Eimunto Nekrošiaus paskutinio spektaklio „Tuoktuvės“ gastrolės Jaunimo teatre
Lapkričio 23, 24 d. Jaunimo teatre vyks Varšuvos Nacionalinio teatro gastrolės. Bus parodytas paskutinysis režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Tuoktuvės“ pagal to paties pavadinimo Witoldo Gombrowicziaus pjesę. Jaunimo teatre Nekrošius pradėjo savo kūrybinį kelią ir čia įvyks atsisveikinimas su paskutiniuoju jo darbu.
W. Gombrowicziaus „Tuoktuvės“ – vienas reikšmingiausių XX a. lenkų dramaturgijos kūrinių. Ši pjesė ne tik laužė romantinės tradicijos kanonus, bet ir skatino teatro kalbos kaitą. Skirtingų kartų lenkų režisieriams „Tuoktuvių“ interpretavimas tapdavo iššūkiu, o geriausios interpretacijos įėjo į šiuolaikinio Lenkijos teatro istoriją. Statyti „Tuoktuves“ Nekrošiui pasiūlė Varšuvos Nacionalinis teatras. Po 2016 metais čia sukurtos Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ monumentalios interpretacijos, „Tuoktuvių“ pastatymas pratęsė E. Nekrošiaus bendradarbiavimą su šiuo teatru. Deja, vėliau planuotos repeticijos pagal Shakespeare‘o „Karalių Lyrą“ taip ir neprasidėjo. „Tuoktuvių“ premjera įvyko 2018-ųjų birželį. Tų pačių metų lapkritį Nekrošius išėjo Anapilin…
W. Gombrowicziaus „Tuoktuvės“ – tai poetinis traktatas apie pasaulio sukūrimą iš nieko, iš tuštumos. Pagrindinis pjesės veikėjas jaunasis Henrikas stoja akistaton tiek su savimi, tiek su atvaizdais, išnyrančiais iš tamsos, gaubiančios Gombrowicziaus „žmonių bažnyčią“ – sugriautą pasaulį, kurį po karo turime atkurt iš naujo. Bet taip ir lieka neaišku, ar „Tuoktuvių“ veiksmas vyksta tikrovėje, ar tai yra tik Henriko sapnas…
Kur senosios pasaulio tvarkos griuvėsiuose ieškoti naujos pradžios? Su kuo susiduriame gyvenime: su kitais žmonėmis ar su savo pačių paveikslu? Ar mūsų pasaulis savaime kuriasi tarp mūsų? Ir jeigu taip, tai iš kur „šitiek triukšmo“, kai esame su kitais? „Tuoktuvėse“ nemažai aliuzijų į Shakespeare‘o „Hamletą“, bet Gombrowiczius kitaip supranta tragizmą, įžvelgia jį kasdienybėje. Tai, kas iš pažiūros kasdieniška, tampa lemtinga jaunajam Henrikui, kurio tuoktuvės virsta pagrabu…
„Eimunto Nekrošiaus „Tuoktuvės“ išties tapo įvykiu, kai buvo paskelbta premjera. Juk meistras iš Lietuvos atvežamas ne pažvelgti į šio mums nepaprastai svarbaus kūrinio pastatymo tradiciją, o leistis į diskusiją su Gombrowicziumi, parodyti jo kūrybą savo vaizduotės veidrodyje, apšviesti ją netikėtu būdu. Taip ir nutiko: kaip jam įprasta, Nekrošius iš teksto išveda vizualinių ženklų, kultūrinių nuorodų ir asociacijų labirintą, formuoja mįslingą aktorių vaidybą, taip sukurdamas nepaprastai sodrų ir tankų prasmių bei emocijų pasaulį. Taigi režisierius žiūrovams meta nelengvą, bet kartu ir jaudinantį iššūkį.“ – Po spektaklio premjeros rašė lenkų kritika. Tuo pat metu buvo pažymėta, kad „Tuoktuvėse“ Nekrošius nevengia humoro ir ieško lengvumo, skaidrumo, dramą atmiešdamas bufonada ir commedia dell‘arte…
