7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dabarties ir istorijos verpetuose

Įspūdžiai iš 43-iojo Gdynės lenkų vaidybinio kino festivalio

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 31 (1268), 2018-10-05
Kinas
„Kleras“. B. Mrozowski nuotr.
„Kleras“. B. Mrozowski nuotr.

Prieš popiežiaus vizitą Lietuvoje, kuris sutraukė daugiau nei 100 tūkstančių žmonių (regis, tik tokios galios figūros gali priversti lietuvius pasirodyti gatvėse, nors, manau, mūsų politinio klimato sąlygomis tam yra kur kas daugiau priežasčių), Gdynės kino festivalyje „etatinis“ provokatorius Wojciechas Smarzowskis pristatė savo naujausią filmą „Kleras“ („Kler“). Smarzowskis, atrodo, kiekvienam naujam filmui renkasi vis kontroversiškesnę temą. Šį kartą jo žvilgsnis nukrypo į Lenkijos katalikų bažnyčią. Ir nors pasigirdo ne vienas raginimas boikotuoti filmą, jis pavadintas provokacija, kurią įkvėpusios priešiškos šaliai jėgos, praėjusią savaitę Lenkijos kino teatruose pasirodęs „Kleras“ gerina žiūrimumo rekordus. Žinoma, tai gali būti skandalo efekto padariniai, tačiau esu įsitikinusi, kad tai rodo ir visuomenės poreikį diskutuoti apie Bažnyčios vaidmenį.

 

„Klere“ Smarzowskis kalba ne tik apie kunigų pedofiliją. Jis rodo, kad ir atskiriems kunigams, ir Bažnyčiai, kaip institucijai, nėra svetimos septynios mirtinos nuodėmės, ir iš esmės tik kondensuoja tai, apie ką nuolatos galime skaityti žiniasklaidoje (Smarzowskis panaudojo olandų žurnalisto Ekke’s Overbeeko dokumentinio filmo „Baimė. Lenkijos bažnyčios pedofilijos aukos“ fragmentus). Filme rodomi įvairiems „sluoksniams“ priklausantys Bažnyčios atstovai. Milžinišką šventovę statantis ir turtais bei galia besimėgaujantis arkivyskupas Mordovičius (Janusz Gajos) įsakinėja politikams ir bičiuliaujasi su mafiozais. Kunigas Lisovskis (Jacek Braciak) yra pedofilas, trokštantis bet kokia kaina padaryti karjerą ir išvykti dirbti į Vatikaną, todėl jis pasiryžęs kiekvieną pašalinti iš savo kelio, terorizuoti net arkivyskupą. Miestelio kunigas Kukula (Arkadiusz Jakubik), kuris vaikystėje buvo seksualiai išnaudojamas kunigo, pats neteisingai apkaltinamas pedofilija. Jis nori demaskuoti Lisovskį, tačiau yra „nutildomas“ Bažnyčios viršūnių ir apimtas nevilties susidegina per mišias. O kaimo parapijos kunigas Trybusas (Robert Więckiewicz), turintis silpnybę alkoholiui ir moterims, nusprendžia mesti kunigystę, kad būtų kartu su mylima moterimi (Joanna Kulig), kuri laukiasi jo kūdikio.

 

Smarzowskis filme formuluoja aiškias ir visiems suprantamas potekstes, rodo tamsiąją Bažnyčios pusę, kritikuoja jos veidmainiškumą, galios ir pinigų siekį, bet daro tai pasakodamas išties jaudinančias personažų istorijas. Nes net tokie kaip kunigas Lisovskis neatsiranda „iš niekur“.

 

Małgorzata Szumowska taip pat atviromis akimis žvelgia į šiuolaikinės Lenkijos visuomenę ir „Veide“ (kurį šiais metais rodė „Kino pavasaris“) meistriškai kuria parabolę apie jos transformacijas. Filmo herojus Jacekas (Maciej Kosciuszkiewicz) – darbštus vaikinas, svajojantis išvažiuoti iš savo kaimo, mėgstantis klausytis sunkiojo metalo ir nuoširdžiai mylintis pardavėją Dagmarą. Kaimas savo lėšomis stato didžiulę Jėzaus Kristaus statulą – Rio de Žaneiro globėjo kopiją, ir Jacekas savanoriauja šios milžiniškos betono skulptūros statyboje. Po nelaimingo atsitikimo jis per plauką išlieka gyvas ir jam persodinamas mirusio žmogaus veidas. Tai pirmoji tokia operacija Europoje. Iš pradžių Jaceką palaiko visi – bažnyčioje renkami pinigai, televizija rodo apie jį laidas. Tačiau netrukus vaikinas pasijus svetimas, net jo motina prisipažins kunigui, kad nebemyli savo sūnaus, jį paliks ir sužadėtinė Dagmara.

