Itališkasis Händelis, išduota meilė ir lūpinė armonika

Baroko muzika yra taip gerai visiems žinoma, kad, atrodo, turėtų būti labai aiškus standartas, kaip ją reikėtų groti, tačiau ji yra tiek paslaptinga, kad daugybė muzikantų ją groja vis kitaip ir, keista, tai visai malonu girdėti. Labai nešablonišką baroką išgirdome Vilniuje, Filharmonijos salėje, kur koncertavo vieno garsiausių Italijoje baroko muzikos kolektyvų „Ghislieri Consort“ atlikėjų grupė ir dainininkė Emanuela Galli (lapkričio 21 d.). Žinojau, kad tai yra nemažas kolektyvas, todėl nustebau pamatęs scenoje vos kelis muzikantus. Esame įpratę girdėti G.F. Händelio muziką atliekamą nemažų kolektyvų, todėl skambesys buvo kiek keistokas. Neįprastai skambėjo ir nemažas tembrinis disbalansas tarp dviejų smuikų, kiti kiek netikėti niuansai, operinis, labai stiprus, kiek „duobėtas“ dainininkės balsas. Toks, kokį rečiau išgirsi dainuojant baroko muziką. Tačiau tai ne kritika, tik kelios subjektyvios pastabėlės.

Intrigavo programos pavadinimas „Kantatos apie išduotą meilę“, be kurių skambėjo ir keli instrumentiniai kūriniai. Ko gero, įdomiausia buvo išgirsti G.F. Händelio itališko periodo kantatas „Armida Abbandonata“ ir „Tu fedel, tu costante?“, sukurtas 1707 m. Romoje. Iš tikrųjų, ne tik atlikimas, bet ir pati muzika skambėjo gana itališkai. Be to, koncerte skambėjo ir italų baroko epochos kompozitorių Giovanni Bononcini ir barono Emanuele’io D’Astorgos vokaliniai kūriniai, taip pat G. F. Händelio ir Niccollò Jommelli instrumentinė muzika.
 

Koncertas (lapkričio 24 d.), kuriame dalyvavo Italijos muzikas Gianluca Littera, buvo kitoks jau vien todėl, kad čia skambėjo XX a. kompozitorių kūriniai ir mūsų Filharmonijos salei bei publikai labai neįprastas muzikos instrumentas lūpinė armonika. Bet gal jis neįprastas tik mums? Šis muzikos instrumentas buvo sukurtas 1821 metais. Gal mes labiau pratę matyti armonikėles, kuriomis žaidžia vaikai ar groja bliuzo bei folkmuzikantai. Tai maži, nedaug balsų turintys muzikos instrumentai. Tačiau yra ir profesionalios, chromatinės armonikos, turinčios iki 128 balsų. Panašiu muzikos instrumentu drauge su Lietuvos kameriniu orkestru grojo ir svečias iš Italijos Gianluca Littera. Skambėjo labai lengvai klausytoją pasiekianti muzika, kurią sukūrė žydų kilmės čekų kompozitorius Vilémas Tausky (1910–2004) ir anglas Gordonas Jacobas (1895–1984). Skambėjo nepaprastai gražūs ir skaidrūs kūriniai: puiki, liaudiškų šokių melodijomis paremta G. Jacobo siuita „Penkios pjesės“ lūpinei armonikėlei ir styginiams bei V. Tausky „Concertino“ lūpinei armonikėlei, styginiams, arfai ir mušamiesiems. Gianluca Littera – pasaulyje gerai žinomas džiazo ir klasikinės muzikos atlikėjas, grojantis specialiai lūpinei armonikėlei sukurtus ar šiam instrumentui pritaikytus įvairiausių pasaulio kompozitorių kūrinius, dalyvaujantis ir džiazo festivaliuose. Tai puikiai instrumentą valdantis, labai techniškas ir dvasiškai brandus muzikas, grojimu kuriantis tiesiog ištisus vaizdinius. Jo sugebėjimus džiazo srityje galėjome išgirsti koncerto pabaigoje drauge su smuikininku Džeraldu Bidva, akompanuojant LKO, bisui sugrotuose duetuose džiazo muzikos standartų temomis. Gaila, tokios muzikos galėjo būti daugiau ir ne tik bisui.
 

Šiame labai mielame Lietuvos kamerinio orkestro koncerte dirigavo puikus dirigentas iš Gruzijos Georgė Čičinadzė. Tai vienas žinomiausių ir populiariausių muzikų šioje šalyje. Jo diriguojamas LKO atliko anglo Gustavo Holsto „St. Pauls siuite“ ir latvių kompozitoriaus Peterio Vasko fantaziją smuikui ir styginiams „Vox Amoris“, kurioje solo partiją grojo Džeraldas Bidva.
 

Turiu vilties, jog tokie koncertai išsklaidys pas mus gajų mitą, kad nauja muzika yra sunki, slegianti ir nyki. Gal pagaliau susirinks daugiau klausytojų ir jiems tikrai patiks.