Paskutiniame Nekrošiaus spektaklyje simboliškai apibendrinamos kai kurios režisieriaus kūrybai esminės temos. Viena jų – tėvo, motinos ir sūnaus ryšiai, įgaunantys simbolines reikšmes. Žinomas lenkų teatro kritikas, nuo seno tyrinėjantis Nekrošiaus teatrą, Lukaszas Drewniakas „Tuoktuvėms“ skirtoje esė „Laidotuvės sapne“ rašo: „Erdvė Nekrošiaus „Tuoktuvėse“ – tai vandens lakštas, kuris tarsi veidrodžiai atspindi žmones. Sujudintas jis ima raibuliuoti, mirksėti, padaugėja atspindžių. Laiko jūra, praeities vandenynas, negyvi mirties vandenys yra trimatis veidrodis, į kurį Henrikas pateko sapne. Herojus yra įstrigęs laiko kilpoje: šiandienos tėvas ir motina yra Henrikas ir Mania praeityje“. Motinos ir jos sūnaus Henriko sužadėtinės Manios vaidmenį kurianti lenkų teatro ir kino žvaigždė Danuta Stenka, pasakodama apie bendravimą su Nekrošiumi, prisimena, kaip, prašydama režisieriaus paaiškinti tokį dvigubo vaidmens sprendimą, sulaukė atsakymo, kuris jai tapo „raktu“: „Mama taip myli savo sūnų, kad gali būti jam viskas…“
Per „Vėlinių“ pastatymą užsimezgę Nekrošiaus ir Varšuvos Nacionalinio teatro aktorių šilti kūrybiniai santykiai „Tuoktuvėse“ toliau buvo brandinami. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuriančios lenkų teatro ir kino žvaigždės darbą su Nekrošiumi įvertino kaip ypatingą ir nepamirštamą. „Nekrošius dirbo nenuilstamai. Net tada, kai mes, aktoriai, turėjome laisvą dieną. Jau seniai nedirbau su menininku, kuris būtų toks tikslus, toks negailestingas savo ieškojimams… Mane paveikė, kai pasakojimą, kaip įsivaizduoja kokią nors sceną ar situaciją, dažnai baigdavo sakiniu „Bet nežinau ar gerai, gal visai kitaip?“. Tai man labai artima. Matant tokio teatro milžino, kaip Nekrošius, požiūrį į darbą ir jo nuolankumą, tikrai gali kilti kompleksų“. – sako aktorė D. Stenka.
Henriką vaidinantis aktorius Mateuszas Rusinas mano, kad siūlydamas jam šį vaidmenį režisierius labai atidžiai ištyrė jo vaizduotę ir per repeticijas ją suaktyvino: „Pasiekė sritis, kurios man dar buvo mažai žinomos. Jis taip pat norėjo, kad atsiribočiau nuo iki šiol atliktų vaidmenų. Pabrėžė, kad nebijočiau rizikuoti“. Vieną pagrindinių pjesėje ir spektaklyje Girtuoklio personažą kuriantis aktorius Grzegorzas Małeckis pastebi: „Nekrošius elgiasi kaip mokslininkas laboratorijoje. Jis išbando su mumis įvairius sprendimus, o paskui pasirenka tuos, kurie jam atrodo įdomiausi, įtikinamiausi, nes turi labai tiksliai apibrėžtą visumos viziją. Darbas su Nekrošiumi iš aktoriaus reikalauja didelio budrumo, vaizduotės, jautrumo, bet ir kantrybės“. O „Vėlinėse“ Burtininką ir „Tuoktuvėse“ Kanclerį vaidinantis Marcinas Przybylskis teigia, jog „darbe su Nekrošiumi žavi tai, kad jis gali kurti įvykius, išvengdamas banalybių ir klišių. Jis yra neįtikėtinai budrus ir toli gražu nėra keistas dėl to, kad atrodytų keistas. Nors labai dažnai žiūrovas, ateidamas į teatrą, prisipažįsta, kad dar nėra su niekuo panašiu susidūręs“.
Varšuvos Nacionalinio teatro spektaklio „Tuoktuvės“ gastroles Vilniuje remia Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija ir Lietuvos kultūros ministerija.
Bilietai jau prekyboje.
