7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nemėgstami filmai

Trumpos kino recenzijos

Gediminas Kukta
Nr. 37 (1231), 2017-11-10
Kinas
„motina!“
„motina!“

„Trys milijonai eurų“, rež. Tadas Vidmantas, Lietuva

Arena. Lietuviško komercinio kino kūrėjai sviedžia į ją naują filmą. Kino kritikai džiūgaudami sudrasko. Visi patenkinti. Pirmieji džiaugiasi paerzinę piktus kritikus, antrieji – gavę progą pasisakyti ir tekstuose panaudoti žodžius „provincialus“, „banalus“, „infantilus“, „lėkštas“. Tai, kas rašoma (prisipažįstu, ir pats tą dariau; buvo linksma), yra tiesa. Tačiau pasakymas, koks prastas lietuviškas komercinis kinas, jau pats tapo kliše.

 

Taip, „Trys milijonai eurų“ yra, na, tikrai labai blogas filmas. Mizoginiškas, seksistinis, televizinis, pilnas paslėptos reklamos (product placement), nejuokingas XX a. pradžią siekiančia priešprieša miestas–kaimas ir iš jos plaukiančiais nesusipratimais, gėdingas šaipymusi iš neįgaliųjų ir netalentingai suvaidintas. Tiesa, salė juokėsi iš Giedriaus Savicko, bet jis, panašu, po Vytauto Šapranausko ir Rolando Kazlo tiesiog tapo naujuoju tautos juokdariu. Nesvarbu, pasirodo kino ekrane, TV muzikos šou ar humoro laidoje – publika visada leipsta juokais.   

 

Tai, ką parašiau, būtų galima palydėti keliais išplėstiniais sakiniais, pastraipomis ir konkrečiais pavyzdžiais iš filmo. Čia pat galėčiau aptarti montažą, operatoriaus darbą ar atsidusti apie scenarijų. Tačiau, man rodos, tik užimčiau vietą. Dauginčiau tą pačią banalybę, kokią kino ekranuose daugina „režisieriai“ (taip, kabutėse). Pataupykim medžius.

 

Įdomu tik viena. Kodėl Tadui Vidmantui, daug metų dirbančiam reklamos versle, kuris kaip joks kitas verslas atviras naujovėms, kūrybiškumui ir orginalumui, kuris užčiuopia šiandieną ir eina koja kojon su madomis ir tendencijomis, reikia kurti tokį naftalinu trenkiantį filmą. Kur ambicija padaryti kiečiau, fainiau, tiesiog kitaip?

 

„motina!“ („mother!“), rež. Darren Aronofsky, JAV

Viskas, ką girdėjote apie „motiną!“, daugiausia yra tiesa. Perspaustas, nesuprantamas, trikdantis ir, pavartokime šį žodį dar kartą, banalus. Nes kas kine gali būti banaliau nei širdies formos kristalas, kraujuojančios grindys, namo „kūne“ plakanti širdis bei apskritai didelis atokus namas, kuriame vyksta nepaaiškinami dalykai. Šie įvaizdžiai yra siaubo žanro popsas. Vietomis Aronofsky labai arti jo.

 

Tačiau šiandien, kai dauguma (Holivudo) režisierių kuria malonų akiai optimistinį kiną, Aronofsky filmas gražus savo transgresija. Jis peržengia holivudinį normatyvumą, logiką ir net tai, ką vadintume geru skoniu. Jo metaforos klampokos, struktūra iš pažiūros neaiški, o formuluojami įvaizdžiai stebina ir juokina tuo pačiu metu. Kenčianti už visą pasaulį archetipinė Motina, žmoniją gelbstinčio Mesijo figūra, gimimas naujo Pranašo, kuriam žmonės siunčia dovanų, o paskui kaip komuniją išsidalija po gabalėlį, alegorija apie amžinus karus, simboliška dviejų žmonių santykių parafrazė – visko daug. Viskas viename name ir filme.

 

Tikiu, jog vienus gali trikdyti aiškių naratyvinių ir prasminių struktūrų nebuvimas, o kitus, priešingai, erzinti metaforos ir pseudofilosofavimas. Tačiau man atrodo, kad Aronofsky pavyko padaryti tai, kas šiandien pavyksta vis rečiau. Sukurti filmą, kurį galima arba mėgti, arba nekęsti. O tai jau nemažas pasiekimas suvienodėjusiame kino pasaulyje.

 

„Tomas iš Suomijos“ („Tom of Finland“), rež. Dome Karukoski, Suomija, Švedija, Danija, Vokietija, JAV

Transgresijos ir eksceso kiek pritrūko filmui apie suomių menininką Touko Laakoneną, pasirašinėjusį  slapyvardžiu Tomas iš Suomijos – įtakingą gėjų kultūros ikoną, visos kartos balsą, revoliucijos simbolį, reklamos agentūros vilką, vizionierių ir estetą, kurio garbei Suomija prieš trejus metus išleido net specialų pašto ženklą.  

 

Juolab kad medžiagos drąsesnei stilizacijai ir žaidimui įvaizdžiais juk užtektinai. Homoerotiniai menininko piešiniai pilni fetišistinių, nacistinių ir sadomazochistinių įvaizdžių, fotorealizmo ir turtingos ikonografijos, kurie galėjo pasitarnauti kuriant sudėtingesnę kino kalbą. Tačiau režisierius pasirinko nuobodoką tradicinio biografinio filmo, tokio populiaraus šiandien, formą, suprantamesnę platesnei auditorijai, į kurią ir taikyta.

 

Įdomiausi filme epizodai, kuriuose autorius vizualiai interpretuoja, kokie gyvenimo įvykiai ar į atmintį įsirėžę vaizdai padarė įtaką menininko kūrybai. Čia jis gražiai užčiuopia Laakoneno piešiniuose tarpstančios įtampos tarp Eroto (armijos viršininkas, uniformuoti kareiviai) ir Tanato (nužudytas rusų kareivis) šaknis. Parodo, kas suformavo ikoninį Tomo iš Suomijos piešinių personažą – aukštą ūsuotą mačo su juoda odine uniforma ir nacių kareivio kepure – ir kaip gimė tie įvaizdžiai, kurie iki šiol įkvepia, generuoja fantazijas ir provokuoja tūkstančius žmonių visame pasaulyje.

„motina!“
„motina!“
„Tomas iš Suomijos“
„Tomas iš Suomijos“