Pokalbis su aktore Rūta Jonikaite
Rūta Jonikaitė sukūrė vaidmenis tokiuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų spektakliuose kaip „Dulkės“ (rež. Justinas Vinciūnas, Jaunimo teatras ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), 2023), „Apvalytieji“ (rež. Karolis Zajauskas, LMTA, 2023), „Roberto Zucco“ (rež. Jaunius Juodelis, LMTA, 2023), „Alisa stebuklų šalyje“ (rež. Juodelis, LMTA, 2022) ir kt.








Mano teatrinė vasara
Sveiki, mano vardas Ingrida, esu teatro žiūrovė, per tris šios vasaros mėnesius pasižiūrėjau devyniolika spektaklių. Reikėtų iš karto konstatuoti, kad maždaug pusė jų sunkiai telpa į tradicinius spektaklio apibrėžimo rėmus. Taip pat įsidėmėtina, kad dauguma mano matytų spektaklių kūrėjų deklaravo naikinantys ribas tarp šokio, cirko, teatro ir performanso bei tarp žiūrovo ir spektaklio. O ypatingas šios žiūrovinės priklausomybės bonusas – radikaliai išsiplėtusi naujai pažintų performatyvių erdvių geografija tiek Lietuvoje, tiek artimajame užsienyje. Teatro menas, tampantis galingu impulsu iš naujo atrasti Kauną, likti sukrėstai Klaipėdoje, vėl ir vėl nusivilti Vilniumi, pasidygėti Pernu, galutinai prarasti galvą dėl Rygos, o širdį pakasti Taline, vertas kelių puslapių detalios literatūrinės reminiscencijos.






Laiškai apie teatrą (XIV)
Hovardas Rorkas. Man taip knietėjo parašyti šį vardą. Kad jis išreiškia tai, ko trokštu, supratau ne prieš devynerius metus per „Sirenas“ žiūrėdama režisieriaus Ivo van Hove spektaklį „The Fountainhead“ (tada jo dar nesuvokiau ir jis man pasirodė per daug besiremiantis brangiais, išoriškai efektingais triukais), o dabar perskaičiusi Aynos Rand romaną „Šaltinis“ (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas), pagal kurį jis buvo pastatytas. Norėčiau dar kartą pamatyti spektaklį. Galvoju ne apie romano inscenizacijos teatre galimybes, o apie menininką, žiūrovą ir kritiką.




