7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Išsiilgusiems kokybės

Festivaliui „Iš arti“ pasibaigus

Viltė Žakevičiūtė
Nr. 40 (1319), 2019-12-06
Muzika
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei maestro Martynas Staškus. M. Gineikos nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei maestro Martynas Staškus. M. Gineikos nuotr.

Įdomius dalykus norisi žvalgyti iš labai arti. Ne tik įdomius, bet ir aktualius. Lapkričio 16–22 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje vykęs tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ kvietė klausytis aktualios muzikos. Kasmet lapkričio mėnesį Kaune vykstantis renginys šiais metais pristatė įdomią programą, kurioje reikšmingą vietą užėmė šiuolaikinė lietuvių kūryba, o ją profesionaliai įgyvendino ir Lietuvos, ir svečių šalių atlikėjai.

 

Festivalio atidarymo koncertas „Mašinos ir šokiai“ (lapkričio 16 d.) publikai dovanojo net tris premjeras ir precizišką atlikimą. Koncertą pradėję Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei maestro Martynas Staškus atliko Jono Jurkūno kūrinį „Robotai ir žiedlapiai“ (premjera), Maurice’o Ravelio Valsą, Ryčio Mažulio „Ex Machina“ (premjera), Giedriaus Kuprevičiaus „Simfoniją be fortepijono“ (orkestrinės versijos premjera) ir I dalį iš Michaelo Nymano simfonijos Nr. 8 „Vandens šokiai“. Jurkūnas penkių dalių simfoniniu kūriniu „Robotai ir žiedlapiai“ prisistatė kaip ne tik valdantis komponuojamą medžiagą, bet ir nesiskundžiantis sveiko humoro pojūčiu kompozitorius. Kūrinio potekstėse klausytojai buvo lyg raginami vaizduotėje susikurti nesamą robotų ir žiedlapių naratyvą. Kūrinys, galėjęs kelti nemažai keblumų atlikėjams, suskambėjo užtikrintai ir profesionaliai. Fortepijono solo partiją atliko talentingasis pianistas, daugelio tarptautinių konkursų laureatas, akademinės bei džiazo muzikos virtuozas Motiejus Bazaras. Didelį įspūdį paliko kūrinio ritmika. Intensyvus ir kaitus ritmas leido išlaikyti įtampą per visą kūrinį. „Robotai ir žiedlapiai“ – gražus šiuolaikinės ir aktualios mūsų muzikos pavyzdys.

 

Po pirmosios premjeros buvome pakviesti atsigręžti į praeitį. LVSO atliko Ravelio Valsą. „Man itin mieli kūriniai, kuriuose esama šokio atspindžių, o Ravelio Valsas yra mano vienas mėgstamiausių“, – sako maestro M. Staškus. Galėjome ne tik gėrėtis puikiu orkestro skambesiu, bet ir pajusti, kokia gera Kauno valstybinės filharmonijos Didžiosios salės akustika.

 

Po pertraukos pirmą kartą nuskambėjo Mažulio „Ex Machina“. „Mašinizmas“, „mašinos ir šokiai“ – tarpusavy besisiejantys žodžiai. Tačiau Mažulio mašina šiuo atveju priminė labiau gyvą organizmą. Kūrinys pasirodė labai koncertiškas. Tarsi prasidėjęs nuo kelių garsų ląstelės, orkestro instrumentuotėje plėtėsi, augo, kol galiausiai išsiplėtė iki orkestro tutti. Kitaip nei Jurkūno opuse, šis kūrinys nesiekė skleisti specifinio naratyvo, atrodo, kvietė ne fantazuoti, o tiesiog klausytis. Kūrinys savitos filosofijos ir įdomus. Sutelkta ir struktūrizuota muzika – lyg kompiuteriško žmogaus proto tvarinys. Nepaisant sudėtingų kompozicinių strategijų, klausytis jo buvo labai malonu.

 

Tačiau ir po Mažulio kūrinio kontrastai nesibaigė. Tuojau suskambėjo ir vakaro vedėjo maestro Kuprevičiaus kūrinys „Simfonija be fortepijono“. 1970 m. parašyta Sonata fortepijonui Nr. 20 pernai virto orkestriniu kūriniu. Kūrinio skambesys jaukiai priminė 8-ojo dešimtmečio lietuvių muziką, kuri po 1990-ųjų gimusiai kartai gali atrodyti neįprasta, bet ir itin patraukli. Kūrinio atlikimas stebino energija ir puikia interpretacija, ja džiaugėsi ir pats kompozitorius. Dėkodamas prasitarė, kad savo kūrinių repeticijose nedalyvauja, nes kūrinys arba yra, arba jo nėra. Šįkart tikrai buvo.

