Nora Grigalavičiūtė Lenino (dab. Gedimino) prospekte. 1964 m.
Su menininke kalbėjomės baleto „Tristanas ir Izolda“, kurio kostiumų dailininkė yra Aleksandra Jacovskytė, premjeros išvakarėse. Didžiulė jos fotografijų paroda „Vilniaus veidai“ jau daugiau nei savaitę rodoma Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ ekspozicijų I a. salėje. Labai intensyvus laikotarpis įveiktas, galima pasikalbėti. Tik tie, kas pažįsta Aleksandrą, supras, kad jos iškalbingų intonacijų: balso pritildymo ir dosnių teigiamų reakcijų, užrašyti neįmanoma.
Parodoje 1963–1993 metų nuotraukos. Keturiasdešimt A3 formato fotografijų, skenuotų iš negatyvų, ir 160 originalių Jūsų pačios rankomis padarytų atspaudų. Žinau, kad tai tik dalis to, ką turite sukaupusi.
Žinoma, daug fotografijų į parodą nepateko. Čia gal tik 10–20 proc. to, ką turiu. Kai kurių nuotraukų man buvo labai gaila neįtraukti. Fotografijas atrinkau ne viena, kuratorė Violeta Juškutė žiūrėjo šviežia akimi.
Labai džiaugiausi užrašais po nuotraukomis, nes daug ko būčiau paprasčiausiai nepažinusi.
Daug iš atėjusiųjų į atidarymą pasižiūrėję pastebėjo, kad anksčiau kur kas jaunesni buvom. Savijauta, žinoma, keičiasi, negaliu pasakyt, kad jaučiuosi jauna, gal tiesiog tuo pačiu žmogumi. Jaunystėje viskas atrodė labai sudėtinga. Sunku buvo prisiderinti prie kitų, o dabar gerokai lengviau, nes nebegalvoju apie tai, kaip atrodau iš šono. Anksčiau labai varžydavausi.
Galbūt tuomet fotografavimas buvo kaip nors susijęs su Jūsų minimu varžymusi?
Pataikei į dešimtuką. Fotografavimas labai dažnai iš dalies būdavo bendravimo su žmonėmis forma. Žinoma, su draugais ir artimais žmonėmis buvo pakankamai lengva. Tik manyje vis tiek buvo kažin kokio perdėto delikatumo.
Todėl fotografavimas buvo tarsi duoklė tiems žmonėms. Jų grožis buvo ryškus, negalėjau būti abejinga. Itin traukė ir fotografavimo, ir nuotraukos darymo procesas.
Pati viską spausdindavau. Mane tėvas išmokino. Jis padarė labai gerą fotolaboratoriją rūsyje. Ypač įdomu buvo kadruoti, formalios galimybės: ką išryškinti, ką mažiau. Praktiškai niekuomet nespausdinau viso kadro. Vis norėdavosi išryškinti žmogų ir nerodyti to, kas, atrodė, atsitiktinai pateko į kadrą.
O dabar, kai dalį nuotraukų skenavome iš juostų ir atspausdinome ant aliuminio, tai pagalvojau, kad visas kadras dabar jau įgauna visiškai kitą prasmę. O tada buvo daug svarbiau padaryti puikų kadrą, kuo geriau sukomponuoti. Kadangi neturėjau veidrodinio aparato, kur gali matyti tikrą vaizdą, galėjau tik nujausti. Bet tas nežinojimas, pasirodo, pasiteisino. Taip kur kas įdomiau.
Jūsų nuotraukose visokie žmonės – ir garsūs, ir nepažįstami. Bent jau šitoje parodoje vyrauja įvairiausių specialybių menininkų aplinka. Tai tarsi koks istorinis pjūvis.
Man gaila, kad ne visada ryžausi fotografuoti. Reikėjo elgtis kaip H. Cartier Bressonui – nekreipti į nieką dėmesio. Visada galėti nuspaust mygtuką. Tarp kitko, jis man padarė didžiulę įtaką. Na, ne tik jis. Bet labai aiškiai atsimenu, kurią jo fotografiją pamačiau pirmą kartą. Tai buvo Henri Matisse’o portretas. Tada supratau, ko aš noriu. Iškart atsiminiau vardą ir pavardę, iškart nuėjau į Mažvydo biblioteką ir gavau pavartyti A5 formato knygelę. Tai buvo maždaug 1966 metai. O po poros metų Maskvoje mačiau aštuonių žymiausių fotografų (daugelis iš Prancūzijos) parodą Manieže. Ten buvo Bressonas, Brassaï, Doisneau, dar keli. Jie fotografavo maždaug tuo pat metu, bet kiekvienas išlaikė savo individualybę.
Nuo ko viskas prasidėjo? Nuo kada fotografuojate?
Buvau beveik vienuolikos metų, kai tėvas man nupirko „Smeną“. Aš, aišku, nusivyliau, nors to neparodžiau, kad gavau tokį paprastą aparačiuką (jį vėliau pamėgau). O kai įstojau į institutą, tėvas padovanojo „Zorkij“. Labai gerai jį jaučiau, su juo buvo lengva, nes pripratau prie to aparato ir galėjau greitai reaguoti.
Tai svarbu, nes kai žiūriu į žmogų, aš jau žinau, kokį noriu jį pavaizduoti: kokiu rakursu ir koks turi būti apšvietimas. Padarydavau labai nedaug kadrų. Pavyzdžiui, tik penkis. Ir beveik visi būdavo geri. Mačiau, kaip vienas geriausių fotografų Vitas Luckus dirba. Jis daro daug kadrų, paskui išsirenka porą gerų. Mano fotografavimo procesas kitoks. Pirma žiūriu. Nepasitikiu atsitiktinumu. Kalbėdama bandau atitraukti dėmesį, kad fotografuojamas žmogus nejaustų aparato.
Ar visą laiką fotografuojate?
Beveik. Mokykloje tai buvo daugiau bendraklasių, draugų fiksavimas. Bet jau tada stengiausi fotografuoti neatsitiktinius kadrus. Nustojau maždaug 1993-iaisiais, kai chemikalų beveik nebebuvo, viskas keitėsi, ir tada, kai kiekvienas tapo fotografu turėdamas muilinę ir nunešdamas juostas į fotoateljė. O man būtų reikėję kelias valandas užsidaryti rūsyje. Tai tapo per daug keista.
Bet juk kartais fotografuojate ir dabar?
Taip, bet jau kitaip. Dabar man ir išryškina, ir atspausdina. Daugiausia fotografuoju portretus. Juose mažiau reportažo, daugiau statiškumo.
Kai kurie ankstesni portretai man pasirodė irgi tokie neskubrūs, kaip ikonos.
Gali kilti toks jausmas. Bet yra kadrų, kur žmogus ką tik sutiktas gatvėje. Vienas žvilgsnis, paimi aparatą. Jis dar ne visai orientuojasi, yra natūralus. Ir vienas vienintelis kadras. Man tokie portretai labai brangūs, nes neplanuoti, spontaniški. Pavyzdžiui, tas, kur atsitiktinai sutikau Norą prie Saugumo pastato.
Bet esu dariusi nuotraukų ir serijomis. Nežinodama sąvokos „fotosesija“, esu keletą jų įgyvendinusi. Pavyzdžiui, su baleto artistu Algiu Filipavičiumi. Jis buvo geras mano bičiulis, labai estetiškas. Sugalvojau nufotografuoti jį ant Operos teatro, kai šis dar buvo Basanavičiaus gatvėje, stogo.
Fotografavau ir mintyse jau mačiau kadrus. Vaizdai buvo tokie, kokių aš iki tol nebuvau padariusi. Buvau labai įkvėpta. Aplink matėsi namų stogai. Įsivaizduoji, po valandos atėjau į kavinę, tokia patenkinta bendrauju su žmonėmis ir staiga suprantu, kad neįdėjau juostos... Taip nutiko tik vienintelį kartą mano gyvenime. Tada įdėjau juostą, paskambinau Algiui ir mes pakartojom. Buvo gerai, bet ne taip. Dar vieną kartą esu praradusi juostą: jau išryškinau, jau mačiau, kad puikiai pavyko, bet buvau labai pavargusi ir palikau vandenyje skalautis. Ryte nieko nebebuvo. Iki šiol skaudu.
Man parodoje labai norisi kalbėti ir apie laiką.
