Autorius: Algirdas Klova

Algirdas Klova

Mintys po festivalio

Prieš kitais metais bręstančią trisdešimtąją sukaktį, festivalis „Vilnius Jazz“ vis plečiasi. Šiemet jis prasidėjo jau antradienį (spalio 11 d.) muzikantų iš Rusijos Nikolajaus Rubanovo (saksofonai) ir Aleksejaus Ivanovo (mušamieji, perkusija) koncertu klube „Jazz Cellar 11“, kuriame kitomis dienomis po pagrindinių koncertų vyko festivalio „Jam session“. Trečiadienį Rusų dramos teatre buvo surengtas specialus Lietuvos muzikantų koncertas. Dainius Pulauskas šiuo metu – bene žinomiausias pasaulyje Lietuvos džiazo muzikantas. Prieš daugiau nei pusmetį žavėjomės jo kolektyvu Birštone, o štai festivalyje „Vilnius Jazz“ – nauja programa „Šokiai“ su „Amber Quartet“. Pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į visiškai naują D. Pulausko muziką, ji kaip visada brandi, bet šįkart ypač nuotaikinga, linksma ir charakterinė. Kiekviena dalis – šokis – spindi, žaižaruoja jai būdingais skambesio ir ritmo elementais. Čia galėjai išgirsti Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos šalių šokių elementų, suskambėdavo lyg ir dervišų šokių muzikos garsai, bulgariški ritmai, svajingas lėtas valsas, tango, lyg rytas Argentinoje, ir dar daug kas, artinantis šią muziką prie world jazz žanro. Ypač graži buvo šios programos instrumentuotė. Styginių kvartetas skambėjo tai kaip kamerinis orkestras, tai kaip improvizuojantys solistai. Nenuostabu, visi kvarteto nariai turi nemenką džiazinio muzikavimo patirtį. Labai reikalingas čia man atrodė perkusininkas Artūras Pranckūnas, apjungiantis visumą. Gal tik šį kartą pasigedau daugiau paties Dainiaus Pulausko solo epizodų.

Algirdas Klova

Baigiamasis Vilniaus festivalio koncertas su Orlando Valle Maraca

Vilniaus festivalio pabaigos koncerte „Compensa“ salėje girdėjome energingą fleitininką Orlando Valle Maraca ir jo Lotynų Amerikos džiazo žvaigždžių septetą, tęsiantį savo turą Europoje. Juos išgirdome po koncertų Meksikoje ir garsiajame Paryžiaus „Théâtre du Châtelet“. Šį muzikantą Vilniuje girdėjome prieš trylika metų, tada jis koncertavo su grupe „Ostra Vision“ ir buvo vadinamas vienu garsiausių Lotynų Amerikos jaunosios kartos džiazo fleitininkų. Anuomet jis buvo pasiryžęs atgaivinti populiariąją kubiečių muziką. Dabar Orlando Valle Maraca yra laikomas vienu garsiausių Lotynų Amerikos fleitininkų apskritai. Jis taip pat ir pianistas, kompozitorius bei aranžuotojas, „Grammy“ apdovanojimų nominantas, grojo Chucho Valdéso vadovaujamoje pasaulinio garso grupėje „Irakere“ ir aranžavo jai kūrinius. Maraca yra aktyvus Latina jazz muzikos atlikėjas, besidomintis bendrais amerikiečių ir kubiečių muzikos aspektais. Jis yra įsitikinęs, kad džiazą ir kubietišką muziką suartina iš Afrikos kilę ritmo bei intonacijų dariniai, taip pat teigia, kad šiandien Kubos menininkai mažai tesidomi savo šaknimis, o jam pačiam labai svarbu prie jų sugrįžti. Kubos muzikoje jis išskiria Afrikos, Ispanijos ir Prancūzijos kultūrų elementus, mano, kad juos sujungus ir atsirado ši muzika. Ir iš tikrųjų, Latina Jazz, arba Lotynų džiazas, yra džiazo žanras su Lotynų Amerikos ritmais ir kitais harmonijos bei melodikos elementais. Nors muzikantai nuolat plečia žanrų ribas, Lotynų džiazo terminas paprastai suprantamas kaip turintis konkretesnę reikšmę, nei tiesiog džiazas iš Lotynų Amerikos. Lotynų džiazas paprastai turi tiesioginį ryšį su Lotynų Amerikos, Afrikos ir dabartine džiazo muzika. Kubos džiazas yra išskirtinis fenomenas.