 

Vakarą užbaigė dalis Nymano Simfonijos Nr. 8. Vis dėlto tenka pripažinti, kad prieš tai skambėję kūriniai gan stipriai užgožė paskutinį. Šis atrodė kiek tiesmukas, nors labai nuotaikingas, šokinis, šventinis. Kartkartėmis pasirodančios atlikėjų šypsenos leido nuspėti, kad orkestrantai kartu su maestro M. Staškumi džiaugiasi pasirodymu, kūriniais, mėgaujasi vakaru. Tad pirmasis vakaras paliko labai gerą ir jaukų įspūdį bei sužadino norą laukti kitų festivalio koncertų.

 

Koncertą „Apie jūrą, paukščius ir jausmus“ (lapkričio 17 d.) dovanojo vokalinis duetas „Cantus Coronatus“ (sopranas Simona Liamo, mecosopranas Nora Petročenko, pianistė Birutė Asevičiūtė) ir kamerinis ansamblis „Musica humana“: meno vadovas Robertas Beinaris (obojus), Algirdas Vizgirda (fleita), Evaldas Petkus (violončelė), Gediminas Kviklys (klavesinas, vargonai). Programoje skambėjo Baltijos šalių kompozitorių kūriniai, tarp kurių ir trys premjeros – Vaidos Striaupaitės-Beinarienės „Nubudimas“, Egīlo Straume’s „Pro memoria Estonia“ („Kelto „Estonia“ atminimui“), Pēterio Vasko „Pieskarieni“ („Prisilietimai“), Peeterio Vähio „Pastoral of Computerized World“, Algimanto Kubiliūno vokalinis ciklas „Žemės diena“ (premjera), Loretos Narvilaitės diptikas sopranui, fleitai, obojui, violončelei ir fortepijonui „Rytas virš jūros“ (Antano A. Jonyno ž., premjera), „Nakties žingsniai“ (Leonardo Gutausko ž.), Zitos Bružaitės „Mirusios kopos“ (premjera) ir Algirdo Martinaičio Kantata-koncertas „Cantus ad futurum“. Koncerto idėja – gamtos tema, nuolat jaudinanti kompozitorius, dailininkus, poetus. Tai apmąstymai apie nykstančius paukščius, grėsmę gamtai, konfliktus tarp žmogaus poreikių ir siekio išsaugoti tai, kuo žavimės, kas gyva. Muzika pasirodė labai įvairi. Klausytojai galėjo išgirsti kūrinius įvairioms sudėtims, tarp jų obojui solo, meilės obojui ir klavesinui. Kūriniuose derėjo vienišumo, dramatizmo ir pastoralines nuotaikos, taip pat jie perteikė baroko, neoromantizmo ir modernizmo stilių jungtis.

 

„Muzika septyniems“ – kamerinės muzikos vakaras (lapkričio 19 d.), kurio programą pristatė Kauno fortepijoninis trio: Lina Krėpštaitė (fortepijonas), Indrė Andruškevičiūtė (smuikas), Asta Krištaponienė (violončelė) bei Kauno styginių kvartetas: Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), Aistė Mikutytė (II smuikas), Eglė Lapinskė (altas), Saulius Bartulis (violončelė). Koncerto idėja – susijungimas. Negana to, kad ir patys ansambliai koncerte veikė kaip vienis, bet ir programa žymėjo jungtį tarp skirtingo pobūdžio kūrinių – nuo modernios klasikos, populiariosios muzikos iki debiutuojančių jaunųjų kūrėjų.

 

Koncertas prasidėjo subtiliu ir elegantišku Eduardo Balsio „Habaneros“ (1959) atlikimu – Anatolijaus Šenderovo transkripciją smuikui, violončelei ir fortepijonui pateikė Kauno fortepijoninis trio. Muzikos vyksmo entuziazmą trio pademonstravo ir Dmitrijaus Šostakovičiaus Fortepijoniniame trio Nr. 1, op. 8, c-moll (1923). Po išties dramatiško kūrinio scenoje pasirodęs Kauno styginių kvartetas pakvietė klausytis debiutuojančio kompozitoriaus, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studento (prof. Vaclovo Augustino kl.) Jurgio Kubiliaus pirmą kartą atliekamo kūrinio „Quatuor de Pascal“. Nors festivalyje debiutuoja, scenoje Jurgis toli gražu nėra naujokas. Jo kompozicijos skamba koncertuose, konkursuose. „Quatour de Pascal“ žavėjo puikiai suvaldyta muzikinės medžiagos tėkme, dramaturgija, nestigo kontrastų. Autorius sugebėjo atrasti aukso vidurį tarp originalumo ir žinomų meistrų darbų. Po solidžios jaunojo autoriaus premjeros Kauno styginių kvartetas pagriežė Johno Lennono ir Paulo McCartney (aranžuotė Klauso Ferretti) „Things We Said Today“ (1964, 2018 m. versija kvartetui). Itin simpatiška aranžuotė, lengvas ir jausmingas atlikimas dar labiau pagyvino vakaro programą.

 

Po pertraukos Kauno fortepijoninis trio ir Kauno styginių kvartetas pavirto į septynių narių orkestrą. Pirmą kartą išgirdome taip pat jauno kompozitoriaus Lino Rupšlaukio kompoziciją „Oumuamua“ (2019). Dirigavo autorius. Pats kūrinys pasirodė kiek padrikas. Galbūt jam stigo kažkokios krypties, tikslo? Galbūt ryškesnės dramaturgijos, vienijančio faktoriaus. Tačiau patraukė kūrinio subtilumas, tarsi perregimumas. Verta paminėti, kad jaunasis autorius į koncerto programą buvo įtrauktas kaip pirmą kartą rengiamo festivalio „Iš arti“ konkurso „ChamberChance“ laimėtojas.

 

Koncertą užbaigė amerikietės Ellen Taaffe Zwilich „Septetas“ (2008), tapęs puikiu vakaro akcentu. Jis patvirtino, kad eksperimentuojant, ieškant, jungiant ansamblius galima laimėti labai daug.

 

Ypatingą įspūdį paliko koncertas „Įelektrinta muzika su Kwartludium“ (lapkričio 20 d.), kurį pristatė ansamblis iš Lenkijos „Kwartludium“: Dagna Sadkowska (smuikas), Michałas Górczyńskis (klarnetas), Piotras Nowickis (fortepijonas), Pawełas Nowickis (mušamieji). Tiesą sakant, koncertas viršijo bet kokius lūkesčius. Pirmiausia, matyt, dėl itin meistriškai grojančių atlikėjų. Svečiai iš Lenkijos atliko drąsią, eksperimentinę programą, pristatydami jaunus savo šalies autorius bei įdomius ir profesionalius jų kūrinius. Koncerte nevengta ir improvizacijos, nors viskas buvo tiksliai ir gerai apgalvota. Kiekvienas kūrinys jungė konceptualias idėjas, vaizdą, garsą, elektronikos ir akustinių instrumentų darną. Ansamblis atliko ir vieną lietuvišką premjerą – kompozitorės Giedrės Pauliukevičiūtės-Dabulskienės „Stiklą“. Koncerto kontekste „Stiklas“ paliko stiprų labai subtilaus opuso įspūdį. Beliko pavydėti pačiai sau, kad turiu galimybę klausytis stulbinamos kokybės atlikimų, inovatyvių ir savitą įspūdį paliekančių kūrinių. Tačiau kirbėjo ir šioks toks nusivylimas – Kauno valstybinės filharmonijos Mažoji salė atrodė beveik tuščia... Kodėl?

 

Modernus ir veržlus jaunų atlikėjų ansamblis iš Lenkijos nepaliko abejingų. Kaip ir kitą dieną (lapkričio 21 d.) koncerte „Gamta ir tyla“ pasirodę dar vieni svečiai iš Švedijos, Vokietijos ir Indijos – ansamblis „Mykorrhiza“: Sareidah Hildebrand (fleita), Joakimas Lundströmas (gitara), Suranjana Ghosh (tabla), Mattiasas Rodrickas (violončelė), Karin Lovelius (mecosopranas). Penkių atlikėjų ansamblis klausytojams siuntė žinutę apie gamtą ir darnią augalų sąveiką. Programoje skambėjo Australijos, Švedijos ir Lietuvos kompozitorių kūriniai. Netikėtas netradicinio skambesio muzikos vakaras žadino vaizduotę, kvietė susimąstyti apie dvasines vertybes. Kiekvienas skambėjęs kūrinys turėjo improvizacijos momentų, dvelkė savotiška gamtos poetika, priminė aktualius žmogaus būties klausimus. Ansamblis tarsi tapė garsais, ieškojo skambesio formų. Spalvingoje ir egzotiškoje koncerto programoje pirmą kartą išgirdome ir Vidmanto Bartulio kūrinį „Je suis maitre“ („Aš esu tylos valdovas“, pagal Arthurą Rimbaud). Tai – tarsi asketiška malda, kviečianti susikaupti. Skaidraus skambesio, stiprios, bet suvaldytos emocijos atlikimas tapo tikra dovana klausytojams.

