Autorius: Gediminas Kukta

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Ką gali ir ko negali pinigai? Kokios sumos verta žmogaus gyvybė? Ar už pinigus įmanoma nusipirkti meilę ir pagarbą? Panašius vertybinius ir moralinius klausimus Ridley’s Scottas netiesiogiai užduoda per visą filmą ir kartais prikišamai čia pat formuluoja atsakymą: pinigai – dar ne viskas, didelius darbus galima nuveikti iš meilės ir užsispyrimo.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Lietuvių platintojų pateiktame filmo pristatyme rašoma, jog Molly „pokerio turnyruose įveikdavo net sunkiausius varžovus ir kaskart namo grįždavo kišenę papildžiusi dar keliais milijonais dolerių“. Jei tekstą rengęs žmogus prieš tai būtų matęs filmą, jis, aišku, būtų supratęs, jog parašė visišką nesąmonę. Filmo veikėja nė karto nesėda prie pokerio stalo kaip lošėja, nelaiko rankose kortų ir neblefuoja. Ji yra ta, kuri organizuoja lošimus, ieško naujų turtuolių, o juos sukvietusi prie vieno stalo milijonų vertės azartišką spektaklį stebi tik iš šalies, jei reikia, timptelėdama tinkamą virvutę.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Į filmą ėjau premjeros vakarą ir tai buvo nuostabu. Prie bilietų kasos rikiavosi merginos su princesės Lėjos šukuosenomis. Prie spragėsių laukė baltu šturmuotojo kostiumu vilkintis mažametis. Fojė žaisliniais švytinčiais kardais kovojo tėvas ir du vaikai. Į salę žengė džedajus su apsiaustu. Užgesus šviesoms, kažkas šūktelėjo: „Luke Skywalker, come back!“ („Lukai, Skaivokeri, sugrįžk!“) Filmo metu, blogiečiams gaunant į kaulus, salė pratrūkdavo ploti. Po seanso būrelis draugų aptarinėjo ledines lapes ir mėlyną pieną duodančias filmo būtybes ir pokalbyje jas vadino tikraisiais vardais. Maždaug šešerių metų gerbėjas mamai išsakė pastabą, kad filme per daug nuspėjamų siužeto posūkių, o vaikinas merginai piktinosi, kad, girdi, ši dalis nelabai tikroviška.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Viskas čia labai konceptualu: tamsoje matome „išsiliejusius“ miegančių žmonių siluetus, o už kadro girdime, kaip per miegus kalba amerikiečių dainininkas Dionas McGregoras, XX a. 7-ajame  dešimtmetyje išgarsėjęs kaip daugiausiai per miegus šnekantis žmogus, kurio atpasakojami sapnai apie nykštukų miestą, sraiges, keistą operaciją, geidulingą kaimynę ar iškrypėliškų polinkių senutę nustebino savo rišlumu ir bent man savo psichodelika priminė Williamo S. Burroughso, Alleno Ginsbergo, Aldouso Huxley’io ar Kurto Vonneguto tekstus – būtent verbalinė dalis filme stipriausia, o ją lydintys vaizdai sapnų atpasakojimams, kurie įdomūs jau patys savaime, man rodos, taip nieko naujo ir nesuteikė.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Nors aprašymas kataloge sako, kad filmas yra ironiškas žvilgsnis į meilės galios santykius, papasakotas iš vyro perspektyvos, ne tipiškas viengungis Rasmusas, o būtent Mari net du kartus žvilgteli tiesiai į kamerą, sugriauna kino naratologų diegetine vadinamą erdvę ir užmezga santykį jau su mumis, žiūrovais, tarsi nebyliai sakydama: pažiūrėkite, čia aš valdau padėtį ir kontroliuoju tiek šį vyrą, tiek erdvę filmo, kurio režisierius, reikia pripažinti, rodo šimtą kartų kine matytą meilės, skyrybų ir susitaikymo istoriją, tačiau tą daro lengvai, sąmojingai ir be jokios pretenzijos „išlaužti“ ką nors originalesnio siužeto ar formos lygmeniu – to visai nereikia, kartais užtenka tiesiog mokėti pasakoti.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Arena. Lietuviško komercinio kino kūrėjai sviedžia į ją naują filmą. Kino kritikai džiūgaudami sudrasko. Visi patenkinti.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Yra filmų, ant kurių tiesiog negali pykti. Toks yra „50 pavasarių“. Jis nesideda tuo, kuo nėra, todėl išvengia žiūrovo nusivylimo, lydinčio pretenzingus, bet tos pretenzijos taip ir neišpildančius filmus. Pavyzdžiui, neseniai kine rodytą „Paryžius gali palaukti“. Blandine Lenoir filmas tiesiog yra savo vietoje.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Ateitis yra šiandien. Turiu omenyje XXI amžių. Kosminė odisėja įvyko prieš šešiolika metų. „Atgal į ateitį“ ateitis – prieš dvejus metus, spalio 21-ąją. „Tvin Pykso“ pažadas pasimatyti po 25 metų ištesėtas šiemet, o pirmosios „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ dalies veiksmas prasidės po poros metų – 2019-aisiais.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Apie tokius filmus kaip „Tulpių karštinė“ sakoma: kostiuminis. Tada galbūt dar paminima veiksmo vieta: senovės Olandija. Ir prisimenama viena kita žvaigždė: Alicia Vikander, Christoph Waltz. Jei klausiama, ar patiko, dažniausiai išgirsi: visai nieko. Konkretesni leidžiasi į detales: gražūs interjerai, nepagailėta kostiumams, gerai atkurta laikotarpio atmosfera (iš kur jie žino?).

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Whitą Stillmaną visada domino elitas. Ne iš smalsumo. Aukštuomenę jis pažįsta iš vidaus. Režisieriaus proprosenelis įkūrė Braunsvilio miestą Teksase. Prosenelis užsiėmė verslu ir investavo į žemes, bankus bei geležinkelius. Tėvas pažinojo prezidentą Johną F. Keneddy ir priklausė demokratų partijai. O krikštatėvis garsėjo kaip sociologas, rašęs apie valdančiąsias Amerikos „viršūnėles“.

Natūralu, kad pasirinkęs režisieriaus kelią Stillmanas filmuose pasakojo apie tai, ką pažįsta. Kas yra arti odos. Taip arti, jog kartais norisi išsinerti. Tokie ir jo personažai. Prestižiniuose universitetuose studijuojančios turtingų tėvų atžalos tradicijų ir gerų manierų pasaulyje, kuris tiek pat suteikia galimybių ir perspektyvų, kiek ir vargina savo tobulumu ir taisyklėmis. Stillmanas randa progų šį pasaulį pašiepti: sąmojingai, be pykčio.

„Oskarui“ už geriausią scenarijų nominuotame „Metropolitene“ (1990) režisierius rodė grupę Manhatano aukštuomenės jaunuolių bei vieno iš jų nesėkmingus meilės nuotykius ir bandymą pritapti elgesio normų išmuštruotoje visuomenėje. „Barselonoje“ (1994) pasakojo apie dviejų labai skirtingų amerikiečių pusbrolių romantiškus nuotykius, pokalbius apie Šaltąjį karą, politiką ir meilę 9-ojo dešimtmečio Ispanijoje, o „Paskutinėse disko dienose“ (1998) atsigręžė į 9-ojo dešimtmečio pradžios Niujorko disko sceną ir stebėjo ją geriausių draugių (aktorės Kate Beckinsale ir Chloë Sevigny) akimis.