7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Muzikos SCULPTūros

Multimedijos projekto „Sculpt“ festivalyje „Gaida“ įspūdžiai

Viltė Žakevičiūtė
Nr. 37 (1231), 2017-11-10
Muzika
Philippe’o Spiesserio projektas „Sculpt“. D. Matvejevo nuotr.
Philippe’o Spiesserio projektas „Sculpt“. D. Matvejevo nuotr.

Šių metų aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ programoje, greta mums įprastų akustinės muzikos koncertų, galime pasiklausyti ir kitokios. Įdomus buvo multimedijos projektas „Sculpt“. Muzika čia jungiasi su vaizdu, o atlikėjas Philippe’as Spiesseris tampa performanso dalyviu. Iš tiesų, šis projektas dar kartelį įrodo, jog vis dažniau menininkai nori patyrinėti naujųjų technologijų galimybes ir jas pritaikyti kuriant meną. Vakaro metu skambėjo du multimedijos kūriniai – tai ispano José Miguelio Fernandezo „Hypersphѐre“ ir prancūzo Alexanderio Vert’o „Le Silence“. Abi kompozicijos buvo atliktos nematomais instrumentais. Kaip girdėjome garsus? Ph. Spiesseris mūvėjo pirštines, ant kurių pritvirtinti „Kinect“ kamerų jutikliai. Jais fiksuojami atlikėjo judesiai. Įvairiai judėdamas Ph. Spiesseris tarsi groja virtualiais mušamiaisiais ir savo kūnu valdo garsą (beje, atlikėjas yra perkusininkas, o kartu ir šio projekto vadovas). Už jo nugaros esančiame dideliame vaizdo projektoriuje matėme menininko Thomo Köppelio vizualizaciją, kurios vaizdai susieti su scenoje judančiu Ph. Spiesseriu.

 

Iš tiesų, kompozicijos labiau priminė improvizacijas. Galbūt net sunku jas pavadinti muzikos kūriniais, nes kalbame apie multimedijos projektą. Tad koncerte, kuris truko beveik valandą, buvo sunku suvokti, jog atliekami išties sukomponuoti kūriniai. Nuo pradžios iki galo nepaliko jausmas, jog plaukia kažkoks bendras įvykių srautas, kuris kartais tankėja, kartais retėja, bet iš esmės lieka pastovus. Todėl atskirti du lyg ir skirtingais turėjusius būti kūrinius pasirodė nelengva, o gal ir nevertėjo. Tiesa, festivalio buklete galime rasti autorių pasisakymų apie jų kompozicijas. Pavyzdžiui, J. M. Fernandezas, kalbėdamas apie savo kūrinį „Hypersphѐre“, teigia, kad projektui pasitelkė matematikos objektą – hipersferą, kuriai būdinga n-dimensija. Pritaikęs šią logiką, kompozitorius apskaičiavo sensorių lokacijas ir nustatė jų pozicijas kūrinio metu. Muzikoje tai atsispindėjo girdint skirtingus garsus ir iš sintezavimo generuojant daugiamates sferines erdves. O kaip mums tai suprasti? Kompozitorius toliau aiškina sakydamas, jog „šių sferų sąveika, transformacija ir erdvinio garso išgavimas daugiakanalės difuzijos būdu pasireiškia kaip vaizdo sintezė ir judėjimas erdvėje“. Todėl matydami atlikėjo judesius kartu girdėjome garsus ir matėme vaizdą projektoriuje.

 

A. Vert’as savo kūrinį pristato kaip muzikos ir vaizdo kompoziciją, kuri paremta žmogaus susvetimėjimu pačiam sau, taip pat ir visam pasauliui. Kūrinyje daug dėmesio skiriama filosofiniams apmąstymams apie žmogaus norą sutarti su savimi, siekį rasti ramybę, kurią radęs pasineri į tylą: „Kūrinį sudaro introspektyvių ir gyvybingų, žaismingų epizodų kaita, tarsi vaizduojanti žmogų, kuris norėtų ir vėl kontroliuoti savo likimą. Klausytojai stebi šio herojaus pastangas, kurios, lydimos baimės ir dvejonių, veda link išsižadėjimo ir pasinėrimo į begalybę“, – teigia kompozitorius. Tačiau tokią atmosferą pajusti nebuvo lengva. Klausantis ir matant atlikėją scenoje, jokios baimės, nerimo ar filosofinių minčių sau nekėliau. Galbūt aktorius galėjo būti įtaigesnis?

 

Koncertas tikrai neprailgo. Galima sakyti priešingai: nustebino netikėta... pabaiga. Pasibaigus antram kūriniui klausytojai kiek suglumę liko sėdėti savo vietose, kol pats atlikėjas (taip pat kiek sutrikęs) pranešė, jog „šiam vakarui tiek“...

 

Po koncerto norėjau paklausti – galbūt visko norėjosi dvigubai tiek? Turiu galvoje daugiau šviesų, muzikinių efektų, daugiau pastangų iš atlikėjo, tiesiog įspūdingesnio šou. Arba galima pripažinti, jog tai buvo tiesiog eksperimentas, kurio pagrindinis akcentas ir lieka ta jau net gąsdinanti technologijų pažanga, kuri juo toliau, juo labiau žengia į priekį. Galbūt daugiausia dėmesio koncerte ir buvo skirta vaizdą ir garsą jungiančios kompiuterinės programos „GeKiPe“ pristatymui, kai atlikėjas realiu laiku šią programą geba valdyti ir generuoti, kuo gėrėjomės per „Sculpt“ performansą. Beje, ši kompiuterinė programa ir pats projektas jau buvo pristatyti 2017 m. gegužę Kopenhagoje vykusioje mokslinėje konferencijoje „NIME – New Interfaces for Musical Expressions“. O šis performansas yra bendras organizacijų „Théâtre de l’Archipel Scène Nationale France“, Paryžiaus „Pompidou Centre IRCAM“ ir „Flashback66“ projektas.

 

Pasiklausę ir pamatę „Sculpt“, galime suvokti sampratos apie muziką kitimo neišvengiamybę ir inovatyvių sprendimų ją atliekant bei generuojant svarbą. Tokiais eksperimentais galime žavėtis arba ne, tačiau kompiuterinės muzikos menas sparčiai tobulėja, o mes, matyt, turėtume linkėti sėkmės kuriant tai, kas dar neatrasta.

Philippe’o Spiesserio projektas „Sculpt“. D. Matvejevo nuotr.
Philippe’o Spiesserio projektas „Sculpt“. D. Matvejevo nuotr.
Philippe’o Spiesserio projektas „Sculpt“. D. Matvejevo nuotr.
Philippe’o Spiesserio projektas „Sculpt“. D. Matvejevo nuotr.
Philippe’o Spiesserio projektas „Sculpt“. D. Matvejevo nuotr.
Philippe’o Spiesserio projektas „Sculpt“. D. Matvejevo nuotr.
Philippe’o Spiesserio projektas „Sculpt“. D. Matvejevo nuotr.
Philippe’o Spiesserio projektas „Sculpt“. D. Matvejevo nuotr.