 

Szumowska filme puikiai derina pasakos motyvus ir šiuolaikinės Lenkijos satyrą, meistriškai naudoja populiariosios kultūros elementus. Filmo kūrėjai negražbyliaudami kalba apie materialistinę, vartojimo apžavams pasidavusią, veidmainišką visuomenę, bandančią apsistatyti milžiniškomis Jėzaus Kristaus skulptūromis, tačiau visiškai abejingą savo artimui.

 

Festivalio konkursinėje programoje greta visiems puikiai pažįstamų pavardžių, skinančių laurus tarptautiniuose kino festivaliuose (Szumowska šiais metais buvo apdovanota Berlinalėje, „Šaltojo karo“ autorius Pawełas Pawlikowskis pelnė prizą už geriausią režisūrą Kanuose), lenkų kino legendų (Filipas Bajonas, Krzysztofas Zanussi) buvo galima išvysti ir keletą debiutuojančiųjų. Vienas jų – Piotras Subbotko, kurio filmas „Skylė galvoje“ („Dziura w głowie“) tapo išties intriguojančiu atradimu.

 

„Skylės galvoje“ pradžioje matome keliaujančią aktorių trupę, provincijos kultūros namuose vaidinančią Thomo Bernhardo „Komediantą“. Pjesės veiksmas apima į pasaulio užkampį atvykusio garsaus aktoriaus Bruskono pasiruošimą spektakliui – jis plūsta pasaulį, savo nevykusią šeimą, Europą ir žmonių tamsumą. Nuo pat pradžių Subbotko panardina į dviprasmišką tikrovę: sunku atskirti, kur spektaklio vaidinimas, kuriame pagrindinį vaidmenį kuriantis Bartłomiejus Topa vaidina, kad vaidina, o kur „tikrasis“ jo personažas – aktorius Chudy. Po tokių visus smerkiančių monologų aktorius, susipykęs su kitais trupės nariais, yra priverstas grįžti į savo gimtuosius namus prie Baltarusijos sienos, į gūdžią provinciją – savotišką civilizacijos pakraštį, kurį taip keiksnojo nuo teatro scenos. Apleistuose namuose jis randa mirštančią motiną ir savotišką savęs pakaitalą – nuobodų, abejingą ir kvailą, nekalbantį, iš psichiatrijos ligoninės motinos paimtą Andžėjų (Andrzej Szeremeta). Aktorius bando susigrąžinti savo vietą namuose, bet tai neįmanoma, nes jo antagonistas visiškai nereaguoja į provokacijas ir lieka abejingas, nepajudinamas kaip akmuo. Žinoma, tokia konfrontacija gali baigtis tik tragiškai – Chudy galutinai išprotėja.

 

„Skylė galvoje“ – dviprasmiškas filmas. Tai į beprotystę klimpstančio menininko istorija, bet kartu režisierius filme imasi klasikinės lenkų moralinio kino temos, analizuojančios intelektualo vietą visuomenėje. Subbotko apmąsto intelektualo, pasimetusio tarp socialinių ir politinių pareigų, pranašumo jausmo ir socialinio solidarumo poreikio, likimą prietaringoje, uždaroje ir abejingoje kitam visuomenėje. Tačiau „Skylė galvoje“ yra atvira interpretacijoms ir tam tikra prasme tikrai palieka skylę galvoje. Įdomus ir režisieriaus pasirinktas stilius – filmo ištarmės dviprasmiškumas, alegorizmas kontrastuoja su kone dokumentiškai filmuojama provincija.

