitis pripažino, kad šioje oratorijos dalyje yra panašumo su Šostakovičiumi, kurio kūryba jam asocijuojasi su istorine dokumentika). Virš orkestro ir choro iškylantis solistės Gintarės Ramanauskaitės sopranas jautriai perteikia skausmą, o jo skaidrus tembras – viltį. Bet netrukus vėl panyrama į negailestingą „mirties šokį“, pridedantį ir Holokausto tragedijos prasminį dėmenį.

Grotesko, absurdo, teatrališkumo priemones Martinaitis savo kūryboje rinkosi ne kartą, siekdamas pažadinti klausytoją iš dvasinio konformistinio miego. Ar šįkart neperžengtos muzikos iliustratyvumo ribos? Galbūt. Tačiau kartais reikia ir tokio invokacijos būdo, kai siunčiama netikėtai tiesmuka žinia, lyg žaibo iškrova, nes visos subtilios užuominos ir metaforos šiandien paskendusios bendrame informaciniame triukšme ir daugeliu atvejų tiesiog neveikia. Gal toks kūrėjo šauksmas ir mums rašomi laiškai („Laiškas visiems tikintiems“, pernai atliktas su Valstybiniu simfoniniu orkestru ir Kauno valstybiniu choru), atspindintys pastarųjų metų Martinaičio kūrybos ir pilietinę poziciją, įsiskverbs į visuomenės sąmonę kur kas giliau? Gal Lietuva patikės paskutinės oratorijos dalies „Himnas meilei“ kvietimu – mylėti Dievą, Tėvynę ir savo artimą, telktis, o ne skaldytis, tikėti visa apimančios Meilės galia (iš Pirmojo Jono laiško, 1 Jn 4, 7). Tam kvietė ir tyliame orkestro skambesio fone aktoriaus Svobono perskaityta monsinjoro Alfonso Svarinsko kalba, pasakyta trečią kartą ištremiant jį į Rusijos lagerius. Prieš kūrinį tylos minute buvo pagerbtas vasario 16 d. šiaurės Sibiro lageryje nužudyto rusų opozicionieriaus Aleksejaus Navalno atminimas.

Jokio kompozitoriaus idėjos neras kelio į klausytoją be bendraminčių atlikėjų. Roberto Šerveniko vadovaujamas Kauno valstybinis choras gražiai tęsia ilgamečio vadovo Petro Bingelio išpuoselėtą tradiciją pirmiesiems atlikti dabarties lietuvių autorių kūrinius, anot Šerveniko, „įjungiant“ savo meistriškumą, nuovoką, intuiciją ir ieškant dermės su visa savo kultūrine patirtimi. „Man visada svarbu emocinis pradas, turbūt tai ir yra kūrinių esmė“, – yra sakęs dirigentas pokalbyje su Rita Nomicaite. Bendradarbiaudamas su ne vienu orkestru, dažnu atveju su nepaprastą patirtį sukaupusiu Nacionaliniu simfoniniu, choras materializuoja naujausias partitūras, įrašo šiuolaikinės muzikos palikimą. Šių metų pradžios dviejų didžiųjų kolektyvų ir maestro Šerveniko bendras darbas yra ne tik brandus „Tikėjimo ir vilties invokacijų“ atlikimas, bet ir neseniai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įrašyta nepaprasto paveikumo Onutės Narbutaitės oratorija „Centones meae urbi“, vasarą nuskambėjusi Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje ir sostinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Pranciškonų) bažnyčioje.

Tad, perfrazuojant Kajoko eiles, jei klausiat apie viltį – šįryt jos turiu, nes ją suteikia prasmingi atsidavusių muzikų ir visų menininkų darbai, kaip atsvara tuštybei ir netiesai, kaip kasdienė misija, nepaisant jokių sunkumų ir gąsdinančių geopolitinių aplinkybių.