Nostalgija, virstanti sentimentais

Ruduo man kasmet kelia nostalgiją – ar dėl lietaus, ar jame ir lapuose paskendusio melancholiško Vilniaus, ar dėl šalčio kvapo vakarais... Net šeštadienį senamiesčio gatvės atrodo truputį apmigusios lyg laikas būtų jei ne sustojęs, tai bent pradėjęs eiti kiek lėčiau nei įprastai. Jo lėtas ritmas nesikeičia ir užėjus į Vilniaus fotografijos galeriją, kur karaliauja ilgesio persmelkti vaizdai, už kuriuos atsakingi graikų kilmės menininkas Michailas Mersinis ir lietuvė Kotryna Ūla Kiliulytė. Abu jau 10 metų gyvena Škotijoje, o jų bendradarbiavimo rezultatas matomas parodoje „Sidabre / Argento“.

„Argento“ serijoje Mersinis pasitelkia ne savo kūrybą, o medžiagą, atkeliavusią iš tolimų giminaičių. Tai iš šeimos archyvo pasiskolintos fotografijos bei užrašai ar datos kitoje jų pusėje. Nors, menininko teigimu, ši serija kilo iš stokos, nebuvimo ir iš jų kilusio troškimo sukurti savo šeimos albumą, senų fotografijų naudojimo koncepcijai labiau pritarčiau, jeigu jos būtų cituojamos, panaudotos montažui, jungiamos su autoriaus darbais etc. Kai kurios šeimos nuotraukos perfotografuotos, matosi tik ištirpę žmonių kontūrai ar nuotraukų fizinės formos žymės, o štai kitais egzemplioriais naudojamasi visiškai tiesiogiai, be menkiausių manipuliacijų. Peršasi klausimas apie autentiškumą ir Mersini, kaip fotografo, gebėjimus, kuriems svetimos nuotraukos tikrai nepadeda atsiskleisti. Galbūt tokiu atveju ciklą geriau būtų priskirti, pavyzdžiui, antropologiniams tyrinėjimams, o ne meniniams ieškojimams.

Archyvine medžiaga savo cikle „Sidabre“ naudojasi ir Kiliulytė – tik, kitaip nei Mersinis, ji pasitelkia ne tolimų giminaičių, o vieno iš artimiausių žmonių – tėvo – išsaugotus atvaizdus, kuriems priešpriešina savo pačios darbus, atliktus visai kitokiomis sąlygomis. Naratyvas kuriamas tiesiant giją tarp praeities ir dabarties, o akimirkomis praeitis bendrauja pati su savimi. Turiu omenyje, tarkim, fotografijas, kabančias pirmame galerijos aukšte – jos išskiriamos iš kitų darbų kaip svarbesnės, nes atitrūksta nuo sienų ir nusvirdamos nuo lubų pertraukia erdvę. Vienoje pusėje (fotografijos atspaustos ant vieno lakšto iš abiejų pusių) matome besibučiuojančius senolius, kitoje – besibučiuojančius jaunuolius. Panašiai ir antrame aukšte, tik čia jau vaizduojamas šokio svaigulys tvirtai stovint ant kojų ir žemyn galva. Pasakojimas kuriamas ir neatitrūkstant nuo dabarties taško, tiesiogiai nesiejant jo su praeitimi, čia galima išskirti savotišką triptiką, kuriame vaizduojama senyva moteris, o fotografijose šalimais – jos virtuvė ir daiktai, bent iš dalies nusakantys moters asmenybę.

Tačiau kartais naratyvo pritrūksta ir fotografijos atrodo tarsi likusios be turinio. Tai nebūtų problema, jei darbai išsiskirtų konceptualumu ar nepriekaištinga menine raiška, bet kai kuriems jų to trūksta. Mano atmintyje ypač įsirėžė ryškus uogos vaizdas išblukusiame fone ir įamžintos virpančios naktinio miesto šviesos. Bežvelgdama į šias fotografijas ėmiau svarstyti, jog neblogą vizualinį pajautimą turintys mano draugai socialiniuose tinkluose dalijasi niekuo ne prastesniais, o kartais ir geresniais savo darbais. Kiliulytė turi įdomių ir dėmesį pritraukiančių kūrinių, kaip kad tas, kur ant stalo padėta įrėminta nuotrauka ir gražiai per ją ir krištolą krenta šviesa, tačiau dalis darbų nuvilia kompozicijos neoriginalumu, temų traktavimu arba apskritai jų nebuvimu.

Abiem autoriams taip pat svarbus nostalgijos pojūtis, dažnai neišvengiamas atsigręžus praeitin. Jį sukelia žmonės, kurių jau nebėra, pasikeitusios vietos, seniausiai iš mados išėję drabužiai ir panašiai. Kiliulytė ir Mersini bando šiuos dalykus prikelti, sugrąžinti bent tam trumpam mirksniui, kai žvilgsnis sustoja ties įamžintu vaizdu. Visgi, vaikštinėjant po parodą, fotografijos kartais rodosi labiau primestinai sentimentalios nei keliančios nostalgiją. Tokią emociją sustiprina jau minėtas siužetiškumas, priešinant ir lyginant senatvės–jaunystės, praeities–dabarties temas: pasirenkami gana akivaizdūs ir todėl banaliais tampantys įvaizdžiai. Dar vertėtų paminėti ekraną antrame galerijos aukšte: jame iš tamsos išnyra lėtai besisukanti nespalvota nuotrauka, tiksliau, jos dalis – vėlgi iškeliamas atminties klausimas, suteikiantis nereikalingą sentimentalumo prieskonį. Tikriausiai nostalgija per daug priklauso nuo unikalių asmeninių potyrių ir tai, kas vienam atrodo iš esmės reikšminga, kitam primena nukritusius lapus, kuriuos jau pats laikas sugrėbti.

Paroda veikia iki lapkričio 11 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 12–16 val.