Algirdas Klova

Baroko orkestro iš Belgijos koncertas Vilniaus festivalyje

Vilniaus festivalis birželio 10 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pristatė pasaulinio garso baroko muzikos interpretuotoją – žymųjį Belgijos baroko orkestrą „B’Rock“. Kolektyvas Lietuvoje grojo nebe pirmą kartą, šį sykį jis atvežė programą „Mozartas pagal B’Rocką“ ir dabar su ansambliu koncertavo solistas – rusų pianistas Aleksandras Melnikovas, žinomas senosios muzikos interpretuotojas, daug metų grojantis istoriniais instrumentais, kuriais susidomėti jį kadaise paskatino Andreasas Staieris ir Aleksejus Liubimovas. Pianistas bendradarbiauja su daugeliu senosios muzikos kolektyvų, yra pelnęs nemažai apdovanojimų už klasikų kūrinių interpretacijas. Kadaise Aleksandras Melnikovas baigė Maskvos valstybinės konservatorijos profesoriaus Levo Naumovo klasę, bendravo su žymiuoju pianistu Sviatoslavu Richteriu.

Prieš porą metų rašydamas apie šio orkestro koncertą pasidžiaugiau, kad kolektyvas rado raktą į senąją muziką, kurią ne visada ir ne visi muzikantai taip arba panašiai atlieka. Belgijos baroko orkestras „B’Rock“, įkurtas 2005 m., yra vienas geriausių pasaulyje tokią muziką interpretuojančių kolektyvų. Orkestre groja daugiau nei dvidešimt atlikėjų iš Belgijos ir kitų šalių. Visi jie yra paties aukščiausio lygio muzikantai ir puikiai jaučia vienas kitą. Jie visi drauge natūraliai, lyg koks bendras organizmas, gyvena scenoje. Jų muzikinė sąveika labai simpatiška, patraukli ir įtikinama, o pasirodymai visada kažkiek teatrališki, nuotaikingi, kupini staigmenų. Galbūt šį kartą to teatrališkumo buvo šiek tiek mažiau, o išgirdęs antrąjį programos kūrinį supratau, kad tai ne tas pats kolektyvas, kurį mačiau prieš porą metų. Orkestras dažniausiai groja žinomus ar rečiau skambančius XVII–XVIII a. kūrinius. Rasti mažai žinomą Wolfgango Amadeus Mozarto kūrinį turbūt būtų sunkoka, todėl labai apsidžiaugiau išgirdęs naują Mozarto Serenados orkestrui Nr. 6 D-dur KV 239 („Serenata notturna“) interpretavimo versiją. Timpanai lyg solinis instrumentas iškelti į orkestro priekį, soliniai kontraboso ir kitų instrumentų epizodai, primenantys trumpučius individualius svingo eros ar bluegrass muzikantų pasirodymus, vertė pasvarstyti, gal Mozarto epochoje tokie triukai galėjo būti įmanomi? Dažniausiai orkestro štrichai, skambesys, muzikinis bendravimas scenoje kiek priminė garsaus muzikanto Nigelio Kennedy baroko supratimo koncepciją. Apskritai muzikinės išraiškos, formos laisvumo, improvizacijos prasme orkestro muzikavimas priminė bluegrass, džiazo ar net kartais roko muzikantų elgseną scenoje. Beje, „B’Rock“ visą muziką traktuoja labai šiuolaikiškai – ar tai būtų Monteverdi, Vivaldi, ar Mozartas. Čia gausu improvizacinių nuotaikų, spontaniškumo ir gero humoro.

