Autorius: Paulina Blažytė

Paulina Blažytė

Akvilės Anglickaitės paroda projektų erdvėje „Sodų 4“

Šiltas pavasario dienas leidžiant Vilniuje nejučia ima noras pabėgti į gamtą – vaikštant saulės užlietomis miesto gatvėmis apninka miškų, ežerų ir upių ilgesys. Todėl neturint galimybės ištrūkti smagu kartais nors trumpam save apgauti. Vieną iš tokių galimybių suteikė Akvilės Anglickaitės personalinė paroda „Kai tik jis palietė samanas, jo galia perėjo į mišką, ir medžių šaknys virto upėmis“ projektų erdvėje „Sodų 4“.

Paulina Blažytė

Reginos Šulskytės paroda „Mano laikas“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Reginos Šulskytės fotografijose laikas tampa išplėstine sąvoka, paneigiančia įprastinius dėsnius. Primiršti, o gal ir visai nepatirti praeities įvykiai čia susipina su jau prarasta dabartimi. Skirtingus taškus laike jungia bendra erdvė – kitas svarbus veiksnys, formuojantis fotografijų mikrovisatą. Šis uždaras vaizdų pasaulis, jau eksponuotas daugelyje Lietuvos miestų (Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaune ir kituose), kovo 21 d. pasiekė ir Vilniaus fotografijos galeriją.

Paulina Blažytė

Vilmos Samulionytės ekskursas į nutylėtą šeimos istoriją

Viena pagrindinių fotografijos funkcijų neabejotinai galima laikyti praeities vaizdų, t. y. atminties, išsaugojimą. Fotografijos, ar jos būtų mėgėjiškos, ar meninio pobūdžio, neretai mums primena apie svarbius įvykius – istorinius, politinius, kultūrinius ar asmeninius. Kartais istorinės ir asmeninės patirtys susipina, riba tarp jų tampa nematoma. Vieną iš tokių pavyzdžių nagrinėja Vilma Samulionytė sausio 16 d. Vilniaus fotografijos galerijoje atidarytoje parodoje „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas“.

Paulina Blažytė

Michailo Mersinio ir Kotrynos Ūlos Kiliulytės paroda „Sidabre / Argento“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Ruduo man kasmet kelia nostalgiją – ar dėl lietaus, ar jame ir lapuose paskendusio melancholiško Vilniaus, ar dėl šalčio kvapo vakarais...

Paulina Blažytė

Kauno bienalės parodos Paveikslų galerijoje

Kauno mieste išbarstytų pavienių objektų ir instaliacijų (nuo iš sienos ar pašto dėžutės siunčiamų žinučių iki kasdieniame interjere tįsančios Lenino skulptūros – pagrindinė Kauno bienalės paroda „Yra ir nėra“, kuratorė Paulina Pukytė) idėjinė šerdis gerai atsiskleidžia trijose Kauno paveikslų galerijoje įsikūrusiose parodose – „Ateini ar išeini?“, „Iš ko padaryti paminklai“ ir Sophie Calle „Atsitraukimas“ (1996). Tai, ką galima atrasti miesto gatvėse ir suvokti per jausminius potyrius, galerijoje tampa kone klausimų ir teiginių sprogimu, jungiančiu visą bienalę. Manau, kad norint geriau suprasti bienalės idėjas būtina apsilankyti šiose trijose ekspozicijose.

Paulina Blažytė

Paroda „Lietuvos pantomima. Po 50 metų“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

Vitą Luckų šiandien galime laikyti kone Lietuvos kultūros fenomenu (bent jau tarp meno mylėtojų), pasižymėjusiu ir vizionieriškumu kūrybiniuose ieškojimuose, ir kontroversišku įvaizdžiu kasdieniame gyvenime. Tačiau šįkart nenorėčiau leistis į postringavimus apie Luckaus asmenybę, apipintą legendomis – tam dedikuotas 2014 m. sukurtas, Giedrės Žickytės režisuotas filmas „Meistras ir Tatjana“, autorių priskiriamas dokumentikos žanrui. Labiau norėtųsi susitelkti į menininko narpliotas sudėtingas, neretai nepatogias temas, kurių vaizdine išraiška tapo konceptualioji fotografija.

Tačiau V. Luckaus, kaip ir daugelio jo kartos fotografų, kūrybinis kelias pažymėtas socialinio reportažo apraiškomis, pastebimomis ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje gegužės 18 d. atidarytoje parodoje „Lietuvos pantomima. Po 50 metų“. Eksponatai, pasiskolinti iš Edmondo Kelmicko rinkinio, veikia kaip tame pačiame muziejuje vykstančios parodos „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo Teatras“ tęsinys. Tai išgirdus iš pradžių apima nuostaba – negi Luckaus kūryba gali būti paprasčiausias kito menininko darbų papildymas?

Paulina Blažytė

Paroda „Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje

Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ iniciatyva balandžio 20 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaryta paroda „Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“, skirta fondo veiklos penkerių metų sukakčiai pažymėti. Kaip sufleruoja pats pavadinimas, parodoje atskleidžiamas platus išeivių iš Lietuvos kūrybos kontekstas, menininkų eksploatuojamų temų ir išraiškos kaita, veikiama istorinių aplinkybių, skirtingų tendencijų, asmeninių patirčių.

Tačiau pirmiausia lankytoją pasitinka į sieną atremta medžio plokštė su parodos pavadinimu, o tolėliau ir anotacija, parašyta kuratorės Rasos Andriušytės-Žukienės. Būtent medienos, o ne kokios kitos medžiagos panaudojimas šiuo atveju funkcionuoja kaip tam tikras lietuviškumo liudijimas, aliuzija į lietuvių tautodailės palikimą, kurio didelę dalį užima medžio drožiniai. Medžio, kaip neatsiejamos lietuviško mentaliteto dalies, motyvas kartojasi ir virš meno kūrinių esančiuose nedideliuose žemynų maketuose, įsmeigiant į juos šios medžiagos kaištelį – taip pažymima, kuriame pasaulio krašte apsistojo konkretus menininkas. Sprendimas išties įdomus ir naudingas, ypač norintiems geriau suprasti, kokia aplinka formavo kūrėjų požiūrį, kas galėjo nulemti darbuose atsispindinčias išraiškos priemones.

Paulina Blažytė

Pokalbis su parodos kuratore Ieva Burbaite ir architekte Marija Repšyte

Balandžio 14 d. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.“, skirta pirmosios Lietuvos dailininkių kūrybos ekspozicijos 80-mečio paminėjimui. Parodoje aprėpiamas platus tuometinės moterų kūrybos kontekstas – nuo žinomiausių dailininkių iki asmenybių, apie kurias informacijos beveik neišlikę; nuo tapybos darbų iki grafikos ar taikomosios dailės objektų. Apie „Asmeniška“ atsiradimo ištakas, įgyvendinimą ir moteris menininkes kalbamės su parodos kuratore Ieva Burbaite ir architekte Marija Repšyte.

Paulina Blažytė

Irena Giedraitienė. Moteris su fotokamera. Vilnius, Kultūros meniu, 2016

Sunku būtų nustatyti vieną vienintelę priežastį, kodėl retrospektyviai žvelgiant į meninę Lietuvos fotografiją sovietmečiu, o konkrečiau – į Lietuvos fotografijos mokyklą ir ją lydėjusias tradicijas, Irenos Giedraitienės pavardė šmėsteli tik probėgšmiais ir galiausiai vis tiek pasimeta tarp garsių kolegų vyrų vardų ir jų nuopelnų. Viena vertus, dauguma tuometinių fotografų vyrų turėjo galimybę išties atsiduoti kūrybai ir atitinkamai paversti ją savo pragyvenimo šaltiniu, todėl dažniau rengdavo parodas ir jose dalyvaudavo, susilaukdami daugiau kritikų dėmesio. Kita vertus, į I. Giedraitienės kūrybą žvelgiama kiek nepalankiai dėl fotografijose neatspindėto socialistinio pasaulio absurdo ir sudėtingos individo pozicijos jame. Menotyrininkai fotomenininkei neretai priskiria tokius bruožus kaip romantiškumas, lyriškumas, poetiškumas, tarsi įkūnijančius moterišką naivumą ir atsiskleidžiančius pasirinktuose dokumentuoti siužetuose, asmeniniame braiže. Tačiau vertėtų atsižvelgti į vieną svarbų aspektą – Lietuvos fotografijos mokyklos atstovus būtent ir jungė humanistinė pasaulėjauta, tik fotografai ją traktavo kiek kitaip.