 

Festivalio uždarymo koncerte „Atspindžiai“ pasirodė Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus) ir dirigentas iš Latvijos Normundas Šnē. Kauno valstybinės filharmonijos Didžiojoje salėje skambėjo dvi premjeros – tai Žibuoklės Martinaitytės „Sielunmaisema“ („Sielovaizdis“) bei Dalios Kairaitytės „Nerimo jūra su EdBa garsų instrukcijomis“. Martinaitytės kūrinys rugsėjo mėnesį jau buvo atliktas Klaipėdos festivalyje „Permainų muzika“. Ten ir Kaune solo partiją atliko Mindaugas Bačkus. „Sielunmaisema“ – ažūrinis, jautrus ir trapus, tarsi perregimas kūrinys. Keturių dalių stilistinė vienovė leido pajusti formos aiškumą. Klausantis žavėjo muzikos tėkmė, orkestro skambesio atmosferiškumas. Įspūdį paliko ir nepriekaištinga M. Bačkaus violončelės solo partija.

 

Kairaitytės opusas sukėlė visai kitą emociją. „Nerimo jūra su EdBa garsų instrukcijomis“ –dedikacija Eduardo Balsio – kompozitorės profesoriaus – 100-mečiui. Kūrinys melodingas, tirštos polifoninės faktūros ir orkestruotės. Jis skambėjo iškilmingai, gal kiek patetiškai. Opusas dovanojo klausytojams tikrą ir gražų instrumentų skambesį, pasitikint tradicinėmis ir labai styginiams tinkančiomis muzikinės raiškos priemonėmis.

 

Klaipėdos kamerinis orkestras savo meistriškumą ir puikų skambesį demonstravo Wojciecho Kilaro kūrinyje „Orawa“ (1986) bei Johno Adamso „Shaker Loops I“ (1983). Abu kūrinius siejo preciziška ritmo pulsacija, ištvermės ir susikaupimo reikalaujanti muzikinė medžiaga. Kūriniai atlikti kaip puikiai suderintas laikrodis, nepametant nei pulso, nei polėkio. Tad festivalio pabaigos koncertas nuteikė fantastiškai. Žavėjo kaip reta puiki kūrinių ir interpretacijų kokybė, atlikėjų meistrystė bei išskirtinis dėmesys šiuolaikinei lietuvių muzikai. Puikus festivalis, puiki organizacija (net be vėlavimų), puikios emocijos. Tai festivalis išsiilgusiems kokybės ir profesionalumo. Tik gaila, kad unikalius koncertus išgirdo ne tokios gausios publikos gretos kaip norėtųsi. Tikriausiai Kaunui vertėtų palinkėti daugiau drąsos ir drąsesnių žingsnių skelbiant tai, kuo didžiuotis gali ne tik kauniečiai, bet ir visa Lietuva. Tad kitų metų festivalio lauksime labai nekantriai!

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei maestro Martynas Staškus. M. Gineikos nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei maestro Martynas Staškus. M. Gineikos nuotr.
Motiejus Bazaras. M. Gineikos nuotr.
Motiejus Bazaras. M. Gineikos nuotr.
Giedrius Kuprevičius. M. Gineikos nuotr.
Giedrius Kuprevičius. M. Gineikos nuotr.
Kauno fortepijoninis trio ir Kauno styginių kvartetas. M. Gineikos nuotr.
Kauno fortepijoninis trio ir Kauno styginių kvartetas. M. Gineikos nuotr.
Ansamblis „Mykorrhiza“. M. Gineikos nuotr.
Ansamblis „Mykorrhiza“. M. Gineikos nuotr.
Robertas Beinaris, Simona Liamo ir Gediminas Kviklys. M. Gineikos nuotr.
Robertas Beinaris, Simona Liamo ir Gediminas Kviklys. M. Gineikos nuotr.
Klaipėdos kamerinis orkestras ir Normundas Šnē. M. Gineikos nuotr.
Klaipėdos kamerinis orkestras ir Normundas Šnē. M. Gineikos nuotr.