Algirdas Klova

„Kaunas Jazz“ įspūdžiai

Festivalis „Kaunas Jazz“ turbūt atviriausias visiems, norintiems pasiklausyti muzikos. Čia grojama visur – miesto gatvėse, skveruose, lauko scenose, klubuose, kavinėse, bažnyčiose, salėse, o prie „Metropolio“ restorano buvo pastatytas pianinas, jei pats norėtum parodyti savo neribotus muzikinius gebėjimus. Kas ir vyko – daužė tą vargšelį kas netingėjo. Beje, šiemet festivalio koncertai nusidriekė ir į kitų miestų scenas. Na, o atidaryti festivalį Kauno rotušės scenoje buvo patikėta turbūt patiems jauniausiems džiazo propaguotojams – dainininkei Kotrynai Juodzevičiūtei ir pianistui Domui Žeromskui. Kotryna yra nepaprastai plataus stilistinio diapazono atlikėja, neseniai laimėjusi „Lietuvos balsą“, dabar mokosi klasikinio dainavimo, dalyvauja Donatui Montvydui šių metų „Eurovizijoje“ pritariančioje grupėje. Graži karjeros pradžia. Su Domu jau keleri metai muzikuoja duetu ir grupėje „Silent Blast“, kuriai vadovauja Vytautas Labutis. Šią grupę taip pat išgirdome lauko scenoje, tiesa, merkiant stipriam lietui.

Algirdas Klova

Šių metų kovo mėnesį pasirodė dainininkės Vilijos Kuprevičienės (sopranas) pirmasis solinis albumas „Meilės dvelksmas“. Publikai jis buvo pristatytas balandžio 15 dieną Nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje. Koncerte daugiausiai skambėjo šios plokštelės muzika, kaip ir įraše, akomponavo profesorė Aleksandra Žvirblytė, su kuria pastaruoju metu dažniausiai koncertuoja dainininkė ir specialiai koncertui pakviestas ansamblis „Musica humana“, vadovaujamas profesoriaus  Algirdo Vizgirdos, kuris taip pat atliko keletą savo repertuaro kurinių.

Šiuo albumu Vilija Kuprevičienė debiutuoja kaip solistė. Ilgus metus dirbdama LNOBT chore, ji rinko ir puoselėjo savo solinį repertuarą, mėgstamą muziką. Žinoma, nėra lengva derinti darbą teatro chore, kai spektakliai yra beveik kasdien ir savo kaip solistės veiklą, tačiau Vilijai tai puikiai pavyksta. Manau, kad tie, kurie šio albumo dėka pirmą kartą išgirs Viliją, tikrai taps jos talento gerbėjais, nes čia skamba lengvai  klausoma ir suvokiama kokybiška populiarioji klasika, atliekama gražiu balsu, subtilia išraiška, kokybiška muzikine kalba. Plokštelėje skamba populiarių G. Puccini, A. Dvoržako, Ch. Gounod, P. Čaikovskio operų arijos, F. Loewe, F. Leháro operečių fragmentai, S. Rachmaninovo, V. Vlasovo romansai, dainos. Be to šį albumą malonu paimti į rankas. Jo labai gražus dizainas (V. Kunigėlytė), fotografijos (L. Masio ir K. Ivanauskaitės), garsas (V.S. Kondrato), redaktorius G. Kuprevičius. Malonu, kad garsas įrašytas ne studijoje, o koncertų salėje, kas irgi suteikia natūralią spalvą.

Algirdas Klova

Po festivalio „Birštonas 2016“

Kas dveji metai Birštone vykstantis džiazo festivalis šiemet jau devynioliktą kartą sukvietė šios muzikos gerbėjus ir atlikėjus po Birštono kultūros centro stogu. Taip jau susidėliojo, kad šis renginys yra skirtas lietuviško džiazo muzikai ir užsieniečius čia išgirsi tik drauge su mūsų žvaigždėmis. Nors aš dar menu laikus, kai šioje scenoje su savo kolektyvais muzikavo Europos džiazo legendos Davidas Gološčiokinas (Rusija), Zbigniewas Namysłowskis (Lenkija), Davidas Azarianas (Armėnija), Olga Piraga (Latvija) ir daugelis kitų. Dabar tai – Lietuvos džiazo atlaidai, į kuriuos plaukia ne tik mūsų šalies teoretikai, kitų festivalių organizatoriai, bet ir svečiai iš Vokietijos festivalių, Duisburgo filharmonijos, kitų šalių apžvalgininkai ir fotografai.