Taip, bet aš noriu patikslinti. Poetas ir rašytojas Tonino Guerrayra keliavęs su kolega po Vidurinę Aziją. Jie sutiko tris vietinius gyventojus. Kai atėjo laikas skirtis, keliautojai sutiktuosius nufotografavo „Polaroidu“ ir padavė jiems nuotrauką. Vyriausias jų tik žvilgtelėjo ir perdavė kitiems. O tie jas grąžino. Keliauninkai nustebo, kodėl nepasiliko sau. Senis pasakė: „O kam stabdyti laiką?“ Ir aš niekada nesistengiau stabdyti laiko. Tiesiog reagavau į tą momentą, į tą minutę, į tą žmogų. Galiausiai laikas tapo sustabdytas.
Kaip šalutinis efektas? Sutinku, kad visų pirma Jūsų nuotraukos yra geri kadrai. Nemažai jų įspūdingos kompozicijos. Pavyzdžiui, ta, kur Katedros aikštėje du vyrai vienas kitam pridega cigaretes. O kai kurie moterų portretai būtų galėję tapti efektingu tų laikų stilingo žurnalo viršeliu.
Negalvojau tada apie laiką, kuris taps anuo laiku. Ir aplinka man buvo pažįstama, mažai terūpėjo. Man buvo įdomus gyvenimas kaip procesas. Net nenumaniau, kad tas laiko efektas bus toks svarbus.
Bet juk įdomu žiūrėti į aprangą (megztos liemenės, lietpalčiai, skrybėlės ir t. t.), į aptrupėjusį miestą, kur ir baisu, ir jauku.
Kaip tik toji trupančių sienų faktūra mane labiausiai ir žavėjo. Į šitą grožį žiūrėjau visiškai abstrakčiai, grynai estetiškai. Galvojau, kaip tai suskamba nespalvotame kadre.
Ir vis dėlto iš to, ką mačiau, supratau, kaip stipriai pasikeitė gyvenimo būdas. Žmonės iš Jūsų nuotraukų yra tiesiog išėję į miestą, pasivaikščioti arba užėję be skambučio vieni pas kitus. O didžioji gyvenimo dalis vykdavo beveik vien privačioje aplinkoje, darboviečių užkulisiuose.
Teisybė, daug eidavome vieni pas kitus į svečius. Geriausiu atveju sėdėdavome Parodų rūmų kavinėje. Kartais „Gintaro“ restorane dviese ar trise apsilankydavome, bet retai. Jaunystėje mėgdavom būti „Vilnelėje“ (tai toks bariukas prie „Vilniaus“ viešbučio). Ten būdavo demokratiška aplinka. „Neringa“ – solidesnė vieta, bet jau ne tokia demokratiška. Nors Tadas Kosciuška visur vienodai gerai jautėsi.
Vieną kartą gruodžio vidury susirinkom mano kambaryje keli žmonės. Tadas, pamatęs gulbės plunksną, tuoj nusidrėskė užuolaidos kraštelį, susirišo „bantą“ ir pradėjo pozuoti. Taip spontaniškai įvyko dar viena fotosesija. Parodoje irgi yra vienas vaizdas iš tos serijos.
Pasivaikščiojimai iš tiesų būdavo didelė pramoga. Kaip tam tikras miesto atradinėjimas. Pavyzdžiui, Užupis ir Barbakano aplinka nebuvo lankomos vietos. Kartais eidavome pasidairyti ir aš, žinoma, turėdavau fotoaparatą.
Tai Jūsų fotoaparatas nesunkus?
Tada man jis atrodė lengvas. Vėliau fotografuodavau tėvo atiduotu labai geru aparatu – prieškariniu vokišku „Contaxu“. Jį labai mėgau. Bet niekada nesinaudojau eksponometru. Mano kadrai buvo paremti nuojauta. Iš patirties jausdavau. Dažniausiai neapsirikdavau.
Jūs teatro dailininkė. Fotografija, žinoma, visai atskira sritis, bet kaip manote, ar įsigilinimas į teatrą veikė Jūsų žvilgsnį žiūrint pro objektyvą?
Tuomet, kai šitos nuotraukos buvo darytos, man teatras buvo kur kas didesnė abstrakcija. Mes tada dar tik studijavome ir viskas, kas buvo susiję su teatru, iš esmės tebuvo popieriuje. Bet erdvės pajautimas buvo svarbus, darydavome dekoracijų maketus.
