Nailonas, virtęs šilku ir fejerverkais

Nacionalinė filharmonija tęsia unikalų koncertų ciklą „Per nailono uždangą“, kuriame pristatomi tarpukario ir pokario lenkų ir lietuvių kompozitoriai, didelis dėmesys skiriamas abi tautas simbolizuojančios Bacevičių šeimos kūrėjams Vytautui ir Grażynai, taip pat programose skamba ir naujausia muzika. Ciklo pavadinimą padiktavo 2018 m. išleista monografija apie lietuvių muziką „Nailono uždanga“ (autorės Rūta Stanevičiūtė, Danutė Petrauskaitė ir Vita Gruodytė), kurioje nailono uždangos metafora byloja apie Šaltojo karo meto kultūrines atskirtis, okupuotos Lietuvos ir į Vakarus pasitraukusių muzikų gyvenimus.

Apie pernai vasarį įvykusį pirmąjį koncertą taip pat rašiau šio laikraščio puslapiuose („Plačiai praverti uždangą“, Nr. 6 (1455), 2023-02-10). Kovo 2 d. nuskambėjo antroji ciklo programa. Svarbu, kad abiejų koncertų bendru vardikliu išliko ne tik retai skambanti Vytauto Bacevičiaus simfoninė kūryba, Grażynos Bacewicz smuiko koncertai, bet ir nenuilstamas Bacewicz kūrybos puoselėtojas, lenkų smuikininkas Januszas Wawrowskis. Šis išskirtiniu talentu apdovanotas virtuozas su Nacionaline filharmonija bendradarbiauja nuo 2017 m., 2022-aisiais prestižinei kompanijai „Naxos“ su maestro Christopherio Lyndon-Gee diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru įrašė ukrainiečių kompozitoriaus Valentino Silvestrovo simfoniją smuikui ir orkestrui „Dedikacija“, pernai atliko Bacewicz Ketvirtąjį koncertą smuikui ir orkestrui, diriguojant Modestui Pitrėnui.

Štai ir vėl susitiko, drąsiai pavadinčiau, artimi scenos draugai – Januszas Wawrowskis ir Modestas Pitrėnas, nes ir vėl galėjome pajusti vieningą solisto, orkestro ir dirigento muzikos suvokimą, interpretaciją, emociją. Skambėjo paskutinis – Septintasis – Bacewicz koncertas smuikui (1965), paties Wawrowskio žodžiais, novatoriškumu pranokstantis net Witoldo Lutosławskio kūrybą. Sukurtas avangardiniu XX a. 7-ojo dešimtmečio laikotarpiu, jis lenkų istorikų laikomas lygiaverčiu tokių autorių kaip Karolis Szymanowskis ar Albanas Bergas koncertams. Kūrinys 1965 m. apdovanotas Belgijos vyriausybės premija ir aukso medaliu Karalienės Elžbietos tarptautiniame kompozitorių konkurse Briuselyje. Beje, visus savo smuiko koncertus Bacewicz, kaip įžymi smuikininkė, atlikdavo pati, tik prieš šį, paskutinį, automobilio avarija nutraukė jos koncertinę karjerą.

Septintasis smuiko koncertas pasižymi klasikine trijų dalių struktūra, tačiau turi sudėtingą vidinę konstrukciją, tobulą pusiausvyrą tarp solisto ir orkestro medžiagos, kuri yra praturtinta kaip niekad spalvinga tembrų palete, didžiule mušamųjų instrumentų sudėtimi ir dviem arfomis. Visą partitūros spalvinę gamą pagirtinai atliko orkestro muzikantai, ypač perkusininkai. Ši muzika skleidė kažkokią ypatingą emociją – ir prie to neabejotinai prisidėjo Wawrowskis, giežęs nepaprastai sodriu, kartais lengvai šilkiniu garsu, jautriai su orkestru derindamas dinamines bangas, vedęs prasmingą pasakojimą ir ypač jaudinamai atsiskleidęs solinėse kadencijose bei išskirtinio emocinio gylio antroje kūrinio dalyje (Largo). Sulaukęs nuoširdžių publikos aplodismentų, bisui smuikininkas su orkestru atliko nedidukę skaidrios faktūros ir nuotaikos Gedimino Gelgoto kompoziciją „Į dangų“. 

Beje, galiu tik pakartoti ankstesniame straipsnyje iškeltą mintį, kad matyti Grażyną Bacewicz ir kaip savo, Lietuvos, kultūros atstovę, būtų visiškai natūralu. Tik tam reikia rimtų pastangų nuimant vis dar kultūrinėje sąmonėje styrančią nailono uždangą. Užtat Vytautas Bacevičius, kaip į JAV pasitraukęs kūrėjas ir sovietiniais metais išbrauktas iš Lietuvos muzikinio pasaulio, iš už nailono (tiksliau, geležinės) uždangos jau yra sugrįžęs į mūsų scenas. Vis dėlto perprasti jo simfoninę kūrybą kur kas sunkiau nei fortepijoninę. Kaip ir pernai skambėjusi Bacevičiaus Šeštoji („Kosminė“) simfonija, o šįkart atlikta „Elektrinė poema“ („Poème électrique“), op. 16, dar reikalauja tam tikro nusiteikimo ir teleportavimosi į 4-ąjį XX a. dešimtmetį, kai Bacevičius buvo laikomas vienu pirmųjų lietuvių avangardistų, 1932 m. („Elektrinės poemos“ sukūrimo metais) kartu su kitais įsteigusiu „Lietuvos muzikininkų progresistų draugiją“.

