Nenugalima klasika

Lietuvos kamerinis orkestras – kaip „prigimtinis“ klasikinės muzikos atlikėjas – savo sezono pabaigos akcentu gegužės 12 d. pasirinko būtent klasikus: Wolfgangą Amadeus Mozartą, Ludwigą van Beethoveną ir baroko genijų Johanną Sebastianą Bachą. Vakaro programai dirigavo jaunasis maestro Martynas Stakionis, turintis nemenkos patirties dirbant ne tik su Lietuvos, bet ir su Vienos, Hamburgo, Insulos orkestrais.

Koncerte įvyko ir naujausio kūrinio premjera – orkestro užsakymu Kristupo Bubnelio parašyta „Substantia alba“ styginių orkestrui. Iškart ir aptarsiu pirmą kartą išgirstą muziką, juolab kad jaunas autorius jau sulaukia nemenko dėmesio tiek Lietuvos, tiek užsienio scenose, tarptautiniuose šiuolaikinės muzikos forumuose, kur vis dažniau skamba jo kūriniai, pelnę ne vieną svarbų įvertinimą.

Bubnelio kūryba dažniausiai grindžiama intelektinėmis, mokslinėmis idėjomis ir visuomet įkrauta svariu ir netikėtu turiniu. Ne išimtis ir „Substantia alba“, kurios pavadinimas reiškia centrinėje nervų sistemoje esančią baltąją medžiagą, susijusią su svarbiomis smegenų funkcijomis. Autorius yra minėjęs, kad kūrinį inspiravo daugybė dalykų – nuo medicinos studentų piešinių mokantis smegenų struktūrą, sapnų, iki patirtų muzikinių įspūdžių ar styginių skambesio eksperimentų. Kūrinį galime priskirti spektralizmo srovei (pranc. musique spectral), kurios pagrindas – garso akustinių parametrų, tembrų galimybių, kaip svarbių struktūros ar kalbos elementų, naudojimas. Lietuvos publikai bene labiausiai pažįstamas šios srovės atstovas yra prancūzas Gérard’as Grisey.

Rafinuoto turinio „Substantia alba“ ateity, matyt, bus muzikos mokslininkams įdomus tyrinėjimų objektas, bet dabar pasinaudosiu pirmo įspūdžio prezumpcija. Pagirtinas kūrinio stiliaus vientisumas, siekis neperkrauti medžiagos, o išgryninti idėją, pasitelkiant styginių technines galimybes ir, žinoma, atlikėjų meistriškumą. Lietuvos kamerinis orkestras (pirmam smuikui Irmai Bakševičienei šįkart talkino ir Simas Tankevičius) ir sukauptai interpretacinius ženklus sekęs Martynas Stakionis įveikė visas sudėtingas autoriaus „žabangas“ – kardinaliai perderinto orkestro, atvirų stygų skambesio, „baltos šviesos“ idėjos įprasminimo flažoletais, dinamikos bangavimo ir net kurį laiką griežimo visiškoje tamsoje (nuoroda tenebroso – tamsa). Stengtasi sudaryti mirgėjimo, skambesio skilimo į daugybę spektro dalių įspūdį. Galbūt šis efektas būtų akivaizdesnis dar labiau nugludinus atlikimą, kai išryškėtų erdvesnis faktūros „mirgėjimas“, lankstesnės jo transformacijos. Kita vertus, spektrinėje muzikoje svarbu ne tik erdvė, bet ir laikas. Šiuo požiūriu pernelyg ilgas muzikos ištęstumas laike ir ne visai suvaldyta forma lėmė tam tikrą dėmesio „duobę“ kūrinio viduryje, iš kurios, beje, gana sėkmingai išlipama suintensyvinus finalinį plėtotės etapą. Dar kartą revizavus kūrinį, jis gali tapti puikiu, įdomiu naujausios muzikos pavyzdžiu kolektyvo repertuare.

Įdomu tai, kad Bubnelio „Substantia alba“, plėtojama styginių grupių sluoksniais, tarsi sekė klasikinio kvarteto žanro principu. O štai Beethoveno Styginių kvarteto f-moll, op. 95 („Serioso“), versija styginių orkestrui ne visai pasiteisino. Kvartetinės balsų linijos, jų grakštus vedimas orkestre gerokai pasunkėjo, o interpretacija, kai gana prikišamai buvo siekiama ryškių kontrastų, jautėsi ritmikos ir melodikos kvadratiškumas, muzikos plėtotei elegancijos nepridėjo. Jei buvo norima išgauti bethovenišką dramatizmą, tai šįkart jis suskambo dirbtinokai. 

Orkestro muzikavimas kardinaliai pasikeitė antroje koncerto dalyje, kai prie dviejų fortepijonų sėdo Anna ir Lukas Geniušai. Bacho Koncertas dviem klavyrams ir orkestrui c-moll, BWV 1062 (manoma, kad tai Koncerto dviem smuikams d-moll perdirbinys), pralėkė lyg vienu įkvėpimu, vienu sodriu gūsiu, ar tai būtų virtuozinės kraštinės dalys, ar santūresnė, daininga vidurinė Largo ma non tanto. Orkestras ir dirigentas tapo organišku solistų partneriu, savo pamatuota dinamika ir vieningu kvėpavimu sudaręs pianistams pagarbų, bet kartu stilingą pagrindą. Panašų įspūdį padarė ir Mozarto Koncerto dviem fortepijonams ir orkestrui F-dur, K 242 („Lodron“), atlikimas: solistų ir orkestro muzikavimas alsavo lengvai, grakščiai pynėsi tarp Annos ir Luko „padalintos“ melodijos, jas lyg nepastebimai perimant ir plėtojant orkestrui, erdvė tarsi prisipildė daugiaplanio skambėjimo sodrumo.

Pianistų įdirbis, virtuoziškumas ir technika, žinoma, jau seniai nekelia abejonių, o gali tik žavėti, atrodytų, neišsemiamomis galimybėmis. Kita vertus, pagavau save laukiant iš jų didesnio dėmesio detalėms, tos subtilios muzikinės juvelyrikos, kurią pademonstruoti galimybę suteikia Bacho ar Mozarto kalbos prašmatnumas. Kaip ir gerai pažįstamoje muzikoje slypinčio netikėto atradimo džiaugsmo, įkvėpimo, kurį gali sukelti tik unikali atlikėjo traktuotė.

Nuskambėjus audringoms publikos ovacijoms daugelio klausytojų veiduose buvo galima išskaityti ne tik palaimą, bet ir šiokį tokį nusistebėjimą, kodėl Bachą ir Mozartą groję ir šventiškai Lietuvos kamerinio orkestro sezoną pabaigę pianistai šįkart pasirinko gana kasdienišką, sakyčiau, nescenišką aprangą, tinkamą nebent moderniosios muzikos koncertams. Daugelis, matyt, svarstė, ar čia pasireiškė atlikėjų įvaizdžio demokratėjimo tendencijos pasaulio scenose, ar tai tiesiog (ne)apgalvota žinutė publikai. Bet šis koncertas buvo iš tų, kuriuose vaizdą vienareikšmiškai nugali garsas.