Prieš pirmąjį festivalio koncertą penktadienio vakare stiprokai nulijo ir pasirodė saulė, kuri atnešė gerą nuotaiką. Kaip ir prieš dvejus metus, mus pasitiko kultūros centro prieigose pražydę įvairiaspalviai krokai. Festivalis prasidėjo labai solidžiu trimitininko Vytauto Skudo projektu „Remembering Miles Davis“, kuriame trimitu grojo Vytautas Skudas, saksofonu Remigijus Rančys, fortepijonu Paulius Zdanavičius, gitara Paulius Volkovas, bosine gitara Domas Aleksa, o mušamaisiais Linas Būda. Beje, visai neseniai girdėjau V. Skudo koncertą pagal Cheto Bakerio kūrybą. Yra gan rizikinga kurti savo muzikinius projektus remiantis tokių žinomų muzikų kūryba. Ji tiek ryški, kad kartais gali būti sunkoka nenublankti. Tą susirūpinimą išduodavo rimta muzikantų veidų išraiška. Tačiau Vytautas to neišsigando ir šiuo atveju Mileso Daviso muzika suskambo kitaip, bet gražiai. Galbūt kiek daugiau buvo galima išnaudoti puikų R. Rančio saksofoną, kartais trūko ir paties Vytauto trimito, labai gražūs buvo fortepijono solo epizodai ir kaip visada nepakartojamas Linas Būda.

Gitaristo Prano Kentros tarptautinis kvartetas, kuris, prisijungus violončelei, kartais virsdavo kvintetu (Lietuva, Nyderlandai, Bulgarija), pademonstravo gražaus balso vokalistę Hiske Oosterwijk, vieną geriausiai vertinamų Olandijos bosininkų Marką Haanstrą ir bulgarų būgnininką Stefaną Goranovą. Man šiek tiek pritrūko stilistinio vieningumo tarp kompozicijų ir muzikos vientisumo. Nors gal tai tik klaidingas pirmas įspūdis.

Algirdas Klova

Vilniaus knygų mugei nušurmuliavus

Šiemet Vilniaus knygų mugėje jau antrus metus iš eilės buvo įrengta „Muzikos salė“, kur kas didesnė nei pernai. Šį projektą organizuoja Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA. Projektas iš dalies finansuojamas LR Kultūros ministerijos Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos lėšomis. Per keturias dienas savo veiklą „Muzikos salės“ stenduose pristatė daugiau nei 200 skirtingų žanrų atlikėjų. Programoje – 40 gyvų koncertų ir šimtai neformalių susitikimų su muzikos kūrėjais, atlikėjais, leidėjais, koncertų organizatoriais ir kitais muzikos veikėjais.

Parodos atidarymo dieną į „Muzikos salę“ atvykusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė aplankė stenduose įsikūrusius muzikantus, susipažino su jų pristatoma kūryba ir net pati trumpam į rankas paėmė instrumentą. Per atidarymą Vilniaus meras Remigijus Šimašius įteikė „auksinius“ ir „platininius“ diskus, kurie buvo pelnyti už daugiausia parduotų albumų bei perklausų internete. „Muzikos salę“ aplankė ir pasaulinės muzikos rinkos ekspertai. Su Lietuvos muzikos atstovais susitiko vienos pirmųjų, šiuo metu didžiausios pasaulyje muzikos platinimo internete kompanijos „The Orchard“ įkūrėjas Scottas Cohenas, teisinių ir komercinių reikalų vadovas forume „The Worldwide Independent Music Industry Network“ Charlie Phillipsas, muzikos verslo konsultacijų kompanijos „Sound Diplomacy“ atstovas Lucas Knoflachas, Liuksemburgo muzikos eksporto agentūroje „Music: LX“ dirbantis Giovanni Trono ir kt.