Nors „Elektrinė poema“ nėra drastiško modernumo pavyzdys, tai veikiau neilga trijų dalių vientisa kompozicija su efektingais tembrų ir dinaminiais kontrastais bei drąsiais disonansais, o orkestro atlikimas buvo nepriekaištingas, – klausantis įsijausti į anuometines „futuristines“ technikos pažangos idėjas bei jų raišką vis dėlto sekėsi sunkiai. Galbūt per daug esame pripratinę ausis prie neoromantinio skambesio ir emocingumo?

Kalbant apie emocingumą, kaip tik ši kategorija iškart ateina į galvą pirmą kartą išgirdus naujausią Lauryno Vakario Lopo kūrinį „Penkios meilės dainos“ sopranui ir orkestrui (Onės Baliukonytės, Aido Marčėno, Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Karaliaus, Janinos Šveikauskaitės eilės, kūrinio sukūrimą parėmė Lietuvos kultūros taryba). Opusas vainikavo pernai koncertais Vilniuje ir Kaune atšvęstą kompozitoriaus 75-metį, o šį vakarą tapo ir visos didžiulės programos lyrine kulminacija. Nors panaudotos penkių skirtingų poetų eilės, bet vieningi intonaciniai segmentai, pavyzdžiui, per kūrinį keliaujantis ir kintantis „Užkeikimo“ dalies motyvas, užburiančia Gustavo Mahlerio „Adagietto“ dvasia (dalyje „Išpažintis“ netgi cituojama melodija) persismelkusi visa partitūra sukuria vientiso išgyvenimo, lyg meilės variacijų įspūdį. „Meilės jausmas apima begalę atspalvių“, – sakė kompozitorius ir partitūrą meistriškai nuspalvino įvairiausiais tembrais, tarp kurių išsiskyrė styginių jūrą raižantys variniai pučiamieji, tarsi švytinčiu šilko šydu apgaubiantys čelesta, fortepijonas, vibrofonas, marimba ir kiti.

Ypatingą emocinę „apkrovą“ teko išlaikyti sopranui Guntai Gelgotei, kuri įtaigiai atliko vokaliai itin sudėtingą partiją su aukštų „viršūnių“ ir pianissimo iššūkiais bei eilėse slypinčių prasmių labirintais. Dainininkė vėl parodė savo aukščiausios prabos meistriškumą ir, svarbiausia, nuoširdų atsidavimą dabarties muzikai – nuo operos iki miniatiūros, – kurią ji atlieka pasigėrėtinai įsigilinusi ir su tinkama stilistine pajauta. Galbūt „Penkiose meilės dainose“ balso bei orkestro dinaminis balansas galėjo būti darnesnis, skaidrų, šilkinį sopraną neretai orkestras užgožė, tačiau priskirčiau tai premjeriniam visų atlikėjų jauduliui, nes tokio subtilumo kūrinys turėtų būti dar ne kartą juvelyriškai gludinamas.  

Vokalinis ciklas su simfoniniu orkestru, tarsi sekantis geriausiomis vėlyvųjų romantikų Mahlerio ir Richardo Strausso Lied tradicijomis, neabejoju, įsirašys į lietuvių muzikos istoriją kaip itin retas šio žanro pavyzdys (tai paskatino eiti ir gerai paieškoti tokių kūrinių). Tad sveikinu autorių ir atlikėjus, kurie ėmėsi būtent tokios sudėtingos kūrybos ir bendromis jėgomis pastatė šį unikalų meilės (ir žanro) altorių.

Koncerto finalui buvo pasirinkta lenkų kilmės XX a. pirmosios pusės autoriaus, garsaus pianisto virtuozo Aleksanderio Tansmano Siuita dviem fortepijonams ir orkestrui (1928). Sukurta panašiu laiku kaip koncertą pradėjusi Bacevičiaus „Elektrinė poema“, siuita koncertą užbaigė visiškai kontrastinga nuotaika – įsukusi į žaismingas, pašėlusio tempo bei ritmų lenktynes. Solistai – Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas – užkūrė tikrą mašineriją, savo ypatingo meistriškumo ir susiklausymo reikalaujančiomis partijomis užtikrintai nardydami, vėlgi, labai spalvinguose partitūros sluoksniuose. Orkestras, nepraradęs energijos iki koncerto pabaigos ir nuotaikingai vedamas Modesto Pitrėno, taip pat sėkmingai įveikė visus virtuozinius šuorus ir kaleidoskopišką tembrų ornamentiką. Nors lankstesnės dinamikos, ne vien forte ar fortissimo, atlikėjai galėjo paieškoti.

Nenuostabu, kad siuita priminė Maurice’o Ravelio ir Igorio Stravinskio braižą – apsigyvenęs Paryžiuje Tansmanas su jais bičiuliavosi. Beje, vėliau jam pabėgti į JAV nuo Antrojo pasaulinio karo žydų persekiojimo padėjo geras draugas Charlie Chaplinas. Tai sužinojusi prie kūrinio stilistinių savybių dėlionės (kurioje dar girdėti ir Prokofjevo bei Poulenco atgarsiai) galėjau pridėti ir likusią detalę, vietomis tarsi priminusią nespalvotų, bet nepaprastai dinamiškų Chaplino filmų nuotaiką. Nepaisant apgaulingai „paviršinio“ efektingumo įspūdžio, kompozicijos meistriškumą ir sudėtingumą liudijo nepriekaištinga keturių glaudžiai suręstų dalių forma, išradinga faktūros kaita ir finale išplėtota didinga dviguba fuga. Bravo atlikėjams už tiesiog fejerverkais sprogusią koncerto pabaigą!