7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Įsiklausykime... Klausydami išgirsime erdvę

Viltė Žakevičiūtė
Nr. 39 (1191), 2016-12-02
Muzika
Sfera, nuotr. LMTA Muzikos inovacijų studijų centro
Sfera, nuotr. LMTA Muzikos inovacijų studijų centro

Jaukus ir inovatyvus festivalis „Sferos/Premjeros“ jau trečius metus žvelgia į muziką iš subtiliausių garsų įsiklausymo pusių, įvairiais garso sprendimais erdvėje žadina atrasti kartais nepažiniais atrodančius muzikos klodus. Šį kartą festivalyje dalyvavo kompozitoriai Justė Janulytė ir Mindaugas Urbaitis. Klausytojai galėjo išgirsti po keturis abiejų autorių kūrinius, pritaikytus šiais metais Juliaus Juzeliūno vardą gavusiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos inovacijų studijų centre (MISC) esančioje erdvinio garso sferai.

MISC kūrybinei grupei bendradarbiaujant su autoriais sferoje skambėję kūriniai buvo tam tikrais erdviniais sprendimais pritaikyti kitokio formato klausymuisi (jei lygintume su paprastos koncertų salės akustika). Tarp dviejų koncertų įsiterpęs pokalbis su festivalio autoriais iškėlė platesnę, labiau filosofinę temą diskusijai apie erdvės suvokimą muzikoje arba muziką erdvėje.

Smagu, jog Lietuvos muzikos ir teatro akademija gali pasidžiaugti šia erdvinio garso sfera, kadangi pasaulyje tokia erdvė – viena iš kelių. Sfera puikiai tinka moksliniams ir meniniams garso tyrimams, kartu, kaip pastebėjo Urbaitis, tai ir puiki koncertų salė (tuo įsitikinti galėjo festivalyje apsilankę klausytojai).

Festivalis pristatė inovaciją: internetu transliuojamus koncertus, kuriuos internautai galėjo klausytis binauraliniu garso formatu, o taip pat valdyti vaizdo parametrus, t.y. klausytojai, stebintys ir klausantys namuose, galėjo be vargo reguliuoti vaizdo matymo kampą 360 laipsnių rakursu.

Erdviškumo idėja muzikoje kelia daug klausimų. Filosofiniai apmąstymai kiekvienam yra tarsi savitas patyrimas, jie nulemiami kiekvieno individualia pajauta (net ir moksliškas paaiškinimas kartais trikdo, juolab suvokti garso parametrus klausantis yra nemenka užduotis, gal net nelabai įmanoma...). Tačiau festivalio metu net ir skeptiškai nusiteikę klausytojai galėjo įsitikinti, jog erdviškumas muzikoje egzistuoja, o specialiomis priemonėmis ir tam tikrais techniniais sprendimais, ko gero, bet kokį kūrinį galima „išskleisti“ erdviniam formate ir klausytis „sferiškai“.

Kaip pokalbyje minėjo kompozitorė Janulytė, erdviškai girdėti mums duota gamtos – garsai mus apsupa ir nieko čia keista. Tačiau manau, kad muzika erdviškumą leidžia ne tik išgirsti, bet ir pajusti. Patirtys, aplankančios klausantis kitaip, leidžia suprasti, jog tiek erdviškumas garse siaurąja prasme, tiek ir erdviškumas kūrinyje platesne prasme, yra stiprus parametras, leidžiantis kitaip suvokti garsą ir apskritai muzikos kūrinį. Erdvė muzikoje kelia galbūt fundamentalų klausimą – manau, kad jį išlukštenę, gebėtume išspręsti daug muzikinių problemų.

Pirmąjį vakarą festivalio programoje skambėjo Janulytės, kuri į festivalį atvyko specialiai iš Italijos, „Švytėjimas“ bei „Psalmės“ violančelei  ir įrašytoms violončelėms. Kaip ir kiti festivalio kūriniai, šie taip pat buvo pritaikyti specialiai erdvinio garso sferai. Kompozitorės kūryboje erdviškumas yra juntamas. Ji siekia atsisakyti garsų atakų, tarsi sulėtinti laiką, sluoksniuoti ir pinti garsus skirtingose laiko ir erdvės dimensijose. Autorės kūriniams buvo parinkti keli skleidimo erdvėje sprendimai. Vieni jų – nejudrūs, kai kūriniams skleisti naudojami garso takeliai ar stereo įrašai yra įkeliami į sferą, taip Janulytės kūrinių daugiasluoksniškumas ir dinaminės slinktys tarsi savaime kuria erdvę. Kiti – judresni, kuomet garso įrašai paskirstyti į takelius ir tarsi sukasi sferoje.

Antrojo vakaro kūriniai – „Debesų stebėjimas“ ir „Psalmės“, skambėjusios antrąja versija bosinei fleitai ir įrašytoms bosinėms fleitoms (parengta fleitisto Manuelio Zurrios) – taip pat buvo pritaikyti sferai. Kūrinių suerdvinimas leido dar stipriau suvokti kūrinių idėjas, ypač vieną, sakyčiau pagrindinę – tarsi laiko išnykimą skambančios erdvės laike, kuris įgauna neapibrėžtumo, tįsumo formas (labai ryškiai tai pajusti galima buvo klausantis „Debesų stebėjimo“). Tačiau tenka pastebėti, kad Janulytės kūriniai erdvei puikiai tiko ir labai daug ieškojimų, kaip juos pateikti klausytojams siekiant didžiausio erdviškumo įspūdžio, kompozitorei neprireikė. Po koncertų kompozitorė atrodė patenkinta, kadangi, pasak jos, sfera padėjo išskleisti pagrindines kūrinių idėjas tarsi išgaunant kūrinių esencijas.

Kitus du vakarus kalbėjomės su kompozitoriumi Mindaugu Urbaičiu. Klausytojai, stebėję ir pasiklausę Justės Janulytės, turėjo galimybę pasinerti į visiškai kitokių erdvinių sprendimų patyrimą. Dviejų koncertų metu nuskambėjo keturi Urbaičio kūriniai: „Invencijos“ obojui ir fonogramai, „Meilės daina ir išsiskyrimas“ sopranui ir vėluojančiai sistemai (žodžiai Antano A. Jonyno), taip pat „Trio“ trims melodiniams instrumentams ir „Išvaikščiojau mišką, išvaikščiojau lauką“ (Jono Juškaičio žodžiais) aštuonių balsų mišriam chorui.

Kompozitorius festivaliui pasirinko savo ankstyvosios kūrybos kūrinius, bene ryškiausius, labiausiai atspindinčius jo savitą to meto mąstyseną. Kaip sakė autorius, kūriniai pasirinkti ne atsitiktinai, o dėl savyje talpinamo nemaskuoto erdviškumo, kurio buvo siekiama specialiai (išskyrus „Išvaikščiojau mišką, išvaikščiojau lauką“, kuris kiek mažiau erdviškas). Kompozitoriui buvo įdomu kūrinius pritaikyti sferai ir išgauti naujus jų pavidalus. Beje, „Invencijas“ obojui ir fonogramai, sukurtus 1976 m., galime laikyti pirmuoju lietuvišku erdvišku kūriniu. Jau tuo metu, kai autoriui „rišo“ rankas techninių galimybių nebuvimas, šis kūrinio užmanymas buvo skirtas erdviniam atlikimui.

Kompozitorius labai aktyviai dalyvavo kūrinių rengime ir ieškojo erdvinių sprendimų kartu su MISC komanda. Sprendimais kompozitorius liko patenkintas. Ir iš tiesų, Urbaičio vakarai kardinaliai skyrėsi nuo Janulytės. Urbaičio kūrinius pritaikant sferai išryškėjo daug įvairių galimybių, kaip kūrinys skambėtų erdvėje, nes dėl savo struktūros jie savaime leido ieškoti įdomesnio ir įvairesnio skambesio. Ir ne dėl to, kad kūriniai mažiau erdviški, atvirkščiai! „Invencijos” ir „Trio”, kurių užmanyme ir slypėjo erdviškumas, leido išgauti įvairių ir labai įdomių garso skambėjimo erdvėje sprendimų, yra itin tinkami sferos erdvei. Aiški amerikietiško minimalizmo raiška šiems kūriniams suteikia daugiasluoksniškumo, tačiau jis skyrėsi nuo kompozitorės Janulytės kūrybinių minčių ir sprendimų. Urbaičio kūriniams čia sfera nepaprastai tiko, kadangi galėjome konkrečiai išgirsti kūrinių erdvę, pajusti garsų sluoksnius.

Paklausiusi koncertų pagalvojau, kad klausytis muzikos erdvinio garso formatu man nepaprastai patinka. Aplanko kita patirtis ir suvokimas. Argi galima po tokių pasiklausimų laiminga širdim „grūstis“ ausines ir klausytis net ir labai kokybiško garso?.. Po tokių vakarų ima kažko trūkti, net koncertų erdvės tampa nebe tokios mielos... Iš gero gyvenimo, matyt, išpuiksti.

Festivalio metu vykusiame pokalbyje dalyvavęs muzikos erdve besidomintis ir ją tyrinėjantis latvių kompozitorius Martinš Vilums iškėlė idėją šioje sferoje atlikti psichoakustinius tyrimus. Manau, ši mintis bus įgyvendinta. Erdvinio garso sfera dar kelia daug neišspręstų klausimų, susijusių su garsu, su erdve muzikoje. Tačiau visada malonu aiškintis klausimus, kai yra galimybė kliautis inovatyviomis priemonėmis, kurios, viena vertus, suteikia paveikesnio klausymosi patirtį, kita vertus, padeda suvokti garso erdviškumą.

Visi prisidėję prie festivalio gali pasidžiaugti gražiu rezultatu ir patirtimi. Nors festivaliukas kamerinis vien dėl vietų stokos (erdvėje kokybiškiausiai klausytis kūrinių galima, kai yra 20 sėdimų vietų), tačiau jį išplečia ir didesnę svarbą suteikia tai, jog dalyvauti renginyje, klausytis muzikos galima ir internetu. Besidomintys renginiu buvo fiksuojami ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Švedijoje, Danijoje, Olandijoje, Čilėje... Sakyčiau, kad festivalis tapo puikia alternatyva koncertų „nemėgėjams“. Patraukli aplinka, kitos klausymosi patirtys ir įdomios asmenybės pritraukė labiau suinteresuotus klausytojus, nebūtinai stipriais ryšiais susijusius su muzikos menu.

Ateityje ši sfera bus išnaudota dar įvairiau. Kadangi tyrinėti šią erdvę, ko gero, nėra taip paprasta (turint omenyje, kokia ji įvairi ir turinti savy nepaprastai daug galimybių), galime tikėtis inovatyvių atradimų. Galbūt tokios erdvės taps kasdienybe ir kūrinių klausysimės tik tokiais formatais? Neabejoju! Jei gyvenimas mesteltų daugiau panašių renginių, manau, melonamai jais pakeistų saldainius...

Sfera, nuotr. LMTA Muzikos inovacijų studijų centro
Sfera, nuotr. LMTA Muzikos inovacijų studijų centro