Algirdas Klova

Mintys po Sauliaus Petreikio ir „World Orchestra“ koncerto filharmonijoje

Šiais laikais Lietuvoje atsiranda vis daugiau muzikantų ir dar daugiau klausytojų, nuoširdžiai besidominčių kol kas mažai pas mus žinomu world music žanru. Todėl labai džiugu, kad šį žanrą į savo salę jau įsileidžia ir Nacionalinė filharmonija. 2015 m. gruodžio 28 d. šioje salėje pasirodė Saulius Petreikis su didžiuliu projektu, pavadintu „Aukštumos, lygumos, žemumos“, skirtu jo debiutiniam albumui „Lowlands“ pristatyti. Čia išgirdome ir naują Sauliaus suburtą kolektyvą „World Orchestra“, kurį sudaro kelių šalių muzikantai.

Norėdamas plačiau pristatyti šią muziką, iš pradžių trumpai papasakosiu apie jos atsiradimą ir raidą pasaulyje. XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių sandūroje JAV ir Vakarų Europoje pradėjo rastis dar viena folkloro ar jos elementų panaudojimo kryptis – world music. Iš pradžių ji pasireiškė kaip afrikiečių folkloro jungtis su roko muzika. Tai įvyko dėl dviejų priežasčių: muzikinės ir politinės. Viena vertus, labiau išprususiems ir kūrybingesniems roko muzikantams nusibodo primityvoka kvadratinė roko muzikos forma ir jie panoro praplėsti jos ribas. Plėsdami jas Afrikos gyventojų folkloru, roko muzikantai ne tik siekė dar labiau išpopuliarėti, bet ir solidarizavosi su kovotojais už politines teises. Vėliau imta domėtis ne tik Afrikos, bet ir Azijos, Lotynų Amerikos, Australijos aborigenų, Naujosios Zelandijos maorių bei kitomis kultūromis. Jos jungtos jau ne vien su roku, bet ir su džiazu, disko ir kita muzika. Tai vis dar pavadinama world music, nors daugelis muzikantų šio apibūdinimo vengia.

Algirdas Klova

Džiazo pianisto Egidijaus Buožio jubiliejinis koncertas ir naujas CD

Vienas geriausių Lietuvos džiazo pianistų Egidijus Buožis gruodžio 5 d. surengė savo jubiliejinį koncertą. Šis vakaras Lietuvos muzikos ir teatro akademijos salėje buvo labai šiltas, retrospektyvinis, informatyvus ir mielas ausiai bei akiai. Pats autorius ramiai ir apgalvotai, galima sakyti, chronologine tvarka pristatė savo kolegas, papasakojo, kada su kuo susipažino, ką tada grojo, ir kvietė į sceną drauge pamuzikuoti. Išgirdome smuikininką Zbignevą Levickį, trimitininką Valerijų Ramošką, gitaros virtuozą Artūrą Chalikovą, boso meistrą Eugenijų Kanevičių, saksofonininką Petrą Vyšniauską ir aktorę Neringą Nekrašiūtę, kuri skaitė poeziją ir padainavo vieną E. Buožio dainelę, kurią šis jai sukūrė, kai dainininkei tebuvo dešimt metų. Muzikuota duetais ir didesnėmis sudėtimis, bet pradžioje E. Buožis šiek tiek pagrojo vienas. Skambėjo džiazo standartai ir paties E. Buožio kūriniai. Kaip ir dera džiazo koncertui, jis baigėsi jam session.

Pats Egidijus savo džiazo muzikavimo pradžia vadina debiutą 1984 m. fortepijoninės improvizacijos konkurse Muzikos ir teatro akademijoje. Pasirodymas buvo gana sėkmingas ir paskatino jį tobulinti džiazo muzikos žinias ir jos nebepalikti. Jau daugiau nei 30 metų. Apskritai savo, kaip muziko, kelią E. Buožis pradėjo M.K. Čiurlionio menų mokykloje ir ne kartą pabrėžė esąs dėkingas visiems savo mokytojams, o ypač vienuolika metų jį mokiusiai Birutei Karosienei – kaip mamos „pastato vaiką ant kojų“, taip ji, matyt, Egidijų užaugino kaip pianistą, perfrazuojant „pastatė jį ant pirštų“. Ji, kaip ir profesorius Kęstutis Grybauskas, vėliau jam dėstęs Akademijoje, toleravo visus „nukrypimus“ į džiazą, kurie kartais vykdavo ir akademinio muzikavimo sąskaita. Juk būna taip, kad atsisėdęs groti užkimbi už kokio motyvo, užsiimprovizuoji ir klasika nukenčia, o į pamokas ateini nepasiruošęs, bet dėl mokytojų kantrybės ir tolerancijos viskas baigdavosi sėkmingai, nes ir pats pianistas paskui pasistengdavo. Kūryba pradėjo imti viršų prieš klasiką jau gana anksti, gal net šeštoje klasėje, tačiau akademinė muzika paliko labai gilų pėdsaką E. Buožio muzikavimui.

