7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Daug geros muzikos

Įspūdžiai iš XXVI festivalio „Vilnius Jazz“

 

Algirdas Klova
Nr. 38 (1052), 2013-10-18
Muzika
„Hildegard Lernt Fliegen“. D. Jadevičienės nuotr.
„Hildegard Lernt Fliegen“. D. Jadevičienės nuotr.
Aš labai mėgstu festivalį „Vilnius jazz“, nes jame visada gausu įvairiausių krypčių muzikantų, atliekančių įvairiausią naują muziką. Vienintelė bėda, kad absoliučiai visko išgirsti, net ir nieko kito neveikiant, yra praktiškai neįmanoma. Taigi, visų muzikantų, gaila, nepajėgiau išgirsti ir šiemet, tačiau tiek, kiek pavyko pasiklausyti, padarė puikų įspūdį.
Pirmoji kregždė, suskambusi „Piano. lt“ salėje ir šiuolaikinio džiazo festivalį „Vilnius Jazz“ pradėjusi soliniu koncertu, buvo tikrai novatoriškiausia slovėnų džiazo pianistė Kaja Draksler. Tai buvo mūsų pirmoji festivalio pažintis su Slovėnijos džiazu. Kaja džiazo fortepijoną studijavo Olandijoje, paskui tobulinosi Niujorke. „Vilnius Jazz“ prodiuseris Antanas Gustys išgirdo K. Draksler Liublianos džiazo festivalyje, savo stilistika artimam mūsiškiui „Vilnius Jazz“. Šis koncertas tapo puikiu įvadu į festivalį ir paliko neblogą įspūdį, nes jautėsi Kajos Draksler – pianistės, kūrėjos, improvizatorės – talentas. Galbūt jai dar nėra lengva vienodai puikiai išlaikyti viso koncerto įtampą, nes šiek tiek nukenčia kompozicijų forma. Jos muzikoje rasime daug ko – minimalistinių studijų, ekspresionizmo, jaunatviškos energijos, puikios technikos ir gana drastiškų išraiškos priemonių, kurios primena „Varšuvos rudens“ festivalį prieš gerus keturiasdešimt metų. Visa tai turbūt dar jauno menininko požymiai. Kiek žinau, Kaja koncertuoja su įvairiais šiuolaikinio džiazo kolektyvais, turi savo kvintetą, taigi yra viltis ją dar išgirsti ir Lietuvoje.
Pirmąjį koncertą Rusų dramos teatre pradėjo pirmą kartą Vilniuje besilankantis puikus vibrofono virtuozas iš Liuksemburgo Pascalis Schumacheris. Šis muzikas nuolat gauna įvairiausius apdovanojimus, ir tikrai ne veltui. Seniai jau nesu turėjęs tokio malonumo klausydamas gana naujos, bet labai gerai suprantamosir įsimenančios muzikos. Nepriekaištinga technika, melodikos ir harmonijos pusiausvyra, ritmo pojūtis, saikingas jausmų bagažas susijungia į labai gražią ir gana įdomią muziką. Kompozicijos, galima sakyti, tobulos, sukonstruotos idealiai, garso kokybė nepriekaištinga, tiesiog krištolinė. Beje, visa tai vienas Schumacheris vargu ar galėtų pasiekti. Jam padeda puikiai susigrojusi muzikantų komanda: Vokietijoje gimęs pianistas Franzas von Chossy, belgas kontrabosininkas, muziko karjerą metalo ir folk muzikos scenose pradėjęs Christophe’as Devischeris ir vokiečių būgnininkas Jensas Düppe, džiazą vadinantis savo religija. Šie atlikėjai padeda piešti įkvepiančius vaizduotę, skambius akustinius garsovaizdžius, o jie užlieja klausytojus žanrinių ribų neturinčia svajinga melancholija, žinoma, su energijos protrūkiais. Pasiklausęs šio kvarteto, buvau jau nutaręs įsigyti jų įrašų ir dažnai jų klausytis namuose, bet, nelaimei, menininkas pamiršo jų paimti.
Antrojoje koncerto dalyje mūsų vėl laukė emociškai ir dvasiškai stiprus muzikinis reiškinys. Nors panašaus žanro kūrybos nelabai mėgstu, reikia pripažinti, kad įspūdis buvo stiprus. Jau vien šveicarų grupės pavadinimas intriguoja – „Hildegard Lernt Fliegen“ („Hildegardė mokosi skraidyti“), o muzikos stilistiką tikrai sunku įvardyti. Ji trykšta sąmoju ir nežabotu polėkiu. Tai džiazo, triukšmo meno, kabareto, o gal net roko mišinys. Kabaretą priminė labiausiai, bet negali nesižavėti vokalisto ir šios įvairiaplanės grupės įkūrėjo, kompozicijų autoriaus Andreaso Schaererio balso valdymo ir kompozicinio meno vingrybėmis. Jis, kaip ir buvo anonsuota, yra tikras balso akrobatas – savo balsu gali įkūnyti bet ką. Tai ir operinis dainavimas, ir beatt box, ir gražus džiazo pojūtis, puiki technika. Jam muzikavimas – tarsi apsvaigimo būsena. Radau gražų sakinį festivalį reklamuojančiuose straipsniuose, kurio negaliu nepacituoti: „Andreasas lyg apsėstas diriguoja „Hildegard“ orkestrui, suaudžiančiam, atrodytų, tarpusavyje nesusiejamus dalykus.“ Tikra tiesa, man irgi taip atrodė.
Penktadienį, manau, įvyko didysis festivalio sprogimas. Negana to, kad scenoje išvydome ir išgirdome du ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio džiazo avangardo grandus Vladimirą Čekasiną ir Vladimirą Tarasovą, vienam iš jų buvo įteiktas svarbiausias festivalio apdovanojimas. Graži tradicija – tarptautinis džiazo festivalis „Vilnius Jazz“ kasmet įteikia apdovanojimą „Už indėlį į Lietuvos džiazo kultūrą“. Šiemet laureatu tapo Lietuvos džiazo legenda, unikalus muzikantas, kompozitorius, režisierius, pedagogas Vladimiras Čekasinas. Manau, šį žmogų patį pirmą reikėjo apdovanoti tokiu prizu, nes visa Lietuvos džiazo mokykla be jo nuopelnų arba būtų kitokia, arba jos nebūtų visai. Na, geriau vėliau negu niekada.
Labiausiai man patinka Vladimiro Čekasino tikslumas, kompozitoriaus ir improvizatoriaus bei puikaus muzikanto talento jungimas ir suderinimas. Kai tai supranti, gali suprasti ir legendinius jo žodžius: „Mano muzika niekada nebuvo spontaniška: viskas yra išmokta ir surepetuota.“
O kaip nuostabu, kai turi tokį partnerį kaip Vladimiras Tarasovas, kuris tikrąja to žodžio prasme gali viską. Duetas tęsia panašios krypties darbų ciklą, kurio įkvėpimo šaltinis yra Sergejaus Prokofjevo kūryba, pradėtą su pianistu Petru Geniušu. Kadangi šiame projekte Vladimirui Čekasinui, matyt, labai pritrūko pianisto, jis fortepijonu daug grojo pats. Ir tai buvo nuostabu. Šioje kompozicijoje nemažą vaidmenį atliko ir elektroninė technika, na ir negaliu nepaminėti puikaus garso režisieriaus Edmondo Babensko darbo.
Antroji šio vakaro dalis taip pat turėjo būti įspūdinga, tačiau po Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo kuo nors nustebinti labai sudėtinga. Bent jau kiekybė buvo įspūdinga. Tiesa, ne vien atlikėjų kiekiu garsus dvidešimtmetį švenčiantis Briuselio džiazo orkestras. Šis kolektyvas dažnai rengia bendrus projektus su klasikinės muzikos atlikėjais. Kartu su afrikiete vokaliste Tutu Puoane orkestras įrašė Pietų Afrikos dainų aranžuočių albumą, bendradarbiauja su žymiausiais bigbendo muzikos bei džiazo autoritetais, ryškiu jubiliejinių metų akcentu tapo projektai su vienu geriausių pasaulio saksofonininkų Joe Lovano.
Šį kolektyvą prieš kelerius metus esame girdėję Vilniaus filharmonijos salėje. „Vilnius Jazz“ festivalyje penktadienį belgų orkestras pristatė kitokios krypties netradicinį projektą „Graphicology“. Tai – vaizduojamojo meno ir muzikos, komiksų bei gyvo džiazo sintezė.
Briuselio džiazo orkestras užsakė šešiems kompozitoriams sukurti garso takelius žinomo komiksų autoriaus belgo Philipo Paquet darbams. Dvi savo istorijas dailininkas sukūrė specialiai šia proga, tarp herojų pavaizduodamas ir orkestrą bei save. P. Paquet piešiniai tapo savotiškomis džiazo partitūromis, kurios buvo rodomos ekrane gyvai grojant orkestrui. Vienintelis dalykas, kurio norėjau, – tai truputį naujesnio orkestro skambesio, nes girdėjome labai stiprų tradicinį bigbendą, o šiuolaikinio džiazo festivalyje laukiame ko nors drąsesnio. Na, tie paveikslėliai gal kiek ir gelbėjo.
Intrigą žadėjo lietuvių akademinės muzikos kompozitoriaus Osvaldo Balakausko kūrinio „Pavasario psalmės“ premjera „Vilnius Jazz“ festivalyje. Tai tikrai gražus, pavasariu dvelkiantis, nedidelis tekančios muzikos kūrinėlis, kiek priminęs pirmuosius vandens šaltinėlius, prasiskverbiančius iš sniegu ir ledu sukaustytos gamtos. Žinoma, šiuolaikinis džiazas – tokia sąvoka, į kurią gali sutilpti kas tik nori, tačiau šioje muzikoje vis dėlto pasigedau „džiaziškesnės“ harmonijos, spontaniškesnių improvizacijų ir kiek labiau išnaudotų tokių džiazo grandų kaip Arkadijus Gotesmanas, Valerijus Ramoška ar Tomas Botyrius. Tikru flagmanu čia buvo visą šį kūrinį dirigavęs Donatas Katkus.
Labai stiprus, impozantiškas, bet protingas ir be galo profesionalus prancūzų džiazo kompozitoriaus ir pianisto Andy Emlerio „MegaOctet“ – tai puikių muzikantų ir skirtingų džiazo stilių muzikos rinkinys. Jie devyni – oktetas ir jų lyderis. Kolektyvas gyvuoja jau daugiau nei dvidešimt metų. Kurdamas šiai grupei A. Emleris, kurį, beje, jau matėme festivalio scenoje ir anksčiau, paiso kiekvieno nario individualaus stiliaus ir instrumento skambesio, o muzikantai savo ruožtu jau puikiai perprato lyderio polinkius bei gebėjimą išlaviruoti tarp spontaniškumo ir savikontrolės, tiksliai užrašytais tekstais perteikti improvizacinį muzikos polėkį ir žaismę. A. Emlerio kūriniai atveria spalvingą žmogaus emocijų spektrą, alsuoja energija, žavi impresionistiniais potėpiais ir humoro blyksniais. Visa tai pajutau sekdamas kiekvieną muzikantą, jo solo ir grojimą grupėje. Net trys ypač skirtingi saksofonistai, tūbos virtuozas, puikus būgnininkas, labai originalus perkusijos meistras, grojantis daugybe matytų ir nematytų instrumentų, labai įdomus kontrabosininkas, na ir, žinoma, pats maestro Andy Emleris, kuris lyg ir nelabai pastebimas, bet neaišku, kas būtų be jo... Beje, žavėjo muzikantų galantiškumas ir džentelmeniškumas scenoje – svarbiausi yra ne visi, o tas, kuris tuo metu groja solo.
Spalio 13 d. dieniniame koncerte Rusų dramos teatre įvyko tradicinis 8-asis „Vilnius Jazz Young Power“ konkursas. Čia savo džiazo kompozicijas pristatė dvi mišrios sudėties sostinės mokyklų grupės „Kaff“ ir „Legentet“ bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų kolektyvas „R.A.D.D.“ ir Vilniaus kolegijos trio „In Albedo“. Malonu, kad festivalis skatina jaunuosius muzikantus groti, organizuoti vis naujas grupes. Štai dvi jų susikūrė specialiai konkursui ir viena jį netgi laimėjo. Komisijos darbe dalyvavęs Davidas Fiuczynskis įteikė pagrindinį prizą grupei „R.A.D.D.“.
Nors festivalis buvo skirtas įvairiems Europos muzikantams, visas vakarinis koncertas atiduotas gitaros meistrui Davidui Fiuczynskiui ir jo grupei „Planet Microjam“ iš JAV. Be jokios abejonės, tai puikus muzikantas ir didžiausia šių metų festivalio žvaigždė. D. Fiuczynskis – vienas pirmųjų gitaristų, susidomėjusių mikrotonine kūryba, grojančių specialiai jam pagamintais mikrotoniniais instrumentais. Gitaristas tyrinėja mikrotonais grindžiamas turkų, arabų, kinų ir kitų tautų melodijas, naudoja jų elementus savo kompozicijose. Niekas negali ištrinti iš atminties tų dienų, kai muzikos pasaulis sužinojo Davido Fiuczynskio, kaip funk džiazo grupės „Screaming Headless Torsos“ įkūrėjo, vardą. „Planet Microjam“ yra jo ilgalaikių ieškojimų rezultatas. Grupės sudėtyje tikrai puikūs muzikantai. Labiausiai išsiskyrė labai charakteringa būgnininkė Amber Baker, kurios vardą pats maestro scenoje išvertė į lietuvių kalbą – „Gintaras Kepėjas“. Labai įdomus mikrotoninių klavišinių „valdytojas“ Utaras Artumas. Kompozitorius ir prodiuseris Justinas Schorsteinas grojo bosu. Visi jie gana jauni ir labai talentingi žmonės, tik man kažkodėl pasirodė, kad muzika, kurią jie groja, reikalauja ypač daug jėgų, technikos ir temperamento, todėl kuo labiau į koncerto pabaigą, juo labiau krito emocinė kreivė. Bet kuriuo atveju, buvo labai įdomu.
Teatleidžia man tie, kurių nepaminėjau. Tegyvuoja festivalis „Vilnius Jazz“, tegyvuoja Antanas Gustys.

 

„Hildegard Lernt Fliegen“. D. Jadevičienės nuotr.
„Hildegard Lernt Fliegen“. D. Jadevičienės nuotr.
Vladimiras Čekasinas ir Vladimiras Tarasovas. D. Jadevičienės nuotr.
Vladimiras Čekasinas ir Vladimiras Tarasovas. D. Jadevičienės nuotr.
Pascalio Schumacherio kvartetas. D. Jadevičienės nuotr.
Pascalio Schumacherio kvartetas. D. Jadevičienės nuotr.