Didžiausius sostinės festivalius vienijanti įstaiga „Vilniaus festivaliai“ šiemet švenčia 10 metų sukaktį. Ta proga nutarta labai pamaloninti muzikos gerbėjus – atvežti jiems didžiulę muzikos žvaigždę. Birželio 13-osios vakarą Vilniaus „Siemens“ arenoje koncertavo gyva muzikos legenda Bobby McFerrinas. Kartu su puikių muzikantų grupe jis pristatė naują savo programą – neseniai išleistą albumą „spirityouall“. Programa skirta muziko tėvui.
Bobby McFerriną, tiesa, su soline programa, buvau girdėjęs prieš kelerius metus festivalyje „Kaunas Jazz“. Tada koncertas vyko žymiojoje Kauno sporto halėje. Žinoma, sunku įsivaizduoti tokį muziką viduryje aikštės, kurioje paprastai žaidžiamas krepšinis. Koncertas Kaune labiau panėšėjo į tam tikrą misiją, kurios metu per garsus dalijamas gėris, grožis, muzikos žavesys. Tarp tūkstančių žiūrovų atsidūręs vienut vienas, šis atlikėjas, tobulai valdantis balsą ir gebantis bendrauti net be žodžių, darė stebuklus. McFerrinas ne tik puikiai valdo balsą, muzikinę medžiagą, bet ir didžiulę auditoriją. Su ja bendrauja, dovanoja jai muziką ir net ją auklėja. Negalėčiau to pavadinti kitaip, kaip tik didžiule savanoriška misija. Tai reikėjo pamatyti ir išgirsti. To negalima papasakoti.
Šiųmetis renginys jau kur kas labiau dvelkė koncertine nuotaika, nors maestro nepamiršo savo linksmų pokštų, šmaikštaus bendravimo su publika, įprastinių solo epizodų a cappella, provokacijų klausytojams. Kaip rašo „The London Times“, McFerrinas vis dar yra nelyg kokia nekalta siela. Jis mėgaujasi neslepiamu malonumu nerūpestingai klajoti muzikos keliais arba užveda savo klausytojus dainuoti kartu.
Nežinau, kuriam Vilniaus gospelų chorui atstovavo dainuojantis jaunimėlis, drąsiai plėšiantis žinomą spiričiuelį, tačiau fokusas McFerrinui pavyko – pirmoji pakviesta dainuoti mergina savo profesionalumu nustebino ir nudžiugino ne tik publiką, bet ir jį patį.
Programa buvo paremta amerikiečių muzikos ištakomis – spiričiueliais. Pats McFerrinas yra giliai tikintis, spiričiuelius jis išgyvena kaip meilę, juos pasitelkęs šlovina Dievą. Kaip skelbia „The New York Times“, „jo tikras tikėjimas nekliudo linksmumui“. Tačiau McFerrino atliekami spiričiueliai nėra vien tik religinės giesmės, tai – įvairiausių žanrų muzikos sintezė, kuri jungia nuostabaus grožio ir šilumos sklidiną balsą bei gebėjimą improvizuoti ir interpretuoti. Todėl nieko keista, kad koncerte išgirdome daugybę įvairiausių muzikos stilių elementų. Nesunku buvo čia rasti dar ir bliuzą, gospelą, džiazą bei improvizaciją su trumpais, bet nuostabiais grupės muzikantų solo epizodais, folklorą, zydeco ir net kantri, kurios įspūdį ryškiai stiprino smuiko, mandolinos, steel gitaros naudojimas.
Šio koncerto sėkmė yra neabejotinai ir naujosios McFerrino grupės muzikantų – Gilo Goldsteino (fortepijonas, el. klavišiniai, akordeonas, jis ir šios programos kompozicijų aranžuočių autorius, grupės lyderis), Davido Mansfieldo (gitara, mandolina, smuikas, slide ir pedal steel gitaros), Armando Hirscho (akustinė ir elektrinė gitaros), Jeffo Carney (kontrabosas), Louiso Cato (mušamieji, akustinė gitara, vokalas) – nuopelnas. Kaip yra sakęs pats McFerrinas, jis tiesiog įsimylėjęs šių muzikantų grupę ir su ja koncertuodamas jaučiasi taip gerai, tarsi plaukiotų meduje. Iš tikrųjų, panašus pojūtis persmelkė ir klausytojus.
Pats McFerrinas kaip visada žavi savo kūrybingumu ir naujovių paieška, o labiausiai, nors metai bėga, keri menininko gebėjimas nuolat stebinti. Jis niekada nesikartoja ir kiekvienas jo pasirodymas yra unikalus, nors, žinoma, bendrieji principai gan griežti. Vadinamas muzikos burtininku, jis ir toliau laužo nusistovėjusius žanrus, ir naujoje programoje tai ypač jaučiama.
McFerrino koncertui „Siemens“ arena buvo transformuota į kur kas jaukesnę ir teatrą primenančią erdvę. Spėjama, kad koncerto klausėsi per 4000 žmonių. Nežinau, ar visi buvo patenkinti įgarsinimu, tačiau man garsas pasirodė labai kultūringas, civilizuotas, šiltas ir skambėjo pakankamai profesionaliai. Ne veltui maestro atvažiavo su būreliu savo scenos specialistų. „Siemens“ arenos generalinio direktoriaus pavaduotojas Juras Vėželis prieš šį neeilinį muzikinį įvykį teigė, jog McFerrino koncertui panaudota daugiau nei 1000 kv. m. specialios akustinės medžiagos scenos šonams ir viršutinėms arenos tribūnoms uždengti. Grindys išklotos specialiu kilimu, kuris suteikia koncertinei erdvei visiškai kitokias akustines savybes. Įgarsinimo sistemą ketinta išdėstyti taip, kad garsas iki klausytojų tiek parteryje, tiek tribūnose sklistų ne daugiau kaip 15 metrų atstumu, tad nė vienas klausytojas nepatirtų jokių garso „duobių“ ar atspindžių. Nežinau, ar tikrai visi pažadai buvo įvykdyti, bet man buvo visai malonu klausytis, nors ir buvau gan neįprastoje salės vietoje.
Po koncerto McFerrinas su visa grupe prisijungė prie „Vilniaus festivalių“ 10-mečiui skirto pobūvio, kur muzikantų laukė staigmena: žinodamas McFerrino meilę ir dėmesį vaikams, Vytauto Labučio vadovaujamas moksleivių džiazo ansamblis jį nustebino itin nuotaikinga muzikine programa.