Algirdas Klova

Festivalio „Vilnius Mama Jazz“ įspūdžiai

Festivalis „Vilnius Mama Jazz“ kasmet vis keičiasi, plečia veiklą ir tampa panašesnis į įvairiaspalvę meno mugę. Nacionalinio dramos teatro fojė ir salėje ištisai vyksta koncertai ir jam session, tiesioginės TV diskusijos, veikia parodos, galima įsigyti CD, vinilo plokštelių, natų ir knygų, paskaityti žurnalų, užkąsti ir atsigerti, pasišnekėti, žodžiu, visą savaitgalį neišeidamas gyventi teatre. Ir dar, kas labai svarbu – viską, išskyrus pagrindinės scenos koncertus, gali išgirsti ir pamatyti nemokamai. Dar labai malonu, kad nors ir neturime nei nuolatinio džiazo klubo, nei šiam žanrui skirto spaudos leidinio, nei aiškesnės bendraminčių susibūrimo vietos, festivaliai randa galimybę bendrauti. Štai šiemet per festivalį „Vilnius Mama Jazz“ teatro fojė papuošė puiki Birštono džiazo festivalio plakatų paroda (autorius Rimvydas Kepežinskas). Ją drauge su autoriumi atidarė Birštono džiazo festivalio vadovas Zigmas Vileikis. Gera nuotaika, gražūs garsai ir vaizdai. Pavadinčiau tai džiazo muge, bent jau jos pradžia. O kas žino, gal ir mes kada nors ją turėsime?

Labai malonu, kad šiame festivalyje vis daugiau jaunų džiazo muzikantų gauna galimybę pristatyti savo kolektyvus, naujas programas. Na, jeigu ne pagrindinėje scenoje, tai fojė, kurioje irgi labai jauku ir gali prisikviesti savo publiką į nemokamus koncertus. Jau pirmasis mokytojo Vytauto Labučio kolektyvas „Silent Blast“ nuteikė labai saulėtai, nes šis žmogus moko jaunuolius ne tik groti, valdyti instrumentą, bet ir suprasti tai, ką jie groja, sužinoti daug muzikoje slypinčių dalykų ir suvokti, kad svarbi ir technika, ir protas, ir jausmai, ir žinios. O kur dar patirtis muzikuojant su tokio meistriškumo muzikantu koks yra Vytautas Labutis, juolab kad jis tavo mokytojas? Donato Petreikio kolektyvas pradžiugino darniu susigrojimu, subtilia mąstysena, tvirtu boso pagrindu, kurį kuria Eugenijus Kanevičius. Smagu buvo išgirsti vis augantį Pauliaus Volkovo meistriškumą. Kaip visada gražiai ir skoningai klasikinio džiazo temas interpretavo grupė „Made in 234“, o tradicinę muziką grojančio kolektyvo „Broma Jazz Orchestra“ skambesiui gražiai padėjo dainininkė Aušra Paliušė. Mažojoje scenoje, brolio Dominyko ir tėčio Petro Vyšniauskų padedama, labai maloniai debiutavo Marija Vyšniauskaitė, kuriai dainavimas yra hobis, tačiau jos balsas, frazuotė ir tradicinio džiazo pojūtis verčia suklusti. Galingai suskambo LMTA bigbendas, jungiantis didžiąją dalį Lietuvos džiazo jaunimo, jaunatviškai ir profesionaliai pagrojo Jievaro Jasinskio grupė „Reinless“, pradžiuginusi ne tik profesionaliu, galingu muzikavimu, bet ir skambiomis, nuotaikingomis kompozicijomis.