Pakalbėkime apie eksponavimą. Rodomos didesnės ir visai kamerinės nuotraukos. Tokios, kokias įprasta apžiūrinėti namų aplinkoje. Jos išdėstytos juostomis ir verčia prieiti artyn. Kodėl nusprendėte rodyti mažas?
Norėjosi autentiškų, tų, kurias pati spausdinau ir kadravau, kartais gal ir be reikalo. Niekad nedariau labai didelių fotografijų. Neturėjau tam sąlygų. Pagal ano laiko supratimą, didelė dalis mano nuotraukų buvo laikomos ne itin techniškai gerai atliktos. Dabar ne visai ryškūs planai, keista šviesa, pilkumai ar sodrumai įgauna kitokią prasmę ir skambesį. Matyti didelio formato profesionalų darbai buvo idealūs. O mano visai kitokie. Kaip kadaise pasakė Gediminas Kavaliauskas – lyg Vilniaus senamiestis.
Per Jūsų parodos atidarymą fotomenininkas Gintautas Trimakas kalbėjo visai apie kitus dalykus. Jis labiausiai akcentavo atvirumą: žmonių nuotraukose, eksponavime, erdvės kadre. Kaip supratau, galvoje turėta tai, kad Jūsų fotografija be pozos.
Kitaip man būtų buvę paprasčiausiai neįdomu. Norėjau fotografuoti žmones, kai jie yra tokie, kokius pažįstu, natūralūs. Man svarbu, kad net tie, kas pozuoja, išliktų savimi. Parodos plakatui parinkau nepažįstamą berniuką, sutiktą 1967 metais Klaipėdos senamiestyje. Jį susistabdžiau tiesiog gatvėje. Vaikas iš visų išsiskyrė atviru veidu. Paklausiau, ar galiu nufotografuoti. Ir jis ramiai pažiūrėjo į objektyvą. Dabar tam „berniukui“ turėtų būti gal kokie 54 metai. Įdomu būtų jį sutikti.
Gal atsilieps. Ar galima Jūsų fotografijose įžvelgti dienoraščio požymių?
Galbūt, nežinau. Fotografavau dėl estetinių paskatų. Tai buvo pasąmoninė kompensacija to, ko aš galbūt nepadarau vaizduojamajame mene. Kadangi fotografija nėra mano specialybė, man čia buvo mažiau atsakomybės, daugiau laisvės. Vidinio laisvumo, kuris labai svarbus kūryboje apskritai.
Sakyčiau, kad tai dar viena neplanuota pasekmė. Tyčia ar ne – iš dalies atsiskleidžia Jūsų aplinka. Nuostabu, kokia ji įvairi. Ar buvo kas nors supykęs, kad fotografuojate?
Ne. Tik 1965 metais, vieną kartą saugumas sustabdė Klaipėdos turguje. Nesuprato, ką aš čia veikiu. Kai paaiškinau, kad esu iš Dailės instituto, atlieku praktiką, kad man šitie žmonės tiesiog įdomūs, tai net juostos neapšvietė, bet liepė daugiau nefotografuoti. Tada labai nustebau.
Kada planuojate išleisti knygą?
Tiksliai nežinau. Dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė sutiko parašyti tekstą ir mane ragina apie kiekvieną nuotrauką ką nors daugiau papasakoti, bet mane kažkas stabdo, jos ir taip atviros. Nebent tik nedaug.
P. S. Apie atskiras nuotraukas Aleksandra pasakoja lyg apie žmones: atsargiai, tiksliai, korektiškai.
P. P. S. Kai aš pažiūrėjau į objektyvą, diktofono įraše liko fotoaparato pliaukšėjimas.
Nora Grigalavičiūtė Lenino (dab. Gedimino) prospekte. 1964 m.Tinklininkas Vasilijus Matuševas (kairėje) Gedimino (dab. Katedros) aikštėje. 1964 m.Nataša Kolodkevič iš Taškento Totorių gatvėje. 1966 m. spalio 16 d.Aušros vartų gatvė (sėdi Nelė Mickevičiūtė). 1967 m.Baleto artistas Algis Filipavičius ant buvusio Operos ir baleto teatro stogo (dab. Lietuvos Rusų dramos teatras) J. Basanavičiaus gatvėje. 1967 m.
Tadas Kosciuška. 1972 gruodžio 15 d.