 

Alegorijomis apie individualią ir kolektyvinę trauminę patirtį bando kalbėti ir Adrianas Panekas filme „Vilkolakis“ („Wilkołak“), pelniusiame prizą už geriausią režisūrą. Panekas rodo, kaip Antrojo pasaulinio karo pabaigoje aštuoni iš koncentracijos stovyklos išgelbėti vaikai perkeliami į apleistus rūmus kažkur kalnuose. Negana to, kad neturi vandens ir maisto, juos apsupa nacių vilkšuniai, kurie, žinoma, yra trauminės patirties alegorija. Režisierius gana tiksliai dėlioja siaubo kino elementus, gal net per daug tvarkingai, nes tiek personažai, jų motyvai ar bandomos formuluoti alegorijos, tiek filmo ištarmė – tiesiog „permatoma“, nekelianti jokių klausimų.

 

Žiūrint festivalio filmus galėjo susidaryti įspūdis, kad svarbiausios lenkų kino temos – istorija ir šeima. Pavyzdžiui, Januszas Kondratiukas autobiografiniame filme „Kaip šuo su kate“ („Jak pies z kotem“) kalba apie šeimos konsolidaciją sunkiausiu metu – slaugant sergantį brolį. Mareko Koterskio filmas „7 jausmai“ („7 uczuć“) – apie tėvų ir vaikų santykius, o filmo moralas – tėvai turėtų skirti daugiau dėmesio vaikams, jei ateityje nenori būti keiksnojami psichoanalitiko kėdėje. Agnieszka Smoczyńska, kurios debiutinis filmas „Šokių aikštelės dukterys“ išties įsiminė, antrame savo filme „Fuga“ kiek vangokai kalba apie moters poreikį išsilaisvinti iš tradicinės, vidurinės klasės patogumais besimėgaujančios šeimos gniaužtų. Vis dėlto labiausiai (blogąja prasme) nustebino Kingos Dębskos „Šventė, šventė“ („Zabawa, zabawa“), pasakojanti apie tris moteris, kurių gyvenimą, šeimą, karjerą sugriovė alkoholizmas. Filmas galėtų tapti tikru mūsų sveikatos apsaugos ministro favoritu. Dębska taip tiesmukai smerkia savo herojes, kad net kilo mintis, jog filmas galėjo būti užsakytas kokios organizacijos ar institucijos. 

 

Tačiau dažnai į istoriją ar hermetišką šeimos mikropasaulį orientuoti filmai diagnozuoja vis labiau įsivyraujančias konformistines visuomenės ir kūrėjų nuotaikas. Manau, simptomiškas, tendencingas yra ir Adamo Sikoros filmas „Autsaideris“ („Autsajder“), kuriame karinės padėties laikų tikrovė – tikra išvargusių veidų jūra, ją atspindi išskirtinai represinės, kalėjimo erdvės. Pagrindinis filmo personažas Franekas (Łukasz Sikora), mėlynakis nekalbus geraširdis jaunuolis, yra apolitiškas, žodžiu, toks, su kuriuo lengva susitapatinti, ypač jaunimui. Filmas nukelia į 9-ojo dešimtmečio pradžią, šalyje įvesta karinė padėtis, tačiau Franekas apie tai negalvoja – jis įsimylėjęs, klausosi roko muzikos, studijuoja tapybą. Netikėtai jį areštuoja ir neteisingai nuteisia. Franeką žiauriai tardo, perkelia iš vieno kalėjimo į kitą, o kai paleidžia į laisvę, jam pasiūloma išvykti iš Lenkijos. Vaikinas atsisako, nes esą niekas daugiau jo negali išgąsdinti.

 

Sikoros filmas trikdo ir vienareikšmiškai vaizduojama sovietmečio tikrove, ir beveik romantišku savo herojumi, kurio, atrodo, negali paveikti jokios aplinkybės: koks geraširdis ir naivus buvo filmo pradžioje, toks liko ir jo pabaigoje. Bet, regis, prie tokių filmų jau reikėtų pamažu priprasti.

 

 

„Kleras“. B. Mrozowski nuotr.
„Kleras“. B. Mrozowski nuotr.
„Skylė galvoje“
„Skylė galvoje“
„Vilkolakis“
„Vilkolakis“
„Fuga“
„Fuga“
„Autsaideris“
„Autsaideris“