7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Miškuose užmintos mįslės

Akvilės Anglickaitės paroda projektų erdvėje „Sodų 4“

Paulina Blažytė
Nr. 22 (1259), 2018-06-01
Dailė
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas

Šiltas pavasario dienas leidžiant Vilniuje nejučia ima noras pabėgti į gamtą – vaikštant saulės užlietomis miesto gatvėmis apninka miškų, ežerų ir upių ilgesys. Todėl neturint galimybės ištrūkti smagu kartais nors trumpam save apgauti. Vieną iš tokių galimybių suteikė Akvilės Anglickaitės personalinė paroda „Kai tik jis palietė samanas, jo galia perėjo į mišką, ir medžių šaknys virto upėmis“ projektų erdvėje „Sodų 4“.

 

Čia užsukusi patekau į mistinę erdvę – kol akys bandė apsiprasti su patalpą gaubiančia tamsa, apgraibomis tyrinėjau nepažįstamą aplinką. Tamsa kiek sutrikdė, tačiau ir maloniai nustebino – ypač po pasivaikščiojimų „tradicinio“ pobūdžio institucijose, kur apšvietimui neretai tenka pakankamai reikšmingas vaidmuo. Paslaptingas parodos aprašymas nepasiūlė aiškių atsakymų, greičiau jau atvėrė dar platesnes interpretacijų galimybes. Menininkė užminė mįslę, kurią bandžiau įspėti sėdėdama ant šaltų galerijos grindų.

 

Akompanuojant kompozitoriaus Vytauto V. Jurgučio sukurtai muzikai, juodame fone rangėsi iš pradžių mėlynos, o vėliau baltos linijos, sudarančios įvairiausias formas. Ekrane keičiantis vaizdams, pamažu ėmė vis labiau aiškėti parodos pavadinimas. Susipinančios linijos priminė ir upių kilpas, ir virš galvos besiraizgančias medžių šakas, naktį gulint ant samanų. Akimirką pasijutau esanti miške. Tačiau, tiesą sakant, galėjau būti bet kur – aiškiai neapibrėžta tamsi erdvė įtraukė į kone psichodelinį sūkurį, ištrinantį ribas tarp mano buvimo čia ir... kažkur ten.

 

Keliaudama mįslingais linijų takais iš pradžių net nepastebėjau aplink mane vykstančių pokyčių. Už nugaros atsiradęs naujas šviesos šaltinis atvėrė dar nepažįstamas plokštumas. Šįkart akį patraukė kitoje patalpos pusėje eksponuojama „realaus“ miško fotografija. Tačiau ir čia Anglickaitė neatsisakė mistinės atmosferos kūrimo – tarp medžių bolavo kiek grėsmingas neryškus siluetas, keliantis asociacijas su paranormaliu, svetimu pasauliu. O tuomet išryškėjo ir užrašas ant grindų. Ką jis teigia, taip ir nepavyko išsiaiškinti. Galbūt tai buvo dar viena iš menininkės sumanymo dalių, o gal šifravimo procesą apsunkino paprasčiausi techniniai nesklandumai. Todėl jokių atsakymų negavau, tačiau būtent šiose spėlionėse ir slypėjo didžioji dalis parodos žavesio.

 

Intrigą padėjo išlaikyti netradicinis eksponavimo būdas. Nesibaigiantys judesiai maišėsi su muzika, muzika maišėsi su sustabdytu vaizdu, o šis – su tekstu. Autorė nenurodė, ką ir kaip reikia matyti ar suprasti. Tikrąja to žodžio prasme lankytojus palikusi tamsoje, ji pastūmėjo vadovautis nuojautomis, aiškiai neapibrėžiamais impulsais ir iškylančiomis asociacijomis. Paroda išliko mįslinga iki pat pabaigos ir net šiek tiek ilgiau – mintys apie joje persidengiančius klodus mane lydėjo ir sugrįžus į saulėtas Vilniaus gatves.

 

Paroda veikė iki gegužės 